Author Archives: Justė Vyšniauskaitė

Straipsnio autorius:
Justė Vyšniauskaitė yra menotyrininkė, tekstų autorė, kino programų organizatorė.

Feministinio projekto „Nepadorūs vakarai. Meduje“ kuratorė: „Aš nenoriu lygybės tik „ant popieriaus“. Pokalbis su Agne Bagdžiūnaite

„Kas yra feminizmas?“, – net neabejoju, kad uždavus šį klausimą keletui atsitiktinių žmonių sulauktume absoliučiai skirtingų atsakymų. Kol vieni aiškina, kad moterys Vakarų pasaulyje jau seniai turi tokias pačias teises kaip ir vyrai, o naujos bangos feministės yra tiesiog gyvenimu nusivylusios ekstremistės, kiti socialinėje mūsų visuomenės struktūroje vis dar įžvelgia opias problemas.  Diskusijos apie lyties problematiką ir seksualumą buvusio sovietinio bloko šalyse pagreitį įgavo 10-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Per šio laikotarpio prizmę, tuo metu kūrusių, rašiusių ir socialiai aktyvių moterų bei vyrų darbus bei jų ryšį su šiandiena, feminizmą ir jo savitumą Lietuvoje pristato Agnės Kolontaitės ir Edvino Grinkevičiaus kuruojamas Kauno menininkų namų (KMN) projektas „Nepadorūs vakarai. Meduje“. Renginių ciklo metu įvyko atrinktų tekstų skaitymai, videomeno peržiūros bei diskusija, o finalinis projekto akcentas – specialiai projektui paruoštas  Barboros E. Salonen performansas bei Lenkijos menininkų FOQL ir Edkos Jarząb garso ir judesio programa – buvo pristatytas gruodžio 18 dieną buvusiame legendiniame Kauno restorane „Kastytis“. Apie programos koncepciją, feminizmo aktualizavimą ir istorinį žvilgsnį kalbamės su viena iš programos kuratorių Agne Bagdžiūnaite. „Nepadorūs vakarai. Meduje“ buvo kuruojami kartu su Edvinu Grinkevičiumi.

Šiandien meno lauko profesionalai vis dažniau ir aktyviau kreipia žvilgsnį į Lietuvos kultūros ypatybes išryškėjusias 10-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Prieš porą metų MO muziejus pristatė didelio susidomėjimo sulaukusią parodą „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“. Jūsų projektas „Nepadorūs vakarai. Meduje“ taip pat analizuoja šio laikotarpio ryškiausias kūrėjas ir to meto kultūrinę bei socialinę situaciją. Kaip manote, kodėl šis laikotarpis yra toks reikšmingas Lietuvos kultūrai? Kodėl svarbu apie jį kalbėti dabar?

Iš tikrųjų atrodo, kad dabar 90-ųjų tyrimai yra labai populiarūs, daug kas tarsi stengiasi apčiuopti, kas tada įvyko. Man atrodo, kad 90-tųjų tyrimų populiarumas gali būti nulemtas nacionalinio sentimento, nors sunku jį nusakyti, jei imamas tik tas laikotarpis nepažvelgiant ir į sovietmetį ar į tuos pačius 2000-uosius. Man atrodo, kad 10-as dešimtmetis yra per daug mitologizuotas ir jį tyrinėjant norėjosi kai kuriuos mitus paneigti arba niuansuoti. Labai svarbu per daug nieko neromantizuoti ar nefetišizuoti, nes tai gali būti pavojinga ir manipuliatyvu. Galiu pateikti šeimų sąjūdžio pavyzdį – kai vasarą vyko šeimų maršas, visi staiga pradėjo referuoti į kažkokį mitinį tautos susitelkimą panašų į 10-tojo dešimtmečio Sąjūdį. Tačiau esu tikra, kad daug kas iš tuo metu dalyvavusių veikėjų nesutiktų su šiuo gretinimu ir redukcija. Todėl svarbu kuo tiksliau išanalizuoti šį labai dinamišką laikmetį. Juk tiek daug medžiagos yra prikaupta archyvuose ir kuo daugiau spalvų jam suteiksime tuo sunkiau 90-uosius bus traktuoti primityviai, kaip vien tik popso laikmetį ar kaip tautos žydėjimo dešimtmetį.

Projekto renginius vienijanti gija – feminizmas, feministinis menas ir feministinė meno kritika. Kodėl pasirinkote analizuoti šią temą?

Norėjosi išanalizuoti tokį vaizduotės darinį, kuris 90-tuosius traktuoja kaip didįjį išsilaisvinimo momentą. Tuo pačiu išsivaduojant ir iš vėlyvuoju sovietmečiu buvusios gana tradicinės lyčių politikos. Kita vertus negalime paneigti ypatingo susidomėjimo moterų klausimais ir problemomis bei lyčių studijų centrų steigimosi. Pagalvojome, kad skaitymų formatas būtų labai tinkamas panagrinėti kaip steigėsi su feminizmu susijęs diskursas Lietuvoje arba kam to feminizmo reikėjo. Ne be priežasties skaitymų sesijas pradėjome nuo „Feminizmo ekskursų“, kurį sudarė Karla Gruodis. Jauna, ką tik studijas baigusi moteris nusprendė, kad reikia Lietuvoje liaudį supažindinti su vakarietiškomis feminizmo idėjomis, o tai, kas sudarė šią antologiją, anot Natalijos Arlauskaitės, buvo Karlos Gruodis studijų medžiaga. Šiuo projektu norėjosi pažvelgti į tai, kaip buvo priimamos, reflektuojamos feministinės idėjos ir kokia buvo ta įžanga į feminizmą, kaip labiau apibrėžtą judėjimą.

Projekte „Nepadorūs vakarai. Meduje“ įdomiausia užduoti klausimus nebūtinai randant tikslų atsakymą. Tarkime, ar kuri nors iš devyniasdešimtaisiais kūrusių menininkių apibrėžė savo darbus kaip išskirtinai feministinius arba kodėl tie darbai, kurie tarsi atitinka feministines vertybes, nebuvo taip vertinami ar taip apibrėžiami? Buvo svarbu pažvelgti į menininkių darbus, dar kartą į juos atsigręžti ir aktualizuoti tuo metu kūrusių, rašiusių ir mąsčiusių indėlį į tai, kaip mes šiandien suvokiame vietinio feminizmo raidą.

Virginija Cibarauskė veda skaitymų sesiją apie Jurgos Ivanauskaitės knygą „Ragana ir lietus“ Kauno menininkų namuose, Vytauto Paplausko nuotr.

Kaip požiūris į feministinį meną ir feminizmą bei seksualumą iš esmės pakito per keletą dešimtmečių – nuo projekto analizuojamų 90-ųjų iki šių dienų?

Į šį klausimą sunku atsakyti, nes šiame projekte nesu tyrėja, esu kuratorė. Jei pažiūrėčiau į tai asmeniškai, mano šeimoje visuomet dominavo moterys. Jos – be galo traumuotos savo vyrų ir tėvų, bet visą laiką mačiau ir stebėjausi jų stiprybe atsilaikyti ir nuo jų atsitraukti. Reikia pripažinti, kad mane tos traumos labai erzino ir aš ieškojau būdų, kaip su tuo kovoti, kad man jų nereikėtų patirti, traumos nesikartotų. Ir aš jau priklausau tai kartai, kuriai tie būdai tapo labiau pasiekiami. Tačiau dar ne visoms moterims šie sprendimai yra prieinami. Apibendrinčiau, kad feminizmas, tradicinių lyčių vaidmenų kritika, įvairios feminizmo teorijos tapo gana plačiai prieinamos per tuos tris dešimtmečius, bet jos toli gražu ne visoms ar visiems suprantamos, nes trūksta edukacijos šia kryptimi, o pasipriešinimas feminizmui yra daug didesnis šiandien negu buvo 10-tame dešimtmetyje.

Projekto „Nepadorūs vakarai. Meduje“ programą sudaro keli renginių tipai: Lietuvos menotyrininkių, kuratorių ir tyrėjų atrinktų tekstų skaitymų serija, virtuali diskusija, videomeno programos peržiūra, performansai bei muzikinė programa. Kodėl feministinio meno idėjas pasirinkote pristatyti tokio formato renginiuose? Kaip jie papildo vienas kitą ir padeda kurti įvairiapusę 10-ojo dešimtmečio kultūros lauko refleksiją?

Kadangi norėjome aprėpti ne tik Lietuvos kontekstą, bet kažkiek paliesti ir visą Rytų Europos regioną, mums buvo svarbu pristatyti menininkių, kurios išryškėjo 90-taisiais, video darbus. Tuo tarpu „Gender Check“ paroda-projektas, kuris bandė pristatyti labai platų spektrą postsovietinių šalių menininkų kūrybos lyčių tema net keliais lygiais, atrodo kaip iki šiol dar nepakartotas be galo svarus įvykis, kuriam galbūt šiek tiek prilygsta šių metų trienalė Šiuolaikiniame meno centre. Norėjome parodyti, kad feministinis menas buvo kuriamas, kad menininkės įvairiai save pozicionavo šiuo klausimu. Man atrodo, kad visas ciklas padeda ne tik kurti įvairiapusę 10-tojo dešimtmečio kultūros refleksiją, bet ir dinamišką feministinio meno paveikslą Rytų Europoje ir Lietuvoje.

Kuratorė Bojana Pejic pristato parodą/tyrimą „Gender Check“ virtualioje diskusijojeObscene West. In Honey: Gender Check, diskusijos moderatorė – Laima Kreivytė

Paskutinis šio projekto akcentas – Barboros E. Salonen performatyvus šokis bei Lenkijos menininkų FOQL ir Edkos Jarząb eksperimentinių garso ir judesio performansų programa – buvo pristatoma legendiniame restorane „Kastytis“. Akivaizdu, kad tokia erdvė buvo pasirinkta neatsitiktinai, čia galime užčiuopti ir įvietinto meno apraiškų. Tad, kaip renginiui pasirinkote šią lokaciją? Kokiais kontekstais „Kastytis“ papildė naujus menininkių kūrinius?

Apie lokaciją finaliniam projekto renginiui galvojome ilgai, nes buvo svarbu pasirinkti unikalią vietą, kuri turėtų kelių laikotarpių, ne tik 10-tojo dešimtmečio, įspaudus. Buvusio restorano „Kastytis“ erdvė pasirodė ideali šiuo atžvilgiu. Restoranas, įkurtas septintajame dešimtmetyje, gyvavo ir 90-aisiais, tačiau jo interjeras praktiškai nepakito nuo sovietmečio laikų. Taigi mes turime laiko kapsulę, kelionės į praeitį motyvas būdingas ir projektui „Nepadorūs vakarai. Meduje“. Finaliniam vakarui gruodžio 18 dieną „Kastyčio“ erdvė suteikė papildomą prasmių sluoksnį, neleido atitrūkti nuo istorinio laikotarpio, kuris dažniausiai pateikiamas tik neigiamai. „Nepadoraus vakaro“ turiniu bandėme restorano erdves ne atgaivinti, o suteikti joms naujų reikšmių, jas suqueerinti.

Restorano „Kastytis“ interjero fragmentas, vizualas Studio Cryo

Kaip šie nauji kūriniai, kuriuos menininkės iš Lietuvos ir Lenkijos pristatė finalinio renginio metu, mezga dialogą su 10-ojo dešimtmečio kūrėjų darbais?

Man atrodo, kad geriausiai į šį klausimą atsakytų pačios performansų kūrėjos. Įdomu tai, kad abiejų performansų menininkės sukūrė naujus specialiai šiai temai, šiam vakarui skirtus kūrinius. E. B. Salonen orientuojasi labiau į asmeninius naratyvus apie 10-tąjį dešimtmetį, ji vengia siauresnių kultūrinių citatų. Jau pačioje pradžioje, kai kalbėjome su menininke apie projektą ir jos performansą, ji pabrėžė, kad nenori referuoti į kažkokį konkretų meno kūrinį ar kūrėją. Tačiau man E. B. Salonen darbai labai primena kelių žymių kūrėjų bruožus – jei sudėtume Tracy Emin biografiškumą, Pina’os Bausch traumos tematiką ir Marianna’os Simnett erotiškumą. Biografiškumas dominavo 90-ųjų mene globaliu mastu, o trauma neatsiejama nuo naratyvo apie 10-tąjį dešimtmetį, todėl ir pasikvietėme E. B. Salonen. O menininkės FOQL ir Edka Jarząb iš Lenkijos savo performansą tiesiogiai sieja su menininkės Eglės Rakauskaitės kūryba ir gretina ją su Lenkijos konceptualistės Natalia’os LL kūriniais. Galima nuspėti, kad bananų tikrai buvo.

Pokalbį užbaigti noriu su klausimu, kokie 10-ojo dešimtmečio menininkų kūriniai jums, kaip kuratoriams, atrodo patys įdomiausi ir reikšmingiausi? Taip pat, ar yra šiuolaikinių feministinio meno tradicijas tęsiančių menininkių, kurių kūryba jus žavi?

Mane kaip kuratorę labiausiai domina videomenas – ne be priežasties į renginių ciklą buvo įtraukta šios kūrybinės srities programa. Jei kalbėsime apie post-socialistinį post-sovietinį bloką šalių, išskirčiau tai, kad 90-aisias linija tarp videomeno ir performanso stipriai trūkinėjo. Tą įrodo Eglės Rakauskaitės, Jurgos Barilaitės ar Dainiaus Liškevičiaus kurti atitinkamai dokumentuoti performansai, kurie vėliau tapo videomeno archyvu. Prie jų kolekcijos pridėčiau Mare Trallos, Kai Kaljo, Boryanos Rossos darbus ir daugelį kitų Rytų Europos regiono autorių. Man įdomu, kas dėjosi Lietuvoje 90-aisiais ne tik mene, bet bendrai kultūroje, dėl to pasirinkome šį laikotarpį analizuoti ne parodos formatu, o pasitelkdami įvairius formatus. Mums svarbu konceptualiai pabrėžti tą trūkinėjančią skirtį tarp kūno, įvykio, subjekto ir jo reprezentacijos arba dokumentacijos. Kitaip tariant, mes interpretuojame praėjusius dešimtmečius, nes negalime ir net ir nereikia jų bandyti atkartoti. Todėl mane ir toliau žavi kūriniai, kurie reflektuoja reprezentacijos klausimus, ir tai vienas esminių feminizmo aspektų. Kaip šio projekto kuratorė ir feministė, galiu pasakyti, kad nenoriu lygybės tik „ant popieriaus“, siekiu, kad kvestionuojama būtų visa reprezentacijos sistema.

Kadras iš Vikos Begalskos filmo „Welcome“, 2004, video, 10’16”

Iliustracija viršuje: Kadras iš Kristinos Inčiūraitės filmo „Tvarka“, 2004, video, 6′

 

Ekskursija po „Gallery Weekend Kaunas“ 

Alvydas Urbietis2

Gegužės 11–14 dienomis miesto gyventojus ir svečius į kultūros nuotykį pakvietė festivalis „Gallery Weekend Kaunas“. Renginio širdimi tapo Laisvės alėjoje esantis buvusio banko pastatas, savaitgaliui simboliškai pavadintas „Menų banku”. Festivalio organizatoriai apleistą vietą pasirinko ne atsitiktinai, o norėdami atkreipti dėmesį į pastatų vaiduoklių problemą Kauno centre ir parodyti, kad juos galima prikelti naujam gyvenimui. Keturių aukštų namas savaitgalio metu prisipildė ne tik meno kūriniais, bet ir smalsiais lankytojais. Idėja eksponuoti darbus neįprastoje „baltos dėžutės“ erdvėje patraukė žmonių dėmesį.

Į neįprastose vietose surengtas parodas, performatyvius veiksmus ir garso instaliacijas lankytojus užeiti pakvietė ir T. Ivanausko zoologijos muziejus, Kauno fotografijos galerija bei projektų erdvė „Kabinetas“. Labiau mėgstantiems parodas įprastose meno erdvėse buvo atviros daugelio Kauno galerijų durys.

Kauno fotografijos galerija skirtingose erdvėse atidarė net dvi naujas ekspozicijas. Viena iš jų – Vytauto Pletkaus paroda „Placebai: kičo terapija“, o antroji Nathalie Daoust „Korėjietiški sapnai“.

Žengiant į buvusio kino teatro „Neringa“, o dabar gėlių salono „Kalmina“ vidų, lankytojus pasitiko daugybės gėlių vazonų, plastikinių ir medinių dėžių, surūdijusių durų ir sandėlio sienų estetika. Būtent čia buvo atidaryta paroda „Placebai: kičo terapija“. Tik įkėlus koją į patalpą, apėmė netikrumo jausmas ir klausimas „ar aš tikrai čia papuoliau?“. Abejonės išnyko, kai akys užfiksavo plastikinėse dėžėse eksponuojamas fotodrobes. Praėjus siauru koridoriumi ir apžiūrėjus pirmąją dalį parodos, lankytojų laukė dar ne viena nuotrauka, kabanti ant sandėlio sienų ir projektorius, rodantis fotografo darbus. Menininko kadruose besiskleidžianti beskonybės, dvasinio skurdo, bet tuo pat metu ir kičo kaip žmogaus nuraminimo, kasdienybės paįvairinimo bei placebo efekto tema efektyviai suskambėjo gėlių salono patalpose.

Vytautas Paplauskas2

Vytauto Pletkaus paroda „Placebai: kičo terapija“, 2017. Nuotrauka: Vytautas Paplauskas

Vytautas Paplauskas3

Vytauto Pletkaus paroda „Placebai: kičo terapija“, 2017. Nuotrauka: Vytautas Paplauskas

Nathalie Daoust parodos „Korėjietiški sapnai“ atidarymas įvyko pačioje Kauno fotografijos galerijoje. Menininkė teigė, kad jos darbams visuomet buvo artima realybės atsisakymo tema, tačiau šioje parodoje ji atsiskleidžia kitaip negu ankstesniuose projektuose. Šiaurės Korėjoje žmonės priversti gyventi atriboti nuo likusio pasaulio, pagal Kim dinastijos, kuriamą naratyvą. Dėl to fotografė, ruošdama nuotraukas šiai parodai, kadrus tamsino ir pasirinko techniką, kurios būdu jie tampa neryškūs, išsilieję, tarsi cenzūruoti su paslėpta realybe. Taip pat buvo pritemdyta ir pačios galerijos patalpa, kurianti paslapties, slogumo nuotaiką ir atspindinti parodos temą. Nuotraukų serija ir jų aprašymai bei pristatymas galerijoje leido lankytojams susipažinti su Šiaurės Korėjos gyventojų realybe, pajausti kadrų skleidžiamą emocinį krūvį ir įvertinti žodžio ir spaudos laisvės svarbą.

18489893_1330267860344211_707818120411232562_o

Nathalie Daoust paroda „Korėjietiški sapnai“  Kauno fotografijos galerijoje. Andros Kniukštaitės nuotrauka.

Galerijoje „Meno parkas“ veikė Gretos Grendaitės ir Tomo Vosyliaus (Legal (Art) Lovers) paroda „Namų patogumai“ ir savaitgalio metu buvo pristatyta interaktyvi instaliacija „(Ne)uniforminiai kalnai“. Ir parodoje, ir instaliacijoje ryškus aukštikalnių motyvas. G. Grendaitei jis kelia įvairias asociacijas. Kalnai – pamatytos parodos „Kalno Fudži nėra“ Paryžiuje ir vaikystės kelionės į Čekoslovakiją priminimas, karjeros kelio bei siekiamybių metafora. Dar vienas vyraujantis motyvas yra rankos atstumas, kuris irgi primena apie, rodos, netolimas, bet kartu ir nepasiekiamas svajones. Galerijoje buvo paruošta erdvė ir priemonės visiems, norintiems vizualizuoti savo idėją apie tikras, nuoširdžias, o galbūt aplinkos formuojamas, kartais be galo sunkiai pasiekiamas svajones, ir siūloma prisidėti prie bendro, simboliško lankytojų svajonių kalnyno parodos prieigose. G. Grendaitės darbai ant sienos taip pat sukabinti kalno ir sakinio forma. Pati „Namų patogumai“ ekspozicija yra menininkų projekto „Persirengimai“ trečioji paroda, kurioje jie tęsia socialinės pasakos, atminties, atspindžių temas, aktualias šiandienos visuomenei.

17966230_1363432590389570_6114200481344005510_o

Gretos Grendaitės ir Tomo Vosyliaus (Legal (Art) Lovers) paroda „Namų patogumai“ galerijoje „Meno parkas“

18056113_1363432577056238_1199111308393392426_o

Gretos Grendaitės ir Tomo Vosyliaus (Legal (Art) Lovers) paroda „Namų patogumai“ galerijoje „Meno parkas“

„POST“ galerija meno mylėtojus pakvietė į du performatyvius veiksmus.

Eglės Rakauskaitės „STOP STOP POST“ pateikimas šiek tiek gluminantis, nes „Gallery Weekend Kaunas“ tinklapyje šio performanso pristatyme minimi karo žiaurumai, badas ir neapykanta, tačiau, prieš įeinant į renginio salę išdalinamose instrukcijose apie tai neužsimenama. Jose prašoma išjungti elektromagnetinius prietaisus, vaikščioti kampuotomis trajektorijomis ir, atsisukus į sieną, bandyti žiūrėti per ją kiaurai. Mažai tikėtina, kad, aprašymo neskaičiusiam, dalyviui atsiskleidžia minimos problemos. Nepaisant to, šis performansas, primena socialinį eksperimentą, atitraukdamas žmones nuo jų kasdieninės buities, nuolatinio skubėjimo ir komforto zonos, skatina nors dešimčiai minučių atlikti savirefleksiją, ištrina ribą tarp menininko ir vartotojo ir net šiek tiek bauginančiai parodo, kad žmonės linkę nuosekliai sekti taisykles, apie jas nieko neklausdami.

IMG_0294-98

Eglės Rakauskaitės performansas „STOP STOP POST“ POST galerijoje. Nuotrauka: Marija Seniūnaitė

IMG_0331-108

Eglės Rakauskaitės performansas „STOP STOP POST“ POST galerijoje. Nuotrauka: Marija Seniūnaitė

Kitas POST galerijoje vykęs performatyvus veiksmas – buto šokio teatro Okarukas pirmasis pasirodymas pavadinimu „DOLLS“. Okaruko performansas – ryškiausias, feminizmo dvasią vizualizavęs, festivalio renginys. Moteris visuomenėje vis dar dažnai matoma arba kaip motina, arba kaip seksualumo, kūno išnaudojimo objektas. Dėl tokių primestinių socialinių vaidmenų moterys verčiamos atsisakyti individualumo, jaučia visuomenės spaudimą „tilpti į rėmus“ ir neretai palūžta. Toks pagrindinis pasirodymo motyvas, bet būtų neteisinga teigti, kad jis vienintelis. Performanso pradžioje ir pabaigoje buvo kalbama ir apie švietimą, meną ir menininko dalią bei revoliuciją. Tai daryta monologo arba dialogo su žiūrovais formoje, tokiu būdu, paverčiant juos veiksmo dalimi, jiems to nežinant. Keli pasirodymo elementai galėjo išduoti, kad tai pirmasis, dar ne idealiai nušlifuotas kolektyvo pasirodymas, tačiau Okarukui pavyko įtikinamai perteikti savo idėjas ir prikaustyti žmonių dėmesį.

IMG_0403-127

Kolektyvo Okarukas pasirodymas „DOLLS“ POST galerijoje. Nuotrauka: Marija Seniūnaitė

Geriausias būdas sukurti ekspozicijai pavadinimą ir autoriaus anotaciją – panaudoti virtualų teksto generatorių, o svarbiausias parodos objektas yra ventiliatorius. Taip ironiškai ir kritiškai į modernų meną ir ypač jo ekspozicijas pažvelgti leido „Tartu Art House“galerijos vadybininkas, kritikas ir buvęs parodų kuratorius Indrek Grigor stand-up formos performanse „Šiuolaikinio meno įrankių dėžė“ (angl. „Contemporary Art Toolbox“). „Kabineto“ komandos suorganizuoto, „Knygų ministerijoje“ įvykusio, renginio tikslas – su publikos pagalba per vieną valandą sukurti modernaus meno ekspoziciją, naudojant tik dėžėje esančius objektus ir pasitelkiant interneto technologijas. „Knygų ministerija“ nors ir buvo tinkama vietos atžvilgiu, sunkiai gebėjo patogiai sutalpinti visus norinčius į paruoštą erdvę. Pačiam performanso autoriui priekaištus reikšti būtų neteisinga. Jis taikliai šmaikštavo apie parodų kuratorių veiklą ir būtent dėl specifiškos temos tikėtina, kad renginys buvo ypač įdomus galerijų darbuotojams ir meno kritikams, tačiau dėl ekspresyvios ir paprastos I. Grigor kalbos manieros tapo linksmas ir suprantamas parodų lankytojams.

18422139_1126936197452148_5927077302981242558_o

Indrek Grigor performansas „Šiuolaikinio meno įrankių dėžė“

18489792_1126933540785747_9039483715353059009_o

Indrek Grigor performansas „Šiuolaikinio meno įrankių dėžė“

„Menų bankas” į vieną vietą subūrė daug skirtingų menininkų, ekspozicijų ir renginių. Ekspozicinės erdvės nebuvo visiškai uždaros, bet kiekviena iš jų tapo savarankiška paroda. Dažnai pasikartojantis motyvas ekspozicijose – menininko veikla ir susijusi problematika, o patiems darbams eksponuoti pasirinktos įvairios strategijos. Vieni kūriniai tradiciškai kabėjo ant sienų, kiti buvo tvirtinti prie lubų arba grindų, įsprausti į ankštas erdves. Akivaizdu, kad kiekvienai ekspozicijai pasirinkta konkreti erdvė, kurioje ji galėtų geriausiai atsiskleisti apleisto namo patalpose. Į „Menų banką“ užeiti kvietė ne tik parodos, bet ir edukaciniai, performatyvūs renginiai bei specializuotas šiuolaikinio meno ir teorijos leidinių knygynas „Six Chairs Books“.

Dažnas kūrėjas nori, kad žiūrovas pats interpretuotų jo darbus, iš jų sukurtu savo istoriją. Maria Kapajeva šią idėją įprasmino tris dienas „Menų banke“ vykusiose dirbtuvėse „Gali vadinti jį kitu vyru“. Iniciatyvos autorė kvietė lankytojus and sienos kabinti atsineštas arba paruoštas ar menininkės tėvo fotografuotas nuotraukas bei citatas ir tokiu būdu sukurti bendrą istoriją. Kiekvienas atėjęs į šią dirbtuvę galėjo tapti aktyviu parodos kūrėju, tirpdant atskirtis tarp menininko ir lankytojo.

„Gallery Weekend Kaunas“ renginiai neturėjo bendros temos, tačiau kūrėjus ir lankytojus į bendruomenę suvienijo nuoširdus domėjimasis menu. Savaitgalį Kaunas tikrai galėjo pareikšti pretenzijas į Lietuvos kultūros sostinės titulą, o festivalis puikus žingsnis formuojant miesto veidą ir į ši procesą įjungiant visuomenę, ko siekti planuojama ir „Europos kultūros sostinė 2022“ metu.

Alvydas Urbietis

Alvydo Urbiečio kūrinys „Menų banke“. Nuotrauka: Marija Jurevičiūtė

Dominykas Canderis

Dominyko Canderio ekspozicija „Menų banke“. Nuotrauka: Marija Jurevičiūtė

Dominykas Canderis2

Dominyko Canderio ekspozicija „Menų banke“. Nuotrauka: Marija Jurevičiūtė

Simonas Kuliešis_

Simono Kuliešio ekspozicija „Menų banke“. Nuotrauka: Marija Jurevičiūtė

Simonas Kuliešis2

Simono Kuliešio ekspozicija „Menų banke“. Nuotrauka: Marija Jurevičiūtė

Simonas Kuliešis3

Simono Kuliešio ekspozicija „Menų banke“. Nuotrauka: Marija Jurevičiūtė

Homeris Sykes: fotografija yra apie žmones kadre, o ne mane

Žmogus-Varnalėša ilsisi po pasivaikščiojimo mieste. South Queensferry, Škotija, 1971

 

Kauno fotografijos galerijoje balandžio 6 dieną vyko Homerio Sykes parodos „Anglija 1970-1980“  atidarymas, į kurį susirinko pilna salė žmonių. Autoriaus darbuose atsiskleidžia ne tik punk’ų ir feminizmo judėjimų dvasia, bet ir tiesioginiai Margaret Thatcher politikos atgarsiai. Nuotraukose galima pamatyti ir „Blitz“ klube besilinksminančio jaunimo, ir ekscentriškų britų tradicinių papročių, ir kalnakasių streiko prieš anglies kasyklų uždarymą kadrus. Fotografą domino įvairūs žmonės, jų tarpusavio skirtumai ir bendravimas, todėl parodos nuotraukose matoma temų įvairovė.

Prieš prisėdant pokalbiui, su Homeriu Sykes trumpai stabtelėjome prie nuotraukos, kurioje, akiniais nuo saulės pusę veido paslėpęs, Paulas McCartney. Įdomu, kad nuotraukos centre esantis muzikantas atrodo, tarsi nepastebėtų į jį atsukto fotoaparato objektyvo. Tai apie Homerį Sykes kaip apie fotografą pasako išties daug. Jis – asmeniškų, natūralių portretų ir dokumentinės fotografijos meistras.

Ar pačioje savo karjeros pradžioje fotoaparatą į rankas paimti paskatino tiesiog smalsumas, ar tai Jums jau buvo meno forma?

Man tai buvo menas, tik tada tikrai nebūčiau panaudojęs šio termino. Kai buvau paauglys, vartydavau žurnalus vien tam, kad pamatyčiau juose esančias nuotraukas. Kai pradėjau fotografuoti pats, jau iš dalies žinojau, ką noriu daryti, tik nežinojau, ar tai buvo įmanoma. Vėliau, jau studijuojant, teko apsilankyti Modernaus meno muziejuje Niujorke. Tada pamačiau L. Friedlanderio, R. Franko, B. Davidsono ir H. Cartier-Bressono nuotraukas, kabančias ant muziejaus sienų, ir supratau, kad JAV fotografija jau buvo laikoma menu. Tai buvo svarbus momentas mano kaip fotografo gyvenime. Aš supratau ką ir kaip noriu fotografuoti. Tai tapo mano tikslu, kurio siekiu ir dabar.

Kas Jus paskatino pradėti fotografuoti?

Aš visą gyvenimą buvau vienišius ir fotografija man labai didele dalimi yra apie buvimą vienam. Kuomet fotografuoji žmones, nuolat aplink juos sukiesi, tačiau niekad netampi jų grupės dalimi. Tokia yra fotografija, kuria aš užsiimu.

Ar Jus domina ir kitos meno formos? Galbūt kada nors svarstėte apie bendrą projektą su kitu menininku?

Aš mėgstu modernų meną, bet ir fotografijoje, ir grafikoje bei tapyboje man labiau patinka darbai, kuriuose yra aiškios figūros, tema. Abstrakcijos yra autoriaus saviraiška ir tik jis vienas tiksliai žino, ką jos reiškia. Man labiau prie širdies darbai, kurie patys už save kalba. Pavyzdžiui Banksy’io, grafiti technika atlikti, kūriniai puikiai atspindi šiuolaikinę visuomenę. Nebandau savęs lyginti su juo, tačiau noriu tikėti, kad mano nuotraukos taip pat yra gana tiksli to laiko Anglijos visuomenės reprezentacija.

Atsakydamas į klausimą apie bendrus projektus, galiu teigti, kad ne, niekada nenorėjau juose dalyvauti. Užteko bendradarbiauti su žurnalistu, redaktoriumi ir dizaineriu, kai fotografuodavau pagal užsakymus žurnalams ir laikraščiams. Man patinka fotografuoti taip, kaip noriu aš, negalvojant apie tai, ar mano nuotraukos derės kito žmogaus darbų kontekste.

Ar esate pats praktiškai išbandęs kitas meno formas?

Kuomet studijavau koledže man reikėjo išmokti piešti ir tapyti. Iš tiesų, man visai neblogai sekėsi ir, jeigu nebūčiau atradęs fotografijos, gal tai būtų kažkur vedę, bet pradėjęs fotografuoti niekada nebežiūrėjau atgal.

Galerijoje matome daugiausiai jūsų darbus iš aštuntojo dešimtmečio. Šį laikotarpį galima pavadinti maištininkų amžiumi. Ar Jūs pats buvote maištaujantis fotografas, o gal tylus stebėtojas?

Aš išvis niekada nebuvau maištinga asmenybė. Apibūdinimas „tylus stebėtojas“ yra daug arčiau tiesos. Fotografija man visada buvo apie žmones kadre, o ne mane. Mane domino, kaip žmonės atrodė, rengėsi, bendravo tarpusavyje ir aš tai fotografavau. Mano darbai pasakoja istorijas per asmenybes kadre, o mano užduotis yra pasirūpinti, kad ir kompozicija bei fonas prisidėtų prie to pasakojimo.

Net ir dabar kiekvieną savaitę gaunu po kelis laiškus iš žmonių, kurie mano nuotraukose rado save, savo tėvus ar pažįstamus žmones. Tai džiugina ir manau, kad parodo, kiek dėmesio aš skirdavau fotografuojamiems žmonėms, norėdamas sukurti natūralius jų portretus.

Jūs esate nufotografavęs ne vieną kontraversišką nuotrauką. Ne retai žmonės dėl tokių kadrų įsižeidžia. Ar teko kada nors įsivelti į ginčą dėl padarytų nuotraukų?

Ne, niekada. Kai aš fotografuodavau žmones, jie arba nežinodavo, kad aš tai darau, arba žinodavo, tačiau pasirinkdavo tai ignoruoti. Tai buvo tarsi nebylus sutikimas, todėl niekad nebuvo pagrindo kilti ginčams.

Lietuvoje turime fotografą ir aktorių vardu Juozas Budraitis. Kalbėdamas apie nuotraukas, kurias padarė Paryžiuje, jis save vadina slampinėtoju ir sako, kad kadrai gimė tiesiog, kai vaikštinėdavo po miestą. Ar šioje jūsų parodoje taip pat galime pamatyti daug „atsitiktinių“ nuotraukų?

Tik vieną, kurioje nufotografavau vaikus, žaidžiančius priemiesčio kvartale, važiuodamas namo. Visi kiti kadrai padaryti kitokia technika. Prieš eidamas fotografuoti aš suplanuodavau, kur tai darysiu. Pavyzdžiui kadrai „Blitz“ klube fotografuoti, po to, kai buvo išleistas straipsnis, kad į jį dėl netinkamos aprangos buvo neįleistas Mickas Jaggeris. Tada aš pagalvojau, kad tai viena, kurioje tikrai galima rasti kažką įdomaus.

Kitos nuotraukos taip pat padarytos specifinėse vietose arba tam tikrų įvykių metu. Kai ruošdavausi fotografuoti nežinodavau ką tiksliai rasiu, tačiau dažniausiai įsivaizdavau, ko galiu tikėtis. Kartais rasdavau kažką įdomaus, kartais – ne ir tiesiog ieškodavau toliau.

Vienoje iš šios parodos dalių matome Jūsų nuotraukas, kurios taip pat puošia jūsų knygą „Kartą metuose“ (angl. „Once a year“). Kadruose užfiksuotos įvairios angliškos tradicijos ir papročiai. Kaip gimė šis projektas?

Jis prasidėjo, kai aš studijavau Londono leidybos koledže [dabar Londono komunikacijų koledžas – aut. past.] ir Velykų atostogoms mums buvo duota užduotis nufotografuoti tai, kas mus domino.

Tą kartą aš fotografavau Bakupo miestelio kokosų šokėjus (angl. Bacup coconut dancers) kelionėje į šiaurinę Britanijos dalį, į kurią paskatino išvykti faktas, kad aš pats beveik visą gyvenimą praleidau pietinėje dalyje. Tai buvo mano pirmas kartas tose vietovėse ir tuo pat metu pirmas kartas, kai fotografavau spalvota juosta. Grįžęs į koledžą, pristačiau savo darbus, bet projektas čia nesibaigė. Mane išties labai sudomino britų papročiai ir aš pradėjau apie juos skaityti. Kitais metais vėl vykau Šiaurės kryptimi fotografuoti tradicijų tik šįkart tai dariau juodai balta juosta ir vedamas savo paties smalsumo, o ne dėl užduoties.

Vis dar dirbu prie šio projekto – fotografuoju papročius, kuriuos praleidau anksčiau. Tai nuotraukos dėl kurių esu labiausiai žinomas ir manau, kad, kai žmones už šimto metų kalbės apie britų papročius, jie žiūrės į mano kadrus, nes aš fotografavau taip, kad jie atskleistų kas ir kaip iš tiesų vyko.

Ar pasakytumėte, kad fotografuojate nuotraukas sau, ar galvojate ir apie žmones, kurie jas pamatys?

Tai šiek tiek skiriasi, kai dirbu pagal užsakymą, o ne prie savo projektų. Nepaisant to, net, fotografuodamas žurnalui arba laikraščiui, vis tiek 80% laiko galvoju, ar nuotrauka patinka man ir gal 20%, ar ji tiks užsakovams. Dažniausiai mano technika tinka ir užsakovai būna patenkinti mano darbu. Manau, samdydami mane, žmonės tikisi gauti kadrus padarytus mano stiliumi.

Noriu pratęsti temą apie užsakymus. Parodoje matome tik vieną Paulo ir Lindos McCartney nuotrauką, bet ne paslaptis, kad Jums teko nufotografuoti daug daugiau jų, o taip pat ir kitų įžymių atlikėjų bei menininkų kaip grupės „The Rolling Stones“ ir Viviene Westwood nuotraukų. Ar tai kaip jūs fotografavote jų portretus pakeitė faktas, kad šie žmonės yra žinomi?

Ne. Tai, kad jie įžymūs, nepakeitė to, kaip aš norėjau parodyti juos savo nuotraukose. Man visi mano nufotografuoti žmonės yra tokios pat žvaigždės kaip ir paminėti menininkai. Vis dėlto juk visų jų nuotraukos kabo ant tos pačios sienos. Aš pažįstu fotografus, kurie buvo priblokšti įžymybių, kai juos susitikdavo dirbdami. Jie prašydavo jų autografų ir net vesdavo sąrašus žvaigždžių, kurias teko fotografuoti. Aš manau, kad nufotografuoti įžymybės portretą yra lengva, įdomiau juos parodyti kaip paprastus žmones tokius, kokių jų nemato publika.

Yra idėja, kad visas menas yra politiškas. Ar sutinkate ir ar fotografuodamas galvojate apie žinią, kurią skleidžia Jūsų nuotraukos?

Manau, kad ši mintis yra visiška nesąmonė. Ne visas menas yra politiškas. Kalbant apie mano nuotraukas, galiu pasakyti, kad jas fotografuoju taip, kad jos parodytų žmogų tokį, koks jis yra, o ne skleistų kokią nors politinę idėją. Jeigu aš fotografavau berniuką, apsirengusį anti-rojalistiniais marškinėliais, tai dariau ne todėl, kad pritariau jo požiūriui, o dėl to, kad man pasirodė įdomu, kaip jis atrodė. Taip pat, kai fotografavau Margaret Thatcher jos bute, stengiausi nuotraukose ją perteikti kaip paprastą žmogų, kokia ji ir buvo.

Žinoma, mano nuotraukas galima interpretuoti kaip politiškas, tačiau, fotografuodamas niekada apie tai negalvojau. Kadruose atsispindi kai kurios socialinės problemos, tačiau vadinti jas politinėmis per didelis „pritempimas“. Aš pats turiu stiprius politinius įsitikinimus, bet neleidžiu, bent jau tikiuosi, kad neleidžiu, jiems daryti įtakos mano darbui.

Nuo skaitmeninės kameros išradimo, fotografija tapo labiau prieinama eiliniam vartotojui. Ar tai pakeitė jūsų dokumentinės fotografijos techniką? Ar žmonės pradėjo labiau slėptis nuo fotoaparato?

Ne per daugiausiai. Aš vis dar fotografuoju taip, kai tai dariau prieš keturiasdešimt metų. Skaitmeninis fotoaparatas tik supaprastina ir pagreitina šį procesą. Kalbant apie žmonių reakciją, jie tikrai nepradėjo labiau slėptis, atvirkščiau – daugiau pozuoja.

Baigdama pokalbį dar noriu paklausti, ar yra kas nors, ką žmogus ateidamas į Jūsų parodą turėtų žinoti iš anksto, ar jūsų darbai kalba už jus ir nenorite nieko pridėti?

Aš tikiuosi, kad jie kalba už mane. Man patinka, kai žmonės interpretuoja mano nuotraukas patys, o taip pat tikiu, kad fotografijos pasakoja istorijas ir be papildomo paaiškinimo. Visada fotografavau tai, kas buvo įdomu man ir bandžiau parodyti neiškreiptus ir nepadailintus žmonių portretus. Manau, ši technika neblogai veikė tada ir tikiuosi, kad ji patiks parodos lankytojams ir dabar.

Ačiū už pokalbį.

Homerio Sykes paroda „Anglija 1970-1980“ Kauno fotografijos galerijoje  veiks iki gegužės 7 dienos.

Blitz Kids judėjimo jaunuoliai - naujieji romantikai - savo dažnai lankomame klube – The Blitz Club Covent Garden. Londonas, 1980

Homer Sykes, Blitz Kids judėjimo jaunuoliai – naujieji romantikai – savo dažnai lankomame klube – The Blitz Club Covent Garden. Londonas, 1980

Fabriko darbuotojas grįžta namo po pamainos. Salts Cotton Mills, Saltaire, Yorkshire, 1981

Homer Sykes, Fabriko darbuotojas grįžta namo po pamainos. Salts Cotton Mills, Saltaire, Yorkshire, 1981

H. Sykes nuotrauka. Kaunas England 1970-1980 Exhibition_20170406_0001 H. Sykes nuotrauka. Kaunas England 1970-1980 Exhibition_20170406_0002 H. Sykes nuotrauka. Kaunas Gallery 0104062017 H. Sykes nuotrauka. Kaunas Gallery 0204062017 IMG_20170419_132747577 IMG_20170419_132941532 Pankas Wally Kings Road gatvėje Chelsea rajone. Londonas, 1977

Homer Sykes, Pankas Wally Kings Road gatvje Chelsea rajone. Londonas, 1977

Paul ir Linda McCartney, jų apsauginis ir dukra viešbučio lifte. Mančesteris, 1975

Homer Sykes, Paul ir Linda McCartney, j apsauginis ir dukra viešbuio lifte. Manesteris, 1975

H. Sykes nuotrauka. Kaunas Gallery 0304062017 IMG_20170419_123158348 H. Sykes nuotrauka. Kaunas England 1970-1980 Exhibition_20170406_0003

Homerio Sykes paroda „Anglija 1970-1980“ Kauno fotografijos galerijoje. Nuotraukos: Homer Sykes