Gabijos Nedzinskaitės ir Gerdos Paliušytės paroda „We Live in Places“

2022 m. birželio 27 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Iki birželio 26 d. adresu Mečetės g. 4, Vilnius veikė Gabijos Nedzinskaitės ir Gerdos Paliušytės dueto paroda „We Live in Places“ („Mes gyvename vietovėse“).

Mielos Gerda ir Gabija,

Rašau jums iš Škotijos. Šiuo metu čia vis dar pavasaris, žydi narcizai. Draugas man parodė laukinius narcizus, kurių skaičius sumažėjo dėl buveinių nykimo. Anksčiau tikrai nebuvau jų pastebėjęs. Jų žiedlapiai blyškūs, blyškiai geltoni, jie patys mažučiai ir gležni. Soduose auginamos jų veislės išauga aukštos ir puikuojasi gėlėmis, išsiskiriančiomis geltonais it kiaušinio trynys trimitais.

Šiuo metų laiku pražysta ir rododendrai. Gyvendamas Lietuvoje nė sykio nepastebėjau rododendrų. Čia matau ištisus šių krūmokšniškų medžių miškus su besivejančiomis šakomis ir didžiuliais purpuriniais, baltais, geltonais, fuksijų ir kraujo spalvų žiedais. Jie dažnai aptinkami aristokratiškuose dvaruose, greta didingų medžių, kaip antai Libano kedras. Rododendrai tokie ryškūs ir pompastiški… Matydamas tuos spalvų kupstus tamsžalių pušų fone, neretai dūzgiančius nuo bičių, jautiesi taip, tarsi žiūrėtum į XIX a. operos sceną, kupiną vešlios romantikos ir spalvų, bet sykiu apipintą suvokimu, kad visa tėra kartonas ir apšvietimas. Be to, jie dar ir nuodingi.

Prieš porą dienų išėjau pasivaikščioti prie seno tvenkinio, supamo neįprastos rūšies raktažolių ir Juros periodą primenančios masės milžiniškų rabarbarų, tik dabar bundančių iš žiemos miego. Tvenkinio pakrantėje regėjau jų didžiules šaknis, išnyrančias it gauruotas žvėris, apsiklojęs dygliuotais, negyvais pernykštės paklotės žabais ir lapais.

Kol vaikščiojau tenai, atrodė, kad persikėliau į kažkokią keistą atmosferą, sudarytą ne tiek iš pavienių stiebų, žiedlapių, spalvų ir botaninių pavadinimų, kiek iš kintančių sąnašų ir ypatingo švytėjimo. Tam tikra prasme ji buvo melancholiška, galbūt todėl, kad ši scena atrodė nereali, tarsi būtų anapus orientyrų ir atminties rėmų (operos scena, tie XIX a. paveikslai, kuriuose vaizduojami sode žaidžiantys aristokratai, tos paslaptingos Vato scenos – visa su liūdesio atspalviu ir įtarimu, kad tai ne visai tikra, kad anapus, už nugaros ar kur kitur tūno kažkas tamsaus). Visi šie peizažai tam tikra prasme yra išskirtiniai – juos kūrė XIX a. aristokratai su savo imperijų grobiu, prekyba sėklomis, polinkiu į pilkšvai rausvus svajonių pasaulius, aptrauktus kartūnu ir žėrinčius – tokius, kokiais galima gėrėtis vasaros vakarą. Jų grožis trapus, atsiskyręs ir vis dėlto gimęs iš drėgno, šalto, atidaus ir sunkaus darbo.

Ši atmosferiška vietovė su tirštu jos oru, kupinu paukščių giesmių, spalvų, šviesos ir drėgmės, yra toks turtingas sodas, kad atrodo tarsi atskiras pasaulis. Atsiskyrusi nuo jį supančio kraštovaizdžio ir vis tik apibrėžta pastarojo, ši vietovė nė kiek jo neprimena: intensyviai dirbami laukai, miestas ir plentas, plikos kalvos be medžių. Prisiminiau istoriją apie vienos didingos britų vilos tarno prisiminimus, kurią man pasakojo mano tėtis. Tarnas sakė, kad jie keršijo savo šeimininkams išlaikydami tobulą kraštovaizdį ir aplinką, kurioje kiekvienas lapelis buvo savo vietoje, nes žinojo, kad viskam praėjus, rūmams subyrėjus, o jų šeimininkams susidūrus su nepatogia, netvarkinga juos supančio pasaulio tikrove, šie nepajėgs jos pakelti.

Šis sodas mane ramina. Jis išties nepakartojamas. Stebiuosi čia tvyrančia atmosfera, paradoksaliai ir kartu labai konkrečia, kurios neįmanoma aiškiai suvokti ar išreikšti žodžiais. Ji priminė man Virdžiniją Vulf, jūsų minėtą viename iš ankstesnių laiškų – kaip ji kūrė pasaulius, mums pateikiamus tarsi įvyniotus į kažkokią visa pritemdančią šviesą ar popierinę servetėlę. Tačiau esama ir kitokio požiūrio į tai, kaip mes žvelgiame į pasaulį ir jį suvokiame – kai visos kitos būtybės tiesiog apsukamos, iškreipiamos ir apsiaučiamos aiškumu bei tiesa. Kokia negailestinga smalsumo forma ir kokia arogantiška mintis – kad kažką pakankamai stipriai suėmus į rankas, mums bus atiduota viskas. Imperijos veikė ir tebeveikia būtent remdamosi šia logiką. Bet, žinoma, niekada nebūna taip, kad atiduodama ar išsižadama visko. Tarp tų pirštų esti tarpai, kumštis niekad nebūna visiškai sugniaužtas. Sėkla ištrūks.

Turiu mėgstamą Annos Tsing sakinį. Ji primena mums, kad „nė vienas mūsų negyvename globalioje sistemoje; mes gyvename vietovėse”. Mąstau apie tai, apie ką taip dažnai šnekučiuojamės su Davidu Ruebainu – ar dėl ko ginčijamės! Tai reiškia: klausti, kaip galime kalbėti apie priespaudą, neredukuodami viso savo gyvenimo ir visų tarpusavio sąveikų į užmaskuotą pastarosios galią; kaip neleisti priespaudai išlaikyti didžiosios P, panašios į prikąstą liežuvį. Mėgstu ekonomisčių J. K. Gibson-Graham veikalus, kurios perspėja mus, kad „kalbėdami apie kapitalizmą galime įpūsti jam gyvybės“, homogenizuodami jį kaip vientisą sistemą, užuot nagrinėję daugybę visame pasaulyje egzistuojančių skirtingų mainų formų, sudarančių sudėtingą ir apspurusį jo audinį.

Jie man primena, kokie žiaurūs gali būti supaprastinimai. Koks žiaurus gali būti kažkieno įvardijimo suėmimas ir užgniaužimas. Atsigręžiu į šį mirguliuojantį sodą, panašų į Bonaro paveikslą. Jame šitiek gyvybės!

Ar girdėjote apie „Kelionę į Indiją“, Vulf amžininko E. M. Forsterio romaną? Jis irgi buvo queer, jei galime jį taip vadinti, kas jam leido suprasti pavadinimų, titulų ir kategorijų daromą žalą. Toje knygoje yra scena, kurioje įsimylėjusių, bet intymumo išreikšti negebančių baltaodžių anglų porelė ginčijasi dėl paukščio pavadinimo. Paskui paukštis pakelia sparnus ir nuskrenda. Jie taip ir neišvysta to paukščio, tik ginčijasi dėl jo pavadinimo:

– Ar žinai, kaip vadinasi tas žalias virš mūsų tupintis paukštis? – paklausė ji, priglausdama savo petį kiek arčiau jojo.

– Bitininkas.

– Ak, ne, Roni, ant paukščio sparnų matyti raudonos juostos.

– Papūga, – surizikavo jis.

– Dėl Dievo meilės, ne.

Minėtas paukštis nėrė medžio tankmėn. Tai neturėjo jokios reikšmės, bet jie norėjo jį atpažinti, tai būtų kažkiek paguodę jų širdis.

Tyla ir sumaištis, prieštarų žaismė: noriu, kad žinotumėte, kad tuo metu, kai vaikščiojau po šiuos sodus, jūsų abiejų meno kūriniai buvo su manimi ir veikė tų vietų, kuriose buvau, matymą ir pajautą.

Dabar turiu eiti pasivaikščioti, kol saulė dar nenusileido, bet prašau, atsiųskite man parodos nuotraukų.

Jūsų, Y

 

Parodos tekstas: Yates Norton
Parodos teksto vertimas: Aistis Žekevičius

Ačiū: Autarkijai, Gediminui G. Akstinui ir Gediminui Akstinui, Aurimei Žakaitei, Pavelui Zalescevskij, Andrej Vasilenko, Simonui Kuliešiui, Edgarui Aškelovič, Vytautui Gečui, Jokūbui Čižikui, Alexandrai Bondarev.

Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *