.
2024    05    16

Estų menininkė Ch. Lundgren: tvyro įsitikinimas, kad yra gėdinga jungti meną ir džiugesį

artnews.lt
Chintis Lundgren. Autoportretas. 2019

„Esama nuostatos, kad būtina kurti meną, padedantį keisti pasaulį, ir kaskart turėti protingą atsakymą į klausimą, kodėl nusprendei imtis vieno ar kito darbo. Tai visuomet vertė jaustis lyg egzamine, dėl ko galiausiai susivokiau esanti įspeista į kampą“, – pastebi estų menininkė Chintis Lundgren, tapybą pastaraisiais metais iškeitusi į animatorės kelią.        

Kroatijoje gyvenanti bei kurianti menininkė animacijos ėmėsi mėgindama įveikti užklupusią kūrybinę krizę ir norėdama kurti be perdėtos rimties. Šiuo metu Ch. Lundgren kuria vaizdo klipus ir trumpametražius filmus, kuriems būdingas lengvai absurdiškas tonas bei saviti antropomorfiški personažai. Tuo tarpu MO muziejaus didžiojoje parodoje „Šito pas mus nėra“ sutinkamas jos darbas žvilgsnį kreipia į ankstyvų 2000–ųjų naktinį gyvenimą Taline ir drag kultūrą, ilgus metus galėjusią gyvuoti tik už uždarų durų, o pastaruoju metu sparčiai populiarėjančią Baltijos šalyse.     

Papasakokite apie save – kas jus pastūmėjo tapti menininke?

Viskas prasidėjo sulaukus trejų. Mama nuėjo pas būrėją, kuri jai išpranašavo, kad dukra taps menininke. Po seanso mama sugrįžo namo ir man papasakojo apie pranašystę. Kaip ir visi maži vaikai, besąlygiškai patikėjau jos žodžiais. Nuo to laiko visą vaikystę tvirtai žinojau, kad tapsiu menininke, kiek vėliau pradėjau tapyti, o tuomet prisijungiau prie menininkų performanso kolektyvo „Non Grata“. 

Pradėjote nuo tapybos, tačiau dabartinėje veikloje fokusuojatės į animaciją. Kaip pasukote šia kryptimi?           

Po dešimtmečio tapyboje mane ištiko kūrybinė krizė. Tuomet pradėjau animuoti. Animacija man tapo priemone išbristi iš krizės, o palaipsniui vis giliau atradau jos pasaulį, kuris pasirodė esąs kur kas šaunesnis. Dėl to vienu metu galvojau, kad niekada nebegrįšiu prie tapybos. Kai kurie meno pasaulio aspektai yra išties sudėtingi – visuomet reikia galvoti apie koncepciją, būti rimtai. Aš kūryboje norėjau pasilinksminti, tačiau tvyro įsitikinimas, kad yra kaži kaip gėdinga jungti meną su džiugesiu.      

Egzistavo nuostata, kad būtina kurti meną, padedantį keisti pasaulį, ir kaskart turėti protingą atsakymą į klausimą, kodėl nusprendei imtis vieno ar kito darbo. Tai visuomet vertė jaustis lyg egzamine, dėl ko galiausiai susivokiau esanti įspeista į kampą. Daugiau nebenorėjau būti tokioje situacijoje, tad atsigręžiau į animaciją. Animatoriai – gerokai smagesni žmonės, kurie nuolat juokauja, tarsi klounai. Jei kas animatoriaus pasiteirauja, kodėl ji(–s) sukūrė tam tikrą animaciją, visiškai suprantamas atsakymas būtų „Nežinau. Neturėjau, ką daugiau veikti“. Visi juokiasi ir visiems tai priimtina. Lūkesčiai šioje srityje – visai kitokie.        

Chintis Lundgren, Denika, 2008. MO muziejaus paroda Šito pas mus nėra. Fot. Rytis Šeškaitis

Kaip jūsų kūryboje tapo svarbios queer temos?        

Tai stipriai susiję su mano pusbroliu, su kuriuo iš visos šeimos turėjome artimiausią ryšį. Mudu drauge išsikėlėme gyventi į Taliną. Tuo metu jis dar ieškojo savęs, pradėjo dirbti LGBT bare ir atsiskleidė kaip homoseksualus. Jo vidinė kelionė mane labai įkvėpė, nes nuolat vyko greta, jis sugrįždavo namo ir pripasakodavo neįtikėčiausių istorijų. Pusbrolis buvo garbėtroška gerąja to žodžio prasme, juokaudavo klausinėdamas, ar yra mano mūza, provokuodamas jį nutapyti. Dėl to kartais jis atsirasdavo kaip motyvas mano darbuose ir jam tai labai patiko. Taigi, queer temą pasirinkau labai organiškai.      

2000–aisiais pradėjote tapyti drag karalienes ir homoseksualius vyrus. Jūsų triptikas „Drag karalienė“, „Dramos karalienė“ ir „Denika“ buvo pirmieji didelio formato darbai, kuriuose pavaizdavote LGBT bendruomenės naktinį gyvenimą Taline. Kas įkvėpė juos sukurti?          

Buvau sukūrusi fotografijų seriją apie savo pusbrolį ir jo draugus, kurį pavadinau „Auksiniai berniukai“. Visgi nedrįsau jos publikuoti, nes nesu profesionali fotografė. Kiek vėliau drauge su šia kompanija nuėjome į barą, kur susipažinau su keletu drag karalienių. Ši kultūrinė aplinka mane užbūrė ir atitinkamai įkvėpė. Niekada savęs nelaikiau aktyviste – tos temos atėjo natūraliai.

Jūsų paveikslas „Denika“, eksponuojamas MO parodoje „Šito pas mus nėra“ – minėto triptiko dalis, kurioje vaizduojama giliai susimąsčiusi drag karalienė. Pasirinkote ją pavaizduoti, rodos, netipinėje būsenoje – drag karalienės įprastai matomos dinamiškuose pasirodymuose. Tokia statiška pozicija atrodo tarsi kvietimas ne vien pasigrožėti įprastais, ryškiais sceniniais elementais, bet ir persvarstyti jos įvaizdį, tapatybę, kūniškumo aspektus. Kaip yra iš tiesų?

Manau, kad tai įvyko nesąmoningai. Eksperimentavau su keletu vaizdinių savo galvoje, kurie mane sudomino, norėjau nutapyti portretą ir šis kadras iškilo pasąmonėje. Triptiko darbai tarsi kalbasi vienas su kitu, nes kiekvienas atskleidžia skirtingą nuotaiką. „Denika“, manau, yra mano mėgstamiausia būtent dėl jūsų paminėtos priežasties – joje tvyro mąsli, kontempliatyvi atmosfera.

Tarp jūsų pastarųjų animacijos darbų – trumpo metro animacijos serija „Manivaldas“, kurios centre – su mama gyvenantis į ketvirtą dešimtį įžengęs antropomorfiškas lapinas ir seksualus santechnikas vilkas. Kaip atsirado Manivaldas ir jo istorijos?

Per „Manivaldo“ animaciją į mano kūrybą atėjo šiokia tokia aktyvizmo linija. Esama gausybės filmų, kurie homoseksualius veikėjus vaizduoja turinčius įvairiausių bėdų – tai LGBT kultūrą piešia it probleminį lauką. Žinoma, puikiai suprantu, jog joje esama savų iššūkių, tačiau ilgėjausi jos vaizdavimo iš lengvesnės, šviesesnės perspektyvos. Buvimas homoseksualiu neturėtų būti vien apie problemas, tai turėtų būti daugiau apie paprasčiausią buvimą savimi.

Ar, jūsų nuomone, lyčių vaidmenys ir normos Estijoje pasikeitė nuo 2000–ųjų, kai kūrėte savo paveikslus? O galbūt situacija išliko panaši?

Negyvenu Estijoje daugybę metų. Gana ilgą laiką su draugais iš kitų šalių juokaudavau apie estų mentalitetą bendrąja prasme, bet šiandien, matydama greitai vykstantį pokytį, jaučiu, kad tie juokai nebeatspindi tiesos. Ypač, jei kalbame apie jaunesniąją kartą, kuri – daug atviresnė, lyginant su vyresniąja, gimusia Sovietų Sąjungoje.


Paroda „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“ MO muziejuje veikia iki rugsėjo 8 dienos.        
Daugiau informacijos:
https://mo.lt/ivykiai/sito-pas-mus-nera/