Filmų programa „Šeimos ir likimai“ NDG

Po prieš dvi savaites vykusios intriguojančios dokumentinių filmų programos „Nepakeliama idealo siekiamybė“, kurioje kino kritikė Živilė Pipinytė supažindino auditoriją su praraja tarp sovietinių idealų ir realijų, jau šį trečiadienį liepos 14 d. 17.30 val. publiką pakvies nauja filmų programa „Šeimos ir  likimai“. Šis filmų vakaras skirtas parodos daliai, pavadintai „Privačios erdvės”.
Prieš filmus, 16.30 val. parodos „Moters laikas. Skulptūra ir kinas“ ekspozicijoje vyks ekskursija su kuratore Elona Lubyte.

Filmų programa:

„Mūsų trylika”, 1972, 10 min., nespalvotas. LKS
Režisieriai Bytautė Pajėdienė (g. 1929), Henrikas Šablevičius (1930-2004)

Sovietų propaganda garbino daugiavaikes šeimas. Jos buvo sektinas pavyzdys. Kompozitoriaus Jurgio Gaižausko šeima atrodo ideali – ją sudaro trylika narių, visi muzikuoja ir net turi įkūrę „šeimos kapelą”. Kaip ir pridera patriarchalinės šeimos galvai, tėvas užsiima kūryba ir dar vadovauja kažkokiam liaudies ansambliui. Jame būgnelius krato ir žmona – pavargusi šviesaus veido moteris. Filmo kūrėjai rodo, kaip ji verda, skalbia, rūpinasi pirkiniais, grožisi savo vaikais, bet taip ir pamiršta pasakyti žiūrovams šios daugiavaikės mamos vardą. Finale – tik neva poetiškai praskleidžiamas jos vidaus pasaulis, kurį simbolizuoja lininiai tautinių raštų rankšluosčiai, mezgimo virbalai ir prakąstas obuolys.

„Seserys”, 1973. 20 min., nespalvotas. LKS
Režisierius Robertas Verba (1932-1994)

Filmo herojės – dvi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio seserys – Jadvyga Čiurlionytė ir Valerija Karužienė. Visą gyvenimą jos rūpinosi brolio kūryba. Tačiau režisieriui, regis, svarbiau parodyti ypatingą šių moterų ryšį. Jas sieja ne tik brolis, bet ir gerokai primirštas bendravimo būdas ir šeimos tradicijos. Dvi moterys – tarsi savotiški senojo laiko inkliuzai sustingusioje sovietų tikrovėje.

„Viršūnėje kaip ir kelio pradžioje”, 1974. 10 min., nespalvotas. LKS
Režisieriai Nota Liubošicas (1910-1998), Aloyzas Jančoras (g. 1944)

Sovietinis darbo kolektyvas turėjo tapti antra  šeima. Dokumentinis filmas apie „Kauno audinių” fabriko darbininkę A. Markevičienę, kuri globoja savo mokinę tarsi dukrą, iliustruoja šią tezę. Kartu filme pabrėžiama ir dar viena tuometinių ideologų mėgstama mintis apie sovietinio gyvenimo modernumą ir „pažangumą”. Neatsitiktinai būsimoji audėja kaime susitinka su savo senele, audžiančia senomis staklėmis.