Indrės Šerpytytės fotografijos paroda „1944–1991“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Rugpjūčio 24 d., trečiadienį, 18 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, įėjimas iš Didžiosios g. 19, Vilnius) atidaroma Indrės Šerpytytės fotografijos paroda „1944–1991“. Atidaryme dalyvaus darbų autorė.
Indrė Šerpytytė gimė 1983 m. Palangoje, 2006 m. Braitono (Brighton) Universitete įgijo fotografijos Bakalauro laipsnį,  2009 m. fotografijos Magistro laipsnį Karališkajame Menų koledže Londone, kur šiuo metu gyvena ir dirba. Jos darbai pristatomi viešose ir privačiose kolekcijose, Viktorijos ir Alberto muziejuje, Nacionaliniame medijų muziejuje, David‘o Roberts‘o meno fonde. Ji jau tapo daugelio apdovanojimų laimėtoja (Magenta fondo apdovanojimas, Kanada (2010), Nacionalinio medijų muziejaus stipendija, Anglija (2009), Jerwoos‘o fotografijos prizas ir kiti). Su serija „1944–1991“ autorė 2011 m. nominuota Metų atradimo apdovanojimui „Recontres d‘Arles“ fotografijos festivalyje.

Indrė Šerpytytė nagrinėja atminties, traumų ir praradimų klausimus per gimtosios Lietuvos pokario ir dabartinę istoriją.
1944 metais prasidėjo Šaltasis karas. Karas, kuris buvo brutalus ir nehumaniškas. Karas, kuris dabar beveik pamirštas. Vakarų jėgos ir toliau Baltijos bei Rytų Europos šalių okupaciją laikė nelegalia, nepaisant pokario konferencijų, kuriose buvo nubrėžtos SSSR sienos. Paslėpta už Geležinės uždangos, Sovietinio bloko okupacija truko penkiasdešimt metų ir sunaikino milijonus gyvybių. Manoma, kad buvo bent 20 milijonų mirčių. Daugelis tiki, kad tikrieji skaičiai siekia 60 milijonų.
Nepaisant to, kad negaudavo jokios pagalbos iš Vakarų, partizanai rezistentai kovojo prieš Sovietų režimą. Šie partizanai turėdavo palikti savo šeimas ir namus ir ieškodavo prieglobsčio miškuose. Daugelyje kaimų ir miestų KGB karininkai sukurdavo kontrolės, tardymų, kalinimų ir kankinimų centrus. Tokios naminės erdvės buvo paverstos  teroro vietomis. To pasekoje miškas tapo ne tik pabėgėlių, bet ir masinių kapaviečių vieta. Aktyviausiai ir galingiausiai rezistencijoje dalyvavo Lietuvos „miško broliai“, jų veikla tęsėsi dešimtmetį. (Indrė Šerpytytė)

I. Šerpytytė gaivina šiuos istorinius įvykius aplankydama ir fotografuodama tikrąsias jų vietas: miškus, kuriuose slapstėsi partizanai (serija „Miško broliai) bei buvusius NKVD-NKGB-MVD-MGB pastatus (serija „Užrašų knygelė“, angl. „Notebook“). Vėliau surinktą dokumentinę medžiagą autorė paverčia fotografuotais skulptūriniais objektais.  Pasak Indrės, namai mums asocijuojasi su saugumu, tuo tarpu šie pastatai buvo paversti kalėjimais bei kankinimų vietomis. „O miškai tapo slapstymosi vieta, tuo pačiu namais ir laisve, bet vėliau ir mirtimi“, – teigia menininkė. „Mano darbuose pastatai ir miškai yra pilni prarasties. Namai tampa negyvais, visiškai sandariais, viduje saugančiais atmintį pastatais. Miškai reprezentuoja neesamą atmintį ir neesamą vietą, jie žiūrovui nieko negali atskleisti.“

Parodoje taip pat bus eksponuojami darbai iš ankstesnės menininkės fotografijos serijos „Tylos būvis” („A state of silence”). Ši serija itin asmeniška, apie tėvo netektį. „Lietuvos laikraščiai rašė, kad valstybės saugumo vadovo mirtis buvo nelaimingas atsitikimas (katastrofa). Albinas Šerpytis žuvo ankstų 2001-ųjų spalio 13-osios rytą „automobilio avarijoje”. Niekas, atrodo, nežinojo nei detalių, nei aplinkybių, nei tiesių atsakymų. Jo mirtis buvo tyčinė ir žiauri. Viskas, kas liko – tai tyla, nežinomos aplinkybės. Slapti motyvai. Šiurpinantis nebuvimas. Tai buvo mano tėtis. Mano nenuilstamų tyrinėjimų subjektas.” Viename interviu Indrė sakė: „Šis darbas kvestionuoja institucinę neteisybę ir biurokratinę valstybę, kuriai mano tėtis priklausė. Nuotraukos tampa faktiniais įrodymais, kurie kelia klausimus apie jo, kaip valstybės pareigūno, ir beveidės biurokratinės sistemos identitetą. Mane užbūrė idėja, kad mes egzistuojame tik ant popieriaus ir galime būti labai lengvai ištrinti ir pamiršti.” Ši asmeninė paauglystės netektis tragedija tapo meninių tyrinėjimų ir tiesos paieškų objektu.

„Tai, kad augau kitoje šalyje, nei kad gimiau ir gyvenau vaikystėje, suteikia man galimybę žvelgti į gimtosios šalies istoriją kritiškiau. Pojūtis, kad čia nepriklausau, verčia ieškoti mano pačios šaknų. […] Per savo fotografijas bandau rekonstruoti paveldėtą atmintį, siekdama jos apčiuopiamumo“. I. Šerpytytės darbų vertintojai pažymi, kad už vaizdų slypinčioms jautrioms temoms fotografė sugeba rasti tinkamą vizualinę raišką, pabrėžia fotografijos kritinį potencialą.

Paroda veiks iki rugsėjo 17 d.