Emilijos Povilanskaitės ir Lauros Marijos Balčiūnaitės paroda „Pirmas kontaktas“ LDS meno erdvėje „Medūza“

Iki gegužės 11 d. LDS meno erdvėje „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veikė Emilijos Povilanskaitės ir Lauros Marijos Balčiūnaitės paroda „Pirmas kontaktas“. 

Kaip atrodo kontaktas tarp skirtingų ir nesusisiekiančiose terpėse tarpstančių būtybių? Tokie kontaktai gali joms šį tą apie kits kitą atskleisti, tačiau sykiu gali ir negrįžtamai jas pakeisti. Pirmas kontaktas, gali būti ir lemtingas, ir paskutinis. Tai rizikinga neapibrėžtumo būsena, kurioje akimirksniu persvarstoma kuo būta iki šiol bei deramasi dėl (iš)gyvenimo nuo šiol. 

Šios parodos idėja užsimezgė menininkėms mąstant apie gamtos vietą šiandienos techno-utopijų vaizdinijojoje. Silicio slėnio transhumanizmo kiborgiškos aspiracijos bei svajos apie smegenų-mašinų sąsajas siekia žmogų transformuoti ir naujai įcentruoti prijaukintoje technologinėje (neo)gamtoje. Šiame techno-sapne yra išstumiamas ir nuvertinamas betarpiškas žmogaus kūno santykis su laukinija, kuriame vis dar galima rasti maginio mąstymo, grįsto ne tik išnaudojimu, bet giminyste, pėdsaką. 

Kurdamos instaliaciją, menininkės įkvėpimo sėmėsi iš Marijos Gimbutienės ir Leo Lionni mokslinių tyrimų, aprašančių bei įsivaizduojančių išnykusias kultūras ir gyvybės formas. Jų darbuose jos rado sau artimą siekį suformuoti platesnę, daugiau nei tik instrumentišką racionalų mąstymą apimančią žinių sampratą ir išartikuliuoti neretai pamirštamus mentalinius kraštovaizdžius, kurie peržengtų vien tik žmogiškos vaizduotės ribas. Tokiu būdu parodoje kalbama apie kontaktą su alternatyviomis ar nebeegzistuojančiomis būtybėmis ir mėginama jas pažinti komunikuojant per portalus, kvapą, atsiminimus ir istorijas. Portalas – tai energetiškai įkrauta liminali erdvė, egzistuojanti mūsų mentaliniuose ir psichogeografiniuose žemėlapiuose.

Lauros Marijos Balčiūnaitės meninė praktika gimė iš buvimo flâneuse: klajotoja, stebinčia gyvenimą̨ ir visuomenę. Laura dirba su žmogaus kūnu, nuo kosminio ir erotinio iki natūralaus ir save mylinčio. Savo piešiniais, psichogeografiniais žemėlapiais, garso performansais ji tyrinėja juslinę energiją, aistrą ir švelnumo poreikį, magiją, peržengiančią žmogaus kūną̨ ir jausmus. Lauros kūrybinę terpę sieja sveikatos praktikos sąmpratos, garso, piešinių ir judesio ir santykis, dizainas ir mitas, bei takumo estetika iš feminizmo ir queer teorijos perspektyvų.

Emilija Povilanskaitė savo filmais ir instaliacijomis spekuliatyviai tyrinėja sudėtingą žmogaus santykį su šiuolaikinėmis technologijomis. Tiek kino darbuose, tiek ir instaliacijose, kurių medija neretai tampa aukštos įtampos elektra ir kvapas, menininkė kvestionuoja įsigalėjusią mokslinę metodiką ir jos steigiamą tikrovę bei kuria jos alternatyvas siūlančius spekuliatyvius pasakojimus. 

Fotografijos: Laurynas Skeisgiela