Homeris Sykes: fotografija yra apie žmones kadre, o ne mane

Kauno fotografijos galerijoje balandžio 6 dieną vyko Homerio Sykes parodos „Anglija 1970-1980“  atidarymas, į kurį susirinko pilna salė žmonių. Autoriaus darbuose atsiskleidžia ne tik punk’ų ir feminizmo judėjimų dvasia, bet ir tiesioginiai Margaret Thatcher politikos atgarsiai. Nuotraukose galima pamatyti ir „Blitz“ klube besilinksminančio jaunimo, ir ekscentriškų britų tradicinių papročių, ir kalnakasių streiko prieš anglies kasyklų uždarymą kadrus. Fotografą domino įvairūs žmonės, jų tarpusavio skirtumai ir bendravimas, todėl parodos nuotraukose matoma temų įvairovė.

Prieš prisėdant pokalbiui, su Homeriu Sykes trumpai stabtelėjome prie nuotraukos, kurioje, akiniais nuo saulės pusę veido paslėpęs, Paulas McCartney. Įdomu, kad nuotraukos centre esantis muzikantas atrodo, tarsi nepastebėtų į jį atsukto fotoaparato objektyvo. Tai apie Homerį Sykes kaip apie fotografą pasako išties daug. Jis – asmeniškų, natūralių portretų ir dokumentinės fotografijos meistras.

Ar pačioje savo karjeros pradžioje fotoaparatą į rankas paimti paskatino tiesiog smalsumas, ar tai Jums jau buvo meno forma?

Man tai buvo menas, tik tada tikrai nebūčiau panaudojęs šio termino. Kai buvau paauglys, vartydavau žurnalus vien tam, kad pamatyčiau juose esančias nuotraukas. Kai pradėjau fotografuoti pats, jau iš dalies žinojau, ką noriu daryti, tik nežinojau, ar tai buvo įmanoma. Vėliau, jau studijuojant, teko apsilankyti Modernaus meno muziejuje Niujorke. Tada pamačiau L. Friedlanderio, R. Franko, B. Davidsono ir H. Cartier-Bressono nuotraukas, kabančias ant muziejaus sienų, ir supratau, kad JAV fotografija jau buvo laikoma menu. Tai buvo svarbus momentas mano kaip fotografo gyvenime. Aš supratau ką ir kaip noriu fotografuoti. Tai tapo mano tikslu, kurio siekiu ir dabar.

Kas Jus paskatino pradėti fotografuoti?

Aš visą gyvenimą buvau vienišius ir fotografija man labai didele dalimi yra apie buvimą vienam. Kuomet fotografuoji žmones, nuolat aplink juos sukiesi, tačiau niekad netampi jų grupės dalimi. Tokia yra fotografija, kuria aš užsiimu.

Ar Jus domina ir kitos meno formos? Galbūt kada nors svarstėte apie bendrą projektą su kitu menininku?

Aš mėgstu modernų meną, bet ir fotografijoje, ir grafikoje bei tapyboje man labiau patinka darbai, kuriuose yra aiškios figūros, tema. Abstrakcijos yra autoriaus saviraiška ir tik jis vienas tiksliai žino, ką jos reiškia. Man labiau prie širdies darbai, kurie patys už save kalba. Pavyzdžiui Banksy’io, grafiti technika atlikti, kūriniai puikiai atspindi šiuolaikinę visuomenę. Nebandau savęs lyginti su juo, tačiau noriu tikėti, kad mano nuotraukos taip pat yra gana tiksli to laiko Anglijos visuomenės reprezentacija.

Atsakydamas į klausimą apie bendrus projektus, galiu teigti, kad ne, niekada nenorėjau juose dalyvauti. Užteko bendradarbiauti su žurnalistu, redaktoriumi ir dizaineriu, kai fotografuodavau pagal užsakymus žurnalams ir laikraščiams. Man patinka fotografuoti taip, kaip noriu aš, negalvojant apie tai, ar mano nuotraukos derės kito žmogaus darbų kontekste.

Ar esate pats praktiškai išbandęs kitas meno formas?

Kuomet studijavau koledže man reikėjo išmokti piešti ir tapyti. Iš tiesų, man visai neblogai sekėsi ir, jeigu nebūčiau atradęs fotografijos, gal tai būtų kažkur vedę, bet pradėjęs fotografuoti niekada nebežiūrėjau atgal.

Galerijoje matome daugiausiai jūsų darbus iš aštuntojo dešimtmečio. Šį laikotarpį galima pavadinti maištininkų amžiumi. Ar Jūs pats buvote maištaujantis fotografas, o gal tylus stebėtojas?

Aš išvis niekada nebuvau maištinga asmenybė. Apibūdinimas „tylus stebėtojas“ yra daug arčiau tiesos. Fotografija man visada buvo apie žmones kadre, o ne mane. Mane domino, kaip žmonės atrodė, rengėsi, bendravo tarpusavyje ir aš tai fotografavau. Mano darbai pasakoja istorijas per asmenybes kadre, o mano užduotis yra pasirūpinti, kad ir kompozicija bei fonas prisidėtų prie to pasakojimo.

Net ir dabar kiekvieną savaitę gaunu po kelis laiškus iš žmonių, kurie mano nuotraukose rado save, savo tėvus ar pažįstamus žmones. Tai džiugina ir manau, kad parodo, kiek dėmesio aš skirdavau fotografuojamiems žmonėms, norėdamas sukurti natūralius jų portretus.

Jūs esate nufotografavęs ne vieną kontraversišką nuotrauką. Ne retai žmonės dėl tokių kadrų įsižeidžia. Ar teko kada nors įsivelti į ginčą dėl padarytų nuotraukų?

Ne, niekada. Kai aš fotografuodavau žmones, jie arba nežinodavo, kad aš tai darau, arba žinodavo, tačiau pasirinkdavo tai ignoruoti. Tai buvo tarsi nebylus sutikimas, todėl niekad nebuvo pagrindo kilti ginčams.

Lietuvoje turime fotografą ir aktorių vardu Juozas Budraitis. Kalbėdamas apie nuotraukas, kurias padarė Paryžiuje, jis save vadina slampinėtoju ir sako, kad kadrai gimė tiesiog, kai vaikštinėdavo po miestą. Ar šioje jūsų parodoje taip pat galime pamatyti daug „atsitiktinių“ nuotraukų?

Tik vieną, kurioje nufotografavau vaikus, žaidžiančius priemiesčio kvartale, važiuodamas namo. Visi kiti kadrai padaryti kitokia technika. Prieš eidamas fotografuoti aš suplanuodavau, kur tai darysiu. Pavyzdžiui kadrai „Blitz“ klube fotografuoti, po to, kai buvo išleistas straipsnis, kad į jį dėl netinkamos aprangos buvo neįleistas Mickas Jaggeris. Tada aš pagalvojau, kad tai viena, kurioje tikrai galima rasti kažką įdomaus.

Kitos nuotraukos taip pat padarytos specifinėse vietose arba tam tikrų įvykių metu. Kai ruošdavausi fotografuoti nežinodavau ką tiksliai rasiu, tačiau dažniausiai įsivaizdavau, ko galiu tikėtis. Kartais rasdavau kažką įdomaus, kartais – ne ir tiesiog ieškodavau toliau.

Vienoje iš šios parodos dalių matome Jūsų nuotraukas, kurios taip pat puošia jūsų knygą „Kartą metuose“ (angl. „Once a year“). Kadruose užfiksuotos įvairios angliškos tradicijos ir papročiai. Kaip gimė šis projektas?

Jis prasidėjo, kai aš studijavau Londono leidybos koledže [dabar Londono komunikacijų koledžas – aut. past.] ir Velykų atostogoms mums buvo duota užduotis nufotografuoti tai, kas mus domino.

Tą kartą aš fotografavau Bakupo miestelio kokosų šokėjus (angl. Bacup coconut dancers) kelionėje į šiaurinę Britanijos dalį, į kurią paskatino išvykti faktas, kad aš pats beveik visą gyvenimą praleidau pietinėje dalyje. Tai buvo mano pirmas kartas tose vietovėse ir tuo pat metu pirmas kartas, kai fotografavau spalvota juosta. Grįžęs į koledžą, pristačiau savo darbus, bet projektas čia nesibaigė. Mane išties labai sudomino britų papročiai ir aš pradėjau apie juos skaityti. Kitais metais vėl vykau Šiaurės kryptimi fotografuoti tradicijų tik šįkart tai dariau juodai balta juosta ir vedamas savo paties smalsumo, o ne dėl užduoties.

Vis dar dirbu prie šio projekto – fotografuoju papročius, kuriuos praleidau anksčiau. Tai nuotraukos dėl kurių esu labiausiai žinomas ir manau, kad, kai žmones už šimto metų kalbės apie britų papročius, jie žiūrės į mano kadrus, nes aš fotografavau taip, kad jie atskleistų kas ir kaip iš tiesų vyko.

Ar pasakytumėte, kad fotografuojate nuotraukas sau, ar galvojate ir apie žmones, kurie jas pamatys?

Tai šiek tiek skiriasi, kai dirbu pagal užsakymą, o ne prie savo projektų. Nepaisant to, net, fotografuodamas žurnalui arba laikraščiui, vis tiek 80% laiko galvoju, ar nuotrauka patinka man ir gal 20%, ar ji tiks užsakovams. Dažniausiai mano technika tinka ir užsakovai būna patenkinti mano darbu. Manau, samdydami mane, žmonės tikisi gauti kadrus padarytus mano stiliumi.

Noriu pratęsti temą apie užsakymus. Parodoje matome tik vieną Paulo ir Lindos McCartney nuotrauką, bet ne paslaptis, kad Jums teko nufotografuoti daug daugiau jų, o taip pat ir kitų įžymių atlikėjų bei menininkų kaip grupės „The Rolling Stones“ ir Viviene Westwood nuotraukų. Ar tai kaip jūs fotografavote jų portretus pakeitė faktas, kad šie žmonės yra žinomi?

Ne. Tai, kad jie įžymūs, nepakeitė to, kaip aš norėjau parodyti juos savo nuotraukose. Man visi mano nufotografuoti žmonės yra tokios pat žvaigždės kaip ir paminėti menininkai. Vis dėlto juk visų jų nuotraukos kabo ant tos pačios sienos. Aš pažįstu fotografus, kurie buvo priblokšti įžymybių, kai juos susitikdavo dirbdami. Jie prašydavo jų autografų ir net vesdavo sąrašus žvaigždžių, kurias teko fotografuoti. Aš manau, kad nufotografuoti įžymybės portretą yra lengva, įdomiau juos parodyti kaip paprastus žmones tokius, kokių jų nemato publika.

Yra idėja, kad visas menas yra politiškas. Ar sutinkate ir ar fotografuodamas galvojate apie žinią, kurią skleidžia Jūsų nuotraukos?

Manau, kad ši mintis yra visiška nesąmonė. Ne visas menas yra politiškas. Kalbant apie mano nuotraukas, galiu pasakyti, kad jas fotografuoju taip, kad jos parodytų žmogų tokį, koks jis yra, o ne skleistų kokią nors politinę idėją. Jeigu aš fotografavau berniuką, apsirengusį anti-rojalistiniais marškinėliais, tai dariau ne todėl, kad pritariau jo požiūriui, o dėl to, kad man pasirodė įdomu, kaip jis atrodė. Taip pat, kai fotografavau Margaret Thatcher jos bute, stengiausi nuotraukose ją perteikti kaip paprastą žmogų, kokia ji ir buvo.

Žinoma, mano nuotraukas galima interpretuoti kaip politiškas, tačiau, fotografuodamas niekada apie tai negalvojau. Kadruose atsispindi kai kurios socialinės problemos, tačiau vadinti jas politinėmis per didelis „pritempimas“. Aš pats turiu stiprius politinius įsitikinimus, bet neleidžiu, bent jau tikiuosi, kad neleidžiu, jiems daryti įtakos mano darbui.

Nuo skaitmeninės kameros išradimo, fotografija tapo labiau prieinama eiliniam vartotojui. Ar tai pakeitė jūsų dokumentinės fotografijos techniką? Ar žmonės pradėjo labiau slėptis nuo fotoaparato?

Ne per daugiausiai. Aš vis dar fotografuoju taip, kai tai dariau prieš keturiasdešimt metų. Skaitmeninis fotoaparatas tik supaprastina ir pagreitina šį procesą. Kalbant apie žmonių reakciją, jie tikrai nepradėjo labiau slėptis, atvirkščiau – daugiau pozuoja.

Baigdama pokalbį dar noriu paklausti, ar yra kas nors, ką žmogus ateidamas į Jūsų parodą turėtų žinoti iš anksto, ar jūsų darbai kalba už jus ir nenorite nieko pridėti?

Aš tikiuosi, kad jie kalba už mane. Man patinka, kai žmonės interpretuoja mano nuotraukas patys, o taip pat tikiu, kad fotografijos pasakoja istorijas ir be papildomo paaiškinimo. Visada fotografavau tai, kas buvo įdomu man ir bandžiau parodyti neiškreiptus ir nepadailintus žmonių portretus. Manau, ši technika neblogai veikė tada ir tikiuosi, kad ji patiks parodos lankytojams ir dabar.

Ačiū už pokalbį.

Homerio Sykes paroda „Anglija 1970-1980“ Kauno fotografijos galerijoje  veiks iki gegužės 7 dienos.

Homer Sykes, Blitz Kids judėjimo jaunuoliai – naujieji romantikai – savo dažnai lankomame klube – The Blitz Club Covent Garden. Londonas, 1980

Homer Sykes, Fabriko darbuotojas grįžta namo po pamainos. Salts Cotton Mills, Saltaire, Yorkshire, 1981

Homer Sykes, Pankas Wally Kings Road gatvėje Chelsea rajone. Londonas, 1977

Homer Sykes, Paul ir Linda McCartney, jų apsauginis ir dukra viešbučio lifte. Mančesteris, 1975

Homerio Sykes paroda „Anglija 1970-1980“ Kauno fotografijos galerijoje. Nuotraukos: Homer Sykes