Eglės Petrošiūtės ir Liudvikos Sonios Koort paroda „Sounds Like a Silver Spoon“ LDS meno erdvėje „Medūza“

Iki balandžio 6 d. LDS meno erdvėje „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veikia Eglės Petrošiūtės ir Liudvikos Sonios Koort paroda „Sounds Like a Silver Spoon“.

Tą rytą pabudau kaip jusli būtybė. Prieš mano akis atsivėrė nuostabus sodas. Pilnas sodrios žalumos ir sklindančių garsų. Pastebėjau, jog kai kurie gardai sklido iš tolumos  – lenktų šakų apsuptyje – kur šmėkščiojo dviejų figūrų nugaros. Negalėjau išgirsti jų balsų. Tačiau jų kūnai atrodė gyvybingi, susirangę ant nedidelio suoliuko, amžinai kažką aptarinėjantys. Jie maudėsi didybėje.

Figūros paliko man žemėlapį, sudarytą iš žodžių, kurie virto eilėraščiu. Jis ne tik padėjo orientuotis aplinkoje, bet ir nurodė, kaip sukurti namus. Jame buvo parašyta:

Norint pastatyti namą, reikia pradėti nuo įsiklausymo į medžiagas – jų forma nėra atsitiktinė, tai senų laikų, buvusių daugybę metų prieš mus, prisiminimas: metalas, stiklas, medis ir siūlai. Nuolat besikeičianti šių medžiagų prigimtis verčia pažvelgti atidžiau, gal net kiek per atidžiai. Ar sugebėsi atitraukti žvilgsnį? Jei ne, teks pasitelkti kitus pojūčius, kad susidarytum pilną vaizdą. Ir galbūt, tik galbūt, pradėsi jausti ne tik erdvę, bet ir tai, ko jai trūksta, ir atsižvelgiant į tai kurti. Tik tada pastebėsi natūralų ritmingą sienų kvėpavimą. Su kiekvienu įkvėpimu mikrokosmas šiek tiek pasikeičia ir kelio atgal nebelieka. Šis namas yra gyvas, pildant jį objektais dalis pasąmonės įstringa jo rėmuose, suteikiant daugiau krypties, bet niekada nediktuojant kelio.

Prieš mano akis vešlaus sodo apsuptyje pasirodė dvi figūros. Sėdint ant suoliuko girdėjau, kaip su kiekvienu žingsniu balsai tapo vis tylesni. Kad ir kaip norėjau pasiklausyti šio pokalbio, tai būtų buvę nieko verta, žodžiai tampa apgaulingais, jei jų nelydi bendra patirtis. Nepaisant to, šios figūros išmokė mane įsiklausyti į tarpus, į tylą, į medžiagas ir jų tylų šnabždesį.

Saulės spinduliai glosto tave sidabrinių atspindžių skambesiu. Ateities kartos nežinos mano išmoktų pamokų, tačiau pajus švelnų mūsų paliktų objektų prisilietimą. Šios abstrakcijos, šie objektai yra artimiausi dalykai, kuriuos mums paliko mūsų pirmtakai. Jie kaip ir mes, kūrė daiktus, tačiau nepaliko jokių instrukcijų. Oras, kuriuo jie kvėpavo, pasikeitė, pasikeitė ir laikai. Vis dėlto, būtų naivu manyti, kad jie nevedžioja mūsų rankų gestų. Figūros klausėsi ir eilėraščiu pasakojo, ką jos išgirdo.

Pasirodo, pačios figūros turi savąsias keliones, jos žino, kad kiekvienas susidūrimas yra vieta, kur galima pasidalyti atradimais ir pasidžiaugti atskleista išmintimi.

Eglė Petrošiūtė (g. 1991 m.) – Vilniuje gyvenanti ir kurianti menininkė, 2016 m. baigusi tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Jos meninė praktika tarpdisciplininė: pasitelkdama videomeną, instaliaciją ir garsą menininkė kalba per medžiagiškumų ryšius. Jos kūrybinė strategija paremta kūniškumo, tapatybės ir intymumo sampratos problema.

Liudvika Sonia Koort (g. 1994 m.) – taip pat Vilniuje gyvenanti ir dirbanti menininkė, šiuo metu studijuojanti Vilniaus dailės akademijoje skulptūros magistro programoje. Savo kūrybinį kelią L. S. Koort pradėjo kaip teatro scenografė, vėliau perėjo prie individualios meninės praktikos ir savo kūryboje tyrinėja kūniškumą, intuityvaus žinojimo patyrimą, bei magišką žmogaus kasdienybę. Šiandien menininkė renkasi piešinio, objekto, poezijos medijas ir universalią simbolių, formų ir metaforų kalbą.

Parodos kuratorė: Eglė Agnė Benkunskytė
Architektūra: Dovydas Alčauskis
Dizainas: Vytautas Volbekas

Fotografijos: Laurynas Skeisgiela