Galerija „101“ pristato „Gidą po bohemišką Laisvės alėją“ ir kviečia į improvizuotą ekskursiją

Gruodžio 13 d., penktadienį, 16 val. VDU menų galerija pristatys „Gidą po bohemišką Laisvės alėją“. Ta proga visi tebegyvenantys ar smalsūs pažinti bohemišką gyvenimo būdą ir kūrybiško bendravimo vietas, kviečiami į laisvą, neformalią ir improvizuotą ekskursiją. Ekskursijos pradžia – galerijoje „101“.

VDU menų galerija „101“ jau kelerius metus inicijuoja Laisvės alėjos atminties tyrimus. 2011 m. ir 2013 m. įvykusios meninės akcijos paskatino praplėsti žiūros lauką ir giliau patyrinėti Laisvės alėjos kultūrinę tapatybę. Taip gimė jaunųjų tyrėjų projektas, kurio metu skirtingų specialybių VDU studentės apie Laisvės alėjos (sub)kultūrinio gyvenimo istoriją kalbėjosi su Kauno menininkais – rašytojais, dailininkais, režisieriais, architektais ir kt.

Šis bohemiškų Laisvės alėjos vietų gidas atsirado identifikavus daugumą miesto menininkams reikšmingų viešųjų erdvių. Išaiškėjo, kad tarpukariu, sovietmečiu ar pastaraisiais metais veikusios kavinės ir restoranai vis dar gyvi miestiečių atmintyje, tačiau dauguma šių vietų – pakeitusios savo paskirtį arba negrįžtamai išnykusios.

Kolektyvinės atminties tyrinėtojai teigia, kad atmintis privalo būti susieta su vieta – tai atminties sąlyga. Laisvės alėjos meninio gyvenimo atmintis negalima be jį liudijančių viešųjų ir privačių kūrybiško bendravimo erdvių. Metropolis, Versalis, Tulpė, Laumė seniai nebėra tik architektūriniai taškai. Šios vietos tapo belaikiais mitiniais pasauliais, kurie nebepriklauso nuo tikrovėje kintančio materialaus jų pavidalo. Svarbiausia jų išlikimo sąlyga – stiprūs emociniai šaltiniai ir komunikacinių bei emocinių jungčių mezgimas: istorijų pasakojimas, dalijimasis prisiminimais, jų klausymasis ir savinimasis.
Žmonės kuria vietas, kad atpasakotų laiką, įkūnytų praeitį ir ateitį. Be istorijų, pasakojamų apie vietas, šios būtų tuščios. Per istorijas vietos tampa apgyvendintos. Tikimės, kad šios ir kitos istorijos iš naujo apgyvendins visas bohemiškas Laisvės alėjos erdves.

Ištrauka iš „Gido po bohemišką Laisvės alėją (interviu su rašytoja Aleksandra Fomina):
[Senas Stalčius]Tai buvo pirma vieta, kur aiškiai ir stipriai pajutau meninio gyvenimo pulsą, galėjau į valias žiūrėti į įvairiausiais atspalviais dažytus pankų plaukus, klausytis keistos, paslaptingos Pink Floyd, Led Zeppelin, kitų roko gigantų muzikos ir jaustis kaip fantastiško grožio kino filme. Sėdėdavom su dviem draugėm ant aukštų kėdžių ir dairydavomės aplinkui, tarsi patekusios į užburtą požemio karalystę… Pamenu, sienos ten buvo pabrėžtinai apsilupusios, padabintos draperijomis, plokštelėmis, karoliais, buvo aibė visokiausių senų, skoningų rakandų – patefonas, prie sienos prikalti spalvotu laku nupurkšti batai su platforma, senovinis varinis arbatinukas prie lubų, ant kurio tabalavo skudurų prikimšta gyvatė… Dirbo toks barmenas juodais plaukais ir žydromis akimis, kurį, rodos, ir dabar iš tūkstančio atpažinčiau – visos paeiliui buvome jį įsimylėjusios. Mėlynu tušinuku ant servetėlių rašydavom jam pranešimus ir palikdavom išeidamos, o perskaitęs jis šelmiškai nusišypsodavo ir pamojuodavo. Vėliau iki ašarų ginčydavomės, kuriai iš mūsų jis pamojavo. Manau, kad tas baras būtų labai patikęs Davidui Bowie, nes jo klipuose mačiau veikėjus, kurie man priminė anuometinę publiką. Keista, bet kuriuo paros metu „Senas stalčius“ būdavo sausakimšas. Sėdinėjo jaunuoliai su dryžuotais, margais, spalvingais marškinėliais, merginos, apsirengusios drabužiais, kurie dabar vadinami vintažiniais – lyg kokio stebuklingo spektaklio veikėjai, turintys svarbią ir įdomią misiją… Tos atmosferos niekada nepamiršiu, nors kartais man atrodo, kad „Senas stalčius“ buvo tik sapnas, masinė haliucinacija. Tuo keisčiau būdavo išeiti iš to rūsio ir vėl patekti į Laisvės alėją, kur priešais buvo juvelyrinių dirbinių parduotuvė su pigiais ryškiai žėrinčiais gaminiais vitrinoje. Išeidavau kaip į kitą pasaulį, akis imdavo skaudėti nuo tos realybės, o kojos automatiškai pasukdavo į kitą pusę nei namai. Ir visada labai norėjosi grįžti – buvau apsilankius tik kelis kartus, bet iki šiol eidama pro buvusį „Laisvės“ kino teatrą specialiai užsuku į tarpuvartę, žiūriu į rūsio laiptus, jaučiu tą ypatingą aurą. Nors tuomet man, penkiolikmetei, tame „Stalčiuje“ net kavos nepardavė – sakė, kad esu per jauna ir man tai nesveika…

Daugiau interviu galima rasti: www.projectaleja.wordpress.com