Gedimino Akstino paroda „Noriu namo“ Pamėnkalnio galerijoje

Iki balandžio 29 d. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veikia menininko Gedimino Akstino paroda „Noriu namo“. Parodoje eksponuojami nauji ir iki šiol nerodyti menininko darbai.

„Mes dažnai keliaujam kartu, be spaudimo, mintyse iškyla sulčių stiklinė, kuri pati į save subėgo, mes klausom muzikos, kurios prieš tai drauge negirdėjom, ir žiūrim akvareles, į kurias niekada iki šiol kartu nežiūrėjom. Naktimis aš prašau žvaigždžių, kad jos pakeltų mano dvasią ir kol tai darau, užmerkiu akis.

 Kuomet sakai, kad žodžiai ir kalba yra poetiški, ar žinai, apie ką kalbi? Ar skaitant apie parodą susimąstai, kad kažkas bando apkalbėti tai, kas jau savaime yra kalba? Norint parašyti įdomų, nuoseklų tekstą apie šią parodą ir joje rodomus darbus bei jų pradžias nuo maždaug 1980 m. pradžios arba gal nuo dar anksčiau iki dabar ir tolyn, reiktų sutelkti žymiai daugiau laiko bei dėmesio, dėl to šitas tekstas tėra trumpas susibėgimas ir trumpa mūsų kelių minučių pertrauka. Parodoje yra rodoma tik kelios iš daugybės lentynėlių, akvarelių, dėžių, etc. Tai yra trumpa vienos salės ištrauka iš daugybės salių. Tokią parodą įsivaizduoju ir labai laukiu ją pamatyt bei skaityti ateityje išeisiančią apžvalgą.

Pasaulyje daug visokių upių: didelių, mažų, sraunių, skaidrių, žalsvų, rudų, melsvų, juodų. Yra keliai, gatvės ir greitkeliai, griūnantys muziejai bei namai, sugriuvę ir naujai pastatyti, tamsūs ežerai, į kurių dugnus daug visko sukritę, ir mes apie tai beveik niekad nesužinosim. Akys, pripratusios prie jomis tekančio ir judančio vaizdo, judančio užvestos mašinos variklio tempu į įvairius užkampius, įstaigas. Neįžvelgiamame ežero dugne stūkso daugybė pasaulio. Mano irklas jo neužkliudo, tik sukelia vandens raibuliavimą. Jame visuma – kaip slidi žuvis, vos tik suspaudus jos pilvą, kitą sekundę siaurėjančią papilvę, trumpiau nei akimirką palaikius uodegos glotnų galiuką, ploniausią žuvies dalį, ranka lieka laisva makaluotis vandenyje.

Lentynėlių nesuprast taip pat yra gerai. Jų laikas lengvas ir trapus kaip seni dalykai. Parodoj yra kelios beveik tuščios spintelės-dėžės, jų erdvėje yra išėjimas. Pãskui dramblių melsvus užpakalius ir mėlynojo kopūsto ausis judesyje

mėlynasis kopūstas

didžialapis augalas

jaunas variklis

variklis

trapūs ir seni dalykai

tamsūs ežerai

pasaulio upės“

(Elena Narbutaitė)

Kokonas, Išnaros, Mokiniai, Nadsat, Nusirengę Kalnai, Alanta, A. Tumėno gatvė, Lentynėlės, Lentynėlės-spintelės

(Gediminas Akstinas).

Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.

Parodos plakato ir anotacijos dizainas: Gabija Nedzinskaitė.

Parodos teksto autorė: Elena Narbutaitė.

Parodos rengėjai dėkoja Gediminui G. Akstinui ir Gerdai Paliušytei.

Fotografijos: Andrej Vasilenko

Titulinė iliustracija: Gediminas Akstinas. BĖGANTIS TARAKONAS, NUPIEŠTAS ANT SILIKATINIŲ PLYTŲ NAMO PLYTOS, 1975 m., Antakalnis.

Paskutinė iliustracija: Gediminas Akstinas. BE PAVADINIMO, 2006, akvarelė.