2015 04 16

Fotoreportažas iš jaunųjų menininkių parodos „Juodos rožės“ Jono Meko vizualiųjų menų centre

artnews.lt

Balandžio 7 d. Jono Meko vizualiųjų menų centre (Gynėjų g. 4, Vilnius) atidaryta jaunųjų menininkių paroda „Juodos rožės“. Atidarymo metu vyko Monikos Dirsytės performansas „Tu mano saule“, Vaidos Tamoševičiūtės/Dainos Pupkevičiūtės performansas „Liūdesiu“.

Šios parodos pavadinimas gimė atsitiktinai. Bet koks į galvą šovęs pavadinimas atrodė dirbtinis ir beprasmiškas. Galų gale, be tikslo landžiojant po atminties youtubą, užkliuvo viena 1994 m. Jaunimo estrados dainų, kuri vadinosi „Juodos rožės“, kurią anuomet atliko to paties pavadinimo grupė.

„Juodos rožės“ – XX a. 10-jo dešimtm. keistenybė, ir tuo pat metu tipiška ano laikmečio reprezentacija. Šis grupės klipas pakišo mintį apie kartas ir kartų kaitą apskritai – kaip savo laikmetį, stilių, pasaulėžiūrą mato, supranta viena ar kita karta ir kaip ta pasaulėžiūra, stilius atrodo (tai pačiai ar jaunesnei kartai) po dešimties, dvidešimties metų?

Šioje parodoje pristatoma kūryba tų menininkių, kurios jau kurį laiką yra daugiau ar mažiau aktyvios menininkės, tačiau, vis dėlto, jas dar sąlygiškai galima vadinti debiutuojančiomis. Menininkių amžius šiuo atveju nėra svarbiausias veiksnys.

Pavadinimas gali būti priimamas kaip retrospektyvus parodos pamušalas (mano ar bet kuriai kitai kartai), tačiau gali būti suprantamas be jokio pamušalo tiesiog kaip tyčia kiek manieringas įpakavimas, kadangi parodoje šiek tiek koketuojama ir su „manierizmu“.

Formaliai parodoje susijungia ir kalbasi, netgi susiremia „vizualumas“ ir „konceptualumas“ ‒ intencija, vaizdinys, kalba ir veiksmas. Vis dėlto „konflikto“ nereikėtų besąlygiškai priimti už gryną pinigą, kadangi parodos kuratorius tarsi įkelia menininkes į tam tikrą iš anksto simuliuojamą situaciją ar situacijų virtinę, pristato jas neįkyrios ideologinės uždangos fone, vis dėlto, nesistengdamas iškraipyti ar užgožti menininkių kūrybos.

Ir paskutinė pastaba.
Iš karto klausiama:
– O kodėl būtent menininkių paroda?
– O kodėl gi ne, – galimas atsakymas, – Kodėl, kai organizuojama menininkų paroda, toks klausimas nekyla? O kai menininkių ‒ kyla?

Parodos menininkės:

Monika Dirsytė
Eglė Grėbliauskaitė
Milda Laužikaitė
Gabrielė Šermukšnytė
Gedvilė Tamošiūnaitė
Daina Pupkevičiūtė & Vaida Tamoševičiūtė
Greta Vileikytė
Jurgita Žvinklytė

Slaptas parodos partneris: Young Poor Artists
Parodos kuratorius: Kęstutis Šapoka

Eglė Grėbliauskaitė, On/No, 2014/2015; Jie taip pat turėjo savo įrankius, 2014, Jų įrankiai buvo sidabriniai, 2013

Eglė Grėbliauskaitė, Jų įrankiai buvo sidabriniai, 2013

Gabrielė Šermukšnytė, Tuoj išskris paukščiukas, 2015; Norėčiau būti geresnė melagė, 2014; Blykst, 2014

Gabrielė Šermukšnytė, Blykst, 2014

Gedvilė Tamošiūnaitė, Installed, video 3.36, 2010; 3D skulptūros, 2015; Re-touche, 2011. Jurgita Žvinklytė, Impromptu, (šokio-piešinio struktūra), 2010

Gedvilė Tamošiūnaitė, 3D skulptūros, 2015

Gedvilė Tamošiūnaitė, Re-touche, 2011

Eglė Grėbliauskaitė, On/No, 2014/2015

Eglė Grėbliauskaitė, Kombinatas, 2014/2015

Jurgita Žvinklytė, The Old art of finger pointing, (video performance), 2015. Gedvilė Tamošiūnaitė Insalled, video 3.36, 2010; 3D skulptūros, 2015; Re-touche, 2011