Grupinė paroda „Jam /ʤæm/“ Pamėnkalnio galerijoje

Iki gruodžio 17 d. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veikia jaunųjų tapytojų kūrybos paroda „Jam /ʤæm/“.

Parodinės Pamėnkalnio galerijos erdvės planas žaismingai padiktavo sąsajas su aikštele, kurioje jaunų tapytojų komanda tarsi atkartoja savo akademinės studijos – kūrybinės dirbtuvės išsidėstymą. Panašiu principu, kaip ir aikštelėje, taip ir dirbtuvėje kiekvienas autorius – itin svarbi komandos mechanizmo dalis, atliekanti savo funkciją, turinti specifinių ypatumų, charakterį, stilių. Toks „su(si)spaudimas“ ar „už(si)konservavimas“ vienoje erdvėje gali būti suprastas kaip savaiminis tam tikros grupelės, branduolio susikūrimas, nulemtas itin paprasto dalyko – tiesiog buvimo bei kūrimo toje pačioje erdvėje.

Parodoje „Jam“ prisistato jaunosios kartos menininkų penketas, sudarantis IV tapybos bakalauro kurso komandą. Parodos aikštelėje savo kūrinius jie eksponuoja specifinėse kiekvienam skirtose vietose.

Kamilės Četyrkovskos kūrybinė strategija – asmeninių fotografijų pertransliavimas tapybos medijoje. Dekonstruodama realius archyvus autorė sprendžia privatumo, asmeniškumo, atminties bei vizualinio vertimo problematikas. Metodas, leidžiantis išlaikyti atstumą tarp savęs bei žiūrovo, kalbėti ne tik apie savo, bet ir kolektyvinius patyrimus, neužgožia kūrinių pertekline, asmenine informacija, taip kurdamas naujas, talpesnes, interpretacijoms lengviau pasiduodančias plotmes. Parodoje eksponuojamuose paveiksluose lygus, sausas, švarus paviršius imituoja fotografinio vaizdo plokštumą ir veikia kaip tapybinės perkrovos opozicija.

Vasarės Kuprevičiūtės kūrybos ašis – šventybės tematika ir šios apraiškų kolekcionavimas, archyvavimas, „kunstkameravimas“. Pagrindinė kūrėjos užduotis ir leitmotyvas – šviesa su visomis jai priskiriamomis konotacijomis. Neapsiribodama viena raiška, autorė savo temą skleidžia pasitelkdama įvairias medijas, žanrus, stilius, technikas, priemones. Konstravimo, performavimo, demontavimo metodu sukurti parodoje pristatomi kūriniai pabrėžia tapytojai itin svarbius meno kūrinio sukūrimo proceso – menininko prisilietimo, įkrovos ir rezultato – percepcijos klausimus.

Luko Pavilonio pagrindinis tyrimo objektas – laikas ir jo santykis su kūrybos procesu. Autoriaus darbai neapsiriboja tapybos medija bei pereina į įvairialypes tarpdiscipliniškesnes, interaktyvesnes meno formas. Kvestionuojama raiška ir optimalus temos išpildymo veiksmas čia tampa pagrindine kūrybos strategija, tikrinančia tapybos medijos galimybių ribas, analizuojančia santykius tarp menininko, meno kūrinio ir žiūrovo. Parodoje pristatomi tapytojo kūriniai – nebaigtiniai, kintantys, besitransformuojantys laike, erdvėje, veikiami žmonių – parodą lankančių žiūrovų. 

Tarpdisciplininės raiškos kūriniuose Angelė Šyvokaitė nagrinėja tapybos santykį su kitomis medijomis, analizuoja taikomojo ir vizualiojo meno sankirtas bei apjungia profesionalaus ir mėgėjiško meno specifikas. Parodoje pristatomuose eksponatuose didelę reikšmę atlieka vaikystės elementas – per rankdarbius autorė permąsto savo praeitį, vaikystės svajones, patirtis. Nenutoldami nuo tapybai artimų atributų, naivumo, jaukumo bei intymumo nestokojantys menininkės kūriniai, nors ir išsiveržia iš tradicinių rėmų – vizualiai veikia kaip paveikslai.

Aurelijos Zaburaitės kūrybos specifika – itin organiška tapybos ir piešinio disciplinų samplaika. Atidus žvilgsnis, švara, preciziškas, liniuote nubraižytas brėžinys ar piešiniu apribota tapyba – menininkės bruožai, per kuriuos yra analizuojama tvarkos ir netvarkos priešprieša, santykis tarp suvaldyto, dirbtinio ir laukinio, vieno ir daugybės. Parodoje per dabartinėje, artimoje aplinkoje atrastus motyvus tapytoja itin vaizdžiai ir lengvai perteikia tirštus, koncentruotus turinius bei pristato laiku neapribotas, vietai nepriklausomas kompozicijas.

Kiekvienas autorius, nors ir atstovaudamas save bei pristatantis savitą kūrybos strategiją bei tiriamąjį lauką, tuo pačiu veikia kaip neatsiejama, klijuojanti grupelės dalis. Nepaisant autonomiškumo, mene-kūryboje gali rastis jungčių ir bendravardiklių, kvestionuojančių autoriaus individualumo klausimus ar siekius skirtis bei išsiskirti. Taigi, nenuostabu, kad susižaidę jaunieji menininkai savo kūriniuose kelia panašius dominančius klausimus, naudoja atsikartojančias raiškas ar motyvus bei atstovauja tai pačiai estetikos grupei. Taip parodos, kaip grupinio prisistatymo veiksmas gali peraugti į gilesnius menininkų grupelės, kaip tam tikro „ambicijų stiklainio“ apmąstymus, persvarstančius komandos kaip kolektyvo, bendraminčių, draugų ir tuo pat metu lyderių, varžovų bei konkurentų pozicijas.

Čia šmaikštus ir daugiaprasmis parodos pavadinimas fokusuojasi į dvi reikšmes: fenomeną krepšinyje, reiškiantį „kamuolio dėjimą jėga tiesiai į krepšį“ bei konditerinį vaisių ir uogų produktą. Ir nors reikšmės iš pirmo žvilgsnio turi mažai ką bendro – šios gan taikliai apibūdina bei nusako grupelę vienijantį daugiabriaunį bei specifinį savos aplinkos tyrinėjimą ir to tyrimo vizualų perteikimą žiūrovams. Juk ir į skonį pataikyti reikia mokėti.

Kuratoriai: Kamilė Četyrkovska, Vasarė Kuprevičiūtė, Lukas Pavilonis, Angelė Šyvokaitė, Aurelija Zaburaitė
Teksto autorė, pagalbininkė: Vita Opolskytė
Grafinis dizainas: Eglė Kirlytė

Rengėjas: Pamėnkalnio galerija
Partneris: Vilniaus dailės akademija
Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga

Fotografijos: Pamėnkalnio galerija