"Fluxus kaip veiksmas" Jono Meko vizualiųjų menų centre

Gruodžio 12 d., ketvirtadienį, 18.30 val. Jono Meko vizualiųjų menų centre atidaroma paroda „Fluxus kaip veiksmas”.

Atidarymo metu bus atliekamas performansas „Aš Tave matau” / „I sea U”.

XX a. 7-jo dešimtmečio pradžioje, daugiausiai Jurgio Mačiūno dėka, užgimęs „Fluxus“ (anti)meninis judėjimas įtakojo beveik visą XX a. antros pusės meną. „Fluxus“ ideologija rėmėsi įvairių (ne)meno rūšių – grafikos, piešinio, poezijos, muzikos, teatro, kino, fotografijos, dizaino, korespondencijos, spaudos, akcijos etc. – ir kasdienės tikrovės susiliejimu. Šią idėją Jurgis Mačiūnas išvystė iki savitos (anti)meninės filosofijos, kurios esmė – spontaniškumas, laisvė, masinis avangardo principų taikymas, masinė, prieinama kiekvienam, produkcija, masinis platinimas ir vartojimas. Todėl „Fluxus“ reiškinį iš tiesų galime vadinti savitu „gyvenimo srautu“ (lotyniškai „Fluxus“ reiškia „gyvenimo srautą“) arba tiesiog šio reiškinio visumą galima suvokti kaip permanentinį veiksmą.

„Fluxus“ buvo ne tik (ne)meninis judėjimas. Jurgio Mačiūno ir jo bendražygių dėka, šis reiškinys iš tiesų išplito į įvairiausias meno ir gyvenimo sferas. Buvo rengiamos ne tik parodos, gatvės akcijos ir sunkiai „žanro“ atžvilgiu nusakomi performansai galerijose; veikla išsiplėtė į įvairias publikacijas, socialinę terpę, pavyzdžiui, „Fluxhouse“ kooperatyus įsigytuose pastatuose New Yorke, Woosterio gatvėje ar net utopinės menininkų bendruomenės saloje idėjos. Fluxus įtakojo netgi tokius kūrėjus kaip Yoko Ono, Johną Lennoną ar Andy Warholą. Trumpai tariant, „Fluxus“ „projekte“ viskas, nesvarbu konkretaus ar įsivaizduojamo-utopinio, yra persipynę ir glaudžiai susiję. Bet koks objektas, (dokumentinė arba nedokumentinė) fotografija, plakatas, atvirukas, vienkartinis veiksmas ar tiesiog ištartas žodis, mintis, yra bendro performatyvaus konteksto, daugialypio proceso, dalis; tuo pat metu nuoroda į kitą objektą, veiksmą, idėją.

Žinoma, „Fluksus“ nesibaigia niekada, jis – amžinas ir visaapimantis, tačiau „Fluxus“ kaip Jurgio Mačiūno ir jo draugų kontekstas liko „uždarytas“ tam tikrame laikmetyje ir tam tikroje erdvėje. Tačiau įsivaizduoti šį beprotišką fluxus veiksmą gali padėti išlikę dokumentai/artefaktai/kūriniai. Pastarieji yra kartu ir (anti)meno kūriniai, ir unikalūs proceso dokumentai. Todėl parodoje eksponuojama biografinė Jurgio Mačiūno medžiaga, pavyzdžiui, nuotrauka pasui ir net patys pasai (juk Mačiūnas ir savo gyvenimą pavertė permanentiniu performansu), kadrai iš Jono Meko kino filmo, akcijų, performansų anonsai, instrukcijos akcijoms, Fluxshop (Flux-parduotuvės) ir Fluxhouse (Flux-namų kooperatyvo) dokumentinė medžiaga. Taip pat objektai, naudoti akcijose ar performatyvūs savaime.

Šioje parodoje eksponuojamas veiksmas, procesas, įsigėręs į dokumentinę medžiagą ir artefaktus.