Foto/videoreportažas iš parodos „Postidėja“ VDA „Titanike“

Kovo 8-oji meno pasaulyje nepraėjo nepastebėta – tą vakarą sausakimšose VDA ekspozicijų salėse „Titanikas“ (II aukšte, Maironio g. 3, Vilniuje) duris atvėrė Lietuvos menininkių paroda „Postidėja“. Paroda vystėsi ir dėliojosi kolektyviai, nevadovaujant konkrečiam/i kuratoriui/ei, veikiau drauge, per kūrybinę bei gyvenimišką problematiką, ieškant bendrų sąlyčio taškų.

Kaip teigia viena iš parodos dalyvių Laima Kreivytė, „Postidėja“ nėra dar vienas madingas „postas“ – tai šiuolaikinis būvis, kai idėjų kovas nustelbia „protų mūšiai“ ir skandinanti informacijos lavina. Šis būvis reikalauja naujai permąstyti patį mąstymą ir idėjų artikuliaciją. Nors atrodo, kad drąsios idėjos mirė su didžiaisiais pasakojimais, tačiau vis dar yra mažieji – nematomi kaip namų ruoša ar į kanonizuotą dailės istoriją nepatekusios XX a. pradžios  menininkės.

Tai, kas sieja šias menininkes, nėra jų idėjinė giminystė – veikiau noras turėti savo nuomonę ir balsą. Nesislėpti už plačių pečių, būti matomomis.

„Nematomumas“ – viena iš menininkes jungiančių konceptualių gijų. Menininkės nustumiamos į pakraščius arba „neprisimenamos“, jų kūriniai dingsta, tampa nematomi ar neįgyvendinami dėl daugybės įsipareigojimų. Jurga Barilaitė eksponuoja juodas drobes, su planuotų, bet nesukurtų filmų pavadinimais. Eglė Ridikaitė tapo detektyvo sceną – kaip dingo jos į Maskvos bienalę siųsti darbai, vėliau pastebėti kabantys metro stotyje. Menininkė pati turėjo juos išpirkti.

Beatričė Vanagaitė kvestionuoja nuogo moters kūno vaizdavimą fotografijoje ir savo santykį su tokiais atvaizdais. Ji įsiterpia į fotografiją, laikydama atverstą reprodukciją ir gestais ją komentuodama. Laura Zala atgręžia objektyvą į save, išryškindama moters patirties dualizmą. Jos fotografijų cikle „Vidinis konfliktas“ matome ne vieną, o dvi autores.

Inos Budrytes tema – skraidantys vyrai. Kaip rašė filosofė Jūratė Baranova, vyrui lemta plaukti, moteriai – laukti. Ar analogiškai galime sakyti, kad vyrui lemta skristi, o moteriai – kristi? Krentančių moterų parodoje nėra, tačiau yra inscenizuojančių aviacijos šventę, kaip Orūnė Morkūnaitė, ar medituojančių su teptuku, kaip Eglė Gineitytė.

„Postidėja“ yra tranzitinių erdvių ir tranzuojančių idėjų susitikimo vieta. Marta Vosyliūtė transformuoja romantinį nacionalinio peizažo mitą – Čiurlionio paveikslus ji paverčia komiksų serija, o Nidos vaizdus – ironiškomis stereotipų iliustracijomis. Laisvydės Šalčiūtės tapybos darbų ciklas „Visiškai privatu“ įkvėptas Slavojaus Žižeko tekstų ir pasakose užfiksuotų moters transformacijų.

Paulinos Eglės Pukytės videofilmai „Žinia“ ir „Grožio mankšta“ kelia skirtingas asociacijas. Ar kuriamas pranešimas, ar jo regimybė, o gal parodija? Cooltūristės, apžvelgusios Lietuvos dalyvavimo Venecijos bienalėje istoriją, klausia: ar tik vyrų lydimos menininkės gali atstovauti savo šalį?“

Parodos dalyvės: Jurga Bailaitė, Ina Budrytė, Cooltūristės, Eglė Gineitytė, Orūnė Morkūnaitė, Paulina Eglė Pukytė, Eglė Ridikaitė, Laisvydė Šalčiūtė, Beatričė Vanagaitė, Marta Vosyliūtė, Laura Zala.

Paroda, surengta bendradarbiaujant su Europos lyčių lygybės institutu, veiks iki kovo 31 d.

Dalijamės Evaldo Janso videopasakojimu bei Artnews.lt fotoreportažu iš parodos atidarymo vakaro: