Grupinė paroda „Ryšių revizija" VDA galerijoje Artifex

Iki rugsėjo 23 d. VDA galerijoje Artifex (Gaono g. 1, Vilnius) veikia šešių Vilniaus dailės akademijos Tekstilės meno ir dizaino katedros magistrančių – Martynos Plioplytės-Zujienės, Liucijos Dervinytės, Rasos Icen, Ievos Laskevičiūtės, Rūtos Simutytės ir Viktorijos Kuliavaitės paroda „Ryšių revizija”. 

Iš pažiūros skirtingi, individualūs darbai arčiau pažvelgus persipynę įvairialypiais ryšiais: pirmiausiai, atsiskleidžiantys tarp kartu besimokančių ir šioje parodoje bendradarbiaujančių menininkių jų susibūrusioje bendruomenėje. Per meninius objektus susipina ir vis kitokiomis formomis perteikiamos atsikartojančios temos: bylojamų istorijų, daiktų simboliškumo, kuriamų santykių ir patirčių, gamtos bei tvarumo – jos apjungiamos subtiliomis, skirtingomis išraiškos formomis, kuriamomis iš menininkėms svarbių medžiagų. Ir galiausiai, užmezgamas ryšys su žiūrovu – kai jis, žiūrovas, laikinai priimamas į šią nedidelę bendruomenę, yra skatinamas ne tik suprasti, asmeniškai reflektuoti, bet ir pratęsti diskusiją menininkių pasirinktomis temomis.

Parodą galima apžiūrėti skirtingai, pasirinkus sau priimtiną rakursą: kaip individualius, išbaigtus meninius darbus grupinėje parodoje; kaip vientisą parodą, kurioje nedidelė bendruomenė gvildena aktualias temas skirtingomis meninėmis formomis; pačiam atrasti ryšius tarp menininkių idėjų bei objektų – patirti ne tik kūrinių intencionaliai keliamas teigiamas emocijas, bet ir leistis į nepatogių, skausmingų asmeninių patirčių gelmes ir, galiausiai, išsilaisvinti per tam tikrus siūlomus apsivalymo ritualus. Taigi, žiūrovas kviečiamas tapti šių įvairialypių ryšių dalimi.

Eksponatai Perve(i)rsmai ir jungtys (M. Plioplytė-Zujienė) bei Upė (R. Icen) tapo simboline išgyvenimų išraiška nereikalingus daiktus dar kartą panaudojant kūriniuose. Šios studentės savo darbuose integravo nereikalingus pliušinius žaislus bei drabužius, kurių vieni išmesti, tapę anonimiškais, simbolizuojančiais pabaigą bei išrišimą (Perve(i)rsmai ir jungtys), o kiti – nors jau nebereikalingi, kaip tik talpinantys savyje istorijas, atsiminimus (Upė). Kūriniai atsiskleidžia trimis etapais. Atsivėrimu: asmeninių istorijų pasidalijimu; vienu atveju – pačios menininkės (Perve(i)rsmai ir jungtys), kitu atveju – meninio projekto dalyvių (Upė). Apsivalymu: asmeninės istorijos paleidimu ją įtraukiant į meno kūrinį. Išsaugojimu: skulptūros tapimu pasakojimo saugykla.

Tokie kūrinių etapai dalinai atsikartoja ir kituose darbuose – Gamtos tinkluose (L. Dervinytė) bendruomeniškai siuvinėjant paklodę ir diskutuojant svarbiomis temomis, šiuo atveju ne siekiant išsaugoti skirtingas istorijas, bet bendruomeniškai ieškant problemų sprendimų; taip pat (K)not repetitions (I. Laskevičiūtė) – reflektuojant asmeninius išgyvenimus ir individo įtaką pokyčiams kasdien kartojamame (šiuo atveju – mazgų rišimo) procese. Pastaruosius darbus jungia panaši vizualinė išraiška – kiekvienas iš jų atskirai bei tarpusavyje susietas gijomis, ryšiais. Šiuose darbuose daugiau reflektuojama – problemos, aktualijos, asmeniniai pastebėjimai ir fizinė jų išraiška.

Stiprų vizualų sąryšį turi ir kiti darbai – Iš gamtos (R. Simutytė) ir InDoor Nature (V. Kuliavaitė), kuriuos sieja menininkių idėja sukurti funkcionalų meno objektą namų erdvei. Nors šių daiktų-objektų paskirtys yra skirtingos, abiejuose atkartojami gamtos motyvai, struktūros, natūralios medžiagos. Anksčiau diskutuotos ekologinės problemos ir ieškotas ryšys tarp žmogaus ir gamtos (Gamtos tinkluose) perkeliami į fizinę erdvę. Menininkės, atsižvelgdamos į žmonių poreikius, namų interjerą papildo jusles žadinančiomis funkcionaliomis tekstilinėmis skulptūromis.

Parodos kuratorė Uršulė Baltėnaitė

Nuotraukos: Light Stroke Photography | Valerija Semeniuk