Gailės Cijūnaitytės ir Henriko Gulbino paroda buvusiame laive-žemkasėje „Nemuno7“ Zapyškyje

Iki liepos 31 d. buvusiame laive-žemkasėje, paverstame kultūros ir meno erdve „Nemuno7“ (Zapyškyje, Kauno raj.) veikė antroji parodų ciklo „Takūs kūnai“ dalis „Sraunios būsenos“, kurioje pristatyti Gailės Cijūnaitytės ir Henriko Gulbino kūriniai. 

Pasak parodų ciklo „Takūs kūnai“ kuratoriaus Valentino Klimašausko, šiuos dviejų skirtingų kartų menininkus vienija savybė panardinti žiūrovus į ypatingos kokybės terapines garso, virtualias ir vaizdo aplinkas.

Nesugalvoti dalykai

Henrikas Gulbinas – videomenininkas, dokumentinių filmų kūrėjas, melomanas, vienas lietuvių videomeno pradininkų. Gulbinas savo pirmąją̨ vaizdo kamerą įsigijo dar 1985 m. Savarankiškai eksperimentuodamas su buitiniais videomagnetofonais, gilindamasis į tuometines analoginio vaizdo signalo, montažo galimybes ir jų raišką̨, garso ir vaizdo santykius, sukūrė̇ pirmąją videomeno kūrinių seriją „Nesugalvoti dalykai“. 1988 m. ji buvo eksponuojama parodoje „Susitikimai“ Klaipėdos parodų rūmuose, šalia Klaudijaus Stepanovo skulptūrų̨ ir Romo Klimavičiaus grafikos darbų. Tai buvo viena pirmųjų̨ ankstyvojo lietuvių videomeno ekspozicijų̨.

Vėliau menininkas buvo dažnai kviečiamas pristatyti, kaip pats įvardijo, „videogeneravimo“ kūrybos metodo bei juo sukurtų videodarbų tarptautiniuose eksperimentinio kino festivaliuose Sankt Peterburge, Paryžiuje, Hamburge ir kituose miestuose.

Pirmųjų Gulbino videomeno kūrinių „Nesugalvoti dalykai” pagrindas – šviečiantys veikiančio televizoriaus įrašai, nufilmuoti televizoriaus signalą sujungus su videomagnetofonu ir taip išgavus vaizdinio srauto efektą̨, bei jų montažas. „Nesugalvotų dalykų“ kūrimo procese visada buvo svarbi muzika. Pasak Gulbino: „Tai, ko klausydavausi – įsivaizduodavau, vizualizuodavau. Šis pomėgis provokavo eksperimentuoti (…). Kažką nufilmavęs ant vaizdo uždėdavau muzikinį foną ir mėgindavau rasti sintezę tarp garso ir vaizdo.“ (iš Gerdos Paliušytės pokalbio su Henriku Gulbinu).

ATRODO TAIP TIKRA! Binauralinis ASMR išskirtinis dėmesys ŠNABŽDANT

Gailė Cijūnaitytė gyvena ir kuria Vilniuje. Baigė Animacijos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Savo kūryboje eksperimentuoja bei gilinasi į virtualią realybę. Šią ji mato ne tik kaip technologiją, bet ir kaip reiškinį, atnešusį daug painiavos, o kartu ir įkvėpimo naujiems percepcijų bei tarpusavio santykių klausimams. Pasitelkusi sensoriką bei šiuolaikines technologijas, menininkė svarsto apie galimas ateities terapijos formas, tenkinančias skubančios ir nerimaujančios žmonijos poreikius – prieinamą, greitą nusiraminimą ir failure free interakciją.

Gailės Cijūnaitytės virtualios tikrovės instaliacija yra paremta binauralinio ASMR (Autonominė sensorinė meridianinė reakcija) fenomenu „YouTube“ kanaluose. Šis sunkiai paaiškinamas malonus pojūtis susijęs su dilgčiojimu, einančiu per galvą, kaklo ir nugaros dalis, kurį sukelia kokybiškas klausos, regos ir pažinimo dirgiklių derinys.

Menininkė kalba su nerimo apimtais milenialsais, kurie blaškosi pasimetę ir nebežino, kaip šiame informaciniame triukšme surasti ramybę. Išjungti telefonus, naikinti interneto antenas? Kam pasimelsti? Kaip gyventi? Būk mano draugas – aš sumokėsiu!

Prisėsk, kaip laikaisi? Žinai, gali atsipalaiduoti. Tiesiog atsipalaiduok, viskas yra gerai. Jei šiandien tau to niekas dar nesakė – aš tavimi didžiuojuosi, – kviečia šis meno kūrinys.

——-

„Nemuno7“ yra „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

Nuotraukos: Lukas Mykolaitis