Fotoreportažas iš bakalauro darbų gynimų Vilniaus dailės akademijoje

2010 m. gegužės 25 d., Antradienis
Straipsnio autorius: artnews.lt
Justė Boreikaitė.Emocinis peizažas lietuvių fotografijoje.

Šį antradienį, gegužės 25 d., vyko Vilniaus dailės akademijos fotografijos ir medijos meno (kartu su animacijos studijomis) vieši bakalauro darbų gynimai. Kadangi visuomet smalsaujame, kokia gi Lietuvos meno ateitis mūsų laukia, nulėkėme „patikrinti”, kaip būsimieji menininkai stoja į kovą už savo idėjas ir jų išpildymą prieš dėstytojų ir recenzentų desantą.

O gynybos buvo visokios, kaip ir puolimo, kuris daugiausia priklausė nuo studento paruošto darbo išbaigtumo ir stiprumo.  Bakalaurinis darbas yra ganėtinai sudėtingas ir kontraversiškas produktas – vienas vertus už jį studentas įgyja pilnavertį išsilavinimą ir oficialiai gali būti laikomas profesionaliu menininku, tačiau kita vertus – „ juk čia tik bakalaurinis…” ištariama neretai užbaigiant diskusijas, dėl vieno ar kito neapgalvoto studento sprendimo, tą bakalaurinį ruošiant.

Taigi ir šį kartą bakalauriniai pasižymėjo jiems būdingu prieštaringumu: vienų studentų darbai galėjo pretenduoti jau ir į aukštesnį, nei bakalauro laipsnį, kitų – dar gerokai atitrūkę nuo reikalavimų tapti profesionaliu menininku. Sunkiausia didžiajai daliai fotografijos ir medijos bei animacijos studentų (bet tikrai ne visiems!) sekėsi, žinoma, su teoriniu savo kūrinių pagrindimu. Neretai vietoj kontekstualaus ir teorinio apmąstymo iškildavo itin subjektyvūs (kai kur vis dar naivūs) pasvarstymai apie gyvenimo ir meno prasmę ir santykį, pasiremiant savo neilgo gyvenimo patirtimi.

Pavyzdžiui Raimonda Davulytė savo darbe „Gimdymas kaip kūryba”, išeksponuotam galerijoje „Akademija”, nei į motinystę, nei į kūrybą, nei į jų tarpusavio santykį neįneša jokių naujų įžvalgų ir prasmių, o ir atlikimas – maišomi nuotraukų formatai bei spalvota ir juodai balta fotografija – neprideda pasirinktai temai svorio. Dėstytojų mėginimas sugretinti autorės intymią savo ir kūdikio aplinkos dokumentavimą su amerikietėmis Sally Man ar Nan Goldin, atrodė,  kaip desperatiški mėginimai įterpti studentės darbą į šiuolaikinio meno kontekstą, suteikiant jam gelmės.

Po šio gynimo toje pačioje galerijoje sekusiam Justės Boreikaitės “Emocinių peizažų” “Garliava 2010” pristatymui koją pakišo jaunos autorės užsispyręs priešinimasis atkreipti dėmesį į Garliavą “išgarsinusią” D. Kedžio istoriją ir dabar joje vykstančius įvykius. Ir kokie “emociniai peizažai” galimi Garliavoje ignoruojant šią istoriją? Kinematografiški, dailūs, nesukeliantys didesnių emocijų, tik žadinantys vizualinę atmintį. Pastarasis bruožas ir padėjo jiems išsilaikyti aktualumą šiuolaikinio meno kontekste.

Ekspertų, vertintojų ir žiūrovų desantui „perkėlus frontą” arčiau dailės akademijos, į nedidelę „Actus Magnus” galeriją, juos pasitiko Kristinos Cibulskytės įrengta klasė bei „posuoliniai” šnabždesiai, pasakojantys paauglių fantazijas būnant nematomiems. Pasiremdama M. Foucault ir J. Baudrillard stebėjimo ir galios mechanizmų teorijomis, autorė pristatė instaliaciją „Būti stebimam – tarp savikontrolės ir instinktyvumo”, kuria ji mėgino nagrinėti pasidavimo impulsams galimybes, būnant nematomu, t.y. niekam nekontroliuojant.  Nuogąstavimai, kad šis darbas kiek per analitinis ir nedaug tesisieja su meno kontekstu praktiškai nepasitvirtino, kadangi autorė buvo išsamiai apmąsčiusi tiek savo pasirinktą temą, tiek jos vizualizaciją. Tiesa, gal pritrūko pačių žiūrovų kontroliavimo jausmo, pojūčio, kad esi nuolat stebimas ir taip įtraukiamas į kontrolės mechanizmą.

Persikėlus į VDA „Titaniką” komisija ir jos „palyda” išvydo nuosekliai apgalvotą ir paruoštą Juliaus Kuršio performansą „Autoportretas”, kurio metu jaunasis menininkas perkėlė žiūrovus į šizofrenišką situaciją, kalbėdamas apie subjekto ir jo atvaizdo santykį į kamerą ir tuo pačiu gyvai transliuodamas kuriamą įrašą.

Vienintelį socialinės reklamos darbą pristačiusi Jogailė Butrimaitė nėrė į „Lietuviško identiteto paieškas”, nepalikdama didesnės erdvės apmąstymams (bet juk čia reklama!). Puikų savo atlikimu pseudo-dokumentinį filmą „Trys ketvirtinės” apie senjorų šokių vakarus pristačiusi Gintarė Rakickaitė žiūrovų apmąstymus mėgino nukreipti gana dirbtinai „išrausta” kryptimi, teigdama, jog šie šokiai (dėl juose besilankančių „sovietinių” žmonių) yra sovietmečio palikimas…

Tokį pat palikimą, tik jau kita kryptimi pristatė Miglė Narbutaitė savo „Kultūros rate” kiek ironiškai (nors pati to tikriausiai neprisipažintų) nagrinėjo Kultūros namų veiklą ir svarbą Vilniaus apskrityje. Tuose tikruose sovietinio palikimo namuose besilankantys ir renginiuose dalyvaujantys žmonės regi šiuos namus kaip tikrąjį savo pasaulio centrą, nekreipdami didesnio dėmesio į visai greta, buvusioje „Europos kultūros sostinėje” vykstančius procesus.

Bakalaurus gynėsi ir daugiau studentų, tarp jų ir būsimieji profesionalūs animatoriai, kurie kol kas, berods, pasilieka animacijos, o ne šiuolaikinio meno kontekste (o juk švedė Nathalie Djurberg šiuolaikinio meno rinkoje iš to turtus kraunasi…).

Bet jau beveik pamiršom – „ juk čia tik bakalaurinis…”.

Beje, tai tik pirmoji gynimų dalis. Antroji laukia jau ateinantį pirmadienį, gegužės  31d., nuo 9 val. buvusios „Tauro“ alaus gamyklos erdvėse (Pakalnės 2/1 Aludarių) bei VDA „Titanike“.

Fotoreportažas iš bakalauro darbų gynimų:

Raimonda Davulytė Gimdymas kaip kūryba.
Raimonda Davulytė „Gimdymas kaip kūryba".
Raimonda Davulytė „Gimdymas kaip kūryba".
Raimonda Davulytė „Gimdymas kaip kūryba".
Justė Boreikaitė Garliava 2010
Justė Boreikaitė „Garliava 2010"
Kristina Cibulskytė Būti stebimam – tarp savikontrolės ir instinktyvumo.
Kristina Cibulskytė „Būti stebimam – tarp savikontrolės ir instinktyvumo".
Kristina Cibulskytė.Būti stebimam – tarp savikontrolės ir instinktyvumo
Kristina Cibulskytė „Būti stebimam – tarp savikontrolės ir instinktyvumo".
Julius Kuršys Autoportretas
Julius Kuršys „Autoportretas".
Jogailė Butrimaitė „Lietuviško identiteto paieškos".
Jogailė Butrimaitė „Lietuviško identiteto paieškos".
Gintarė Rakickaitė Ketvirtinė
Gintarė Rakickaitė „Trys ketvirtinės".
Miglė Narbutaitė Kultūros ratas
Miglė Narbutaitė „Kultūros ratas".

Komentarai

  1. unicorn

    “nuo reikalavimų tapti profesionaliu menininku” – gera fraze. Idomu kokie tie reikalavimai, kokie nors ES standartai irgi itraukti ir tuos reikalavimus?

  2. Mindaugas

    Profesonalus menininkas (kalba eina apie ex-studenta) – puikiai ismanantis siuolaikinio meno konteksta, bei pasiruoses savo kurini pristatyti ne vien akademijos patalpose, bet ir galerijose. Daug cia galvot nereikia, nebent esi dar iki to neprisirpes bakalauras. Akademijoje pristatomi darbai visada ir atrodys, kaip studentiski, tad siulau visada ijungti fantazijas ir ieskoti alternatyviu erdviu:)

  3. Julijonas

    Labai įdomu tiek pavardžių perskaičius ir šito(-kio) požiūrio į diplomo gynimus autoriaus pavardę būtų perskaityti.

  4. Raimonda

    Aciu uz subjektyvia kritika Ugniui Gelgaudai ir jo blondinei panelei.
    Nepasigiline i studentu darbus juos kritikuojate pavirsutiniskom savo nuostatom apie mena, turbut norite isaukti diskusija ir taip pasigilinti i kitu kuryba:))))?
    Nesiaiskinsiu cia apie savo darbo prasme ir ka as inesiau ar neinesiau i kuryba ar i motinyste….:) tiesiog straipsnio atoriai patys nelabai ka ismano apie siuos dalykus, o labai drasiai raso tokius teiginius:
    “nei į motinystę, nei į kūrybą, nei į jų tarpusavio santykį neįneša jokių naujų įžvalgų ir prasmių” Keistas pasakymas – neinesa – is kur jums zinoti apie motinyste ir jos prasmes ? Ir apskritai kur ka kam nesti reikia??? :) gal tiesiog pakanka gyventi kurti ir jausti..?
    “formatai…neprideda pasirinktai temai svorio.”- dar keistesnis pasakymas:)) apie svori isvis savo darbe nekalbu-:) Niekas ne nebande gretinti manes su ” amerikietemis” , reikejo geriau issiklausyti i destytoju kalba.
    Kaip ir pasiginlinti i savo recenzuojamos studentes Justes darba…o ne issakyti visa info apie mena ka zinai, visiskai pro sali….
    Sis straipsnis atitinka visus lietuvisko charakterio standartus:)

  5. Raimonda

    Ugniau, pastudijavau jau. Dabar studijuoju apie vaikus, kitoms temoms nera laiko.
    O tu pastudijuoki grazaus bendravimo ir ismoki kartais pajusti jausmais, o ne remtis vien literatura…. per didelis zinojimas , kartais kenkia suvokti paprastus gyvenimiskus dalykus.

  6. Gintare

    Griežtas žvilgsnis…neulsiu teisintis, o tai galėtų padaryti visi.
    Tik pataisau savo darbo pavadinimą: “Trys ketvirtinės”

  7. žiūrovų balsas

    Buvau, mačiau. Džiugu, kad pagaliau bent vienas recenzentas išdėstė konstruktyvią kritiką, tačiau studentams tikrai reiktų pasimokyti komunikacijos etikos.
    Apmaudu, kad po 4 metų studijų akademijoje studentai taip ir lieka nesupratę kuo skiriasi taikomoji (ateljė) fotografija nuo meno, kuriame naudojama fotografija.
    Raimondos darbų problema greičiausiai ta, kad jos darbai buvo per daug asmeniški, todėl jai ir nepavyko jų perteikti universalia menine kalba.

    Beje, jausmo tikrai neužtenka – reikia įgūdžių kaip jį perteikti, o to visiškai darbuose nesimatė, tačiau gaila, kad komisija liko užburta vertinant, tačiau vėliau buvo visokių nuomonių patyliukais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *