Dvipusė oda. Neringos Vasiliauskaitės solo paroda „Haut Muster“ projektų erdvėje „Editorial“

Oda yra kuprinė su daug kišenių, kuriose kartais paklysta pirštai. Oda lipni, dvipusė juosta, su įspėjančiu užrašu: fragile.

Užsižiūrėjusi į vieną Neringos Vasiliauskaitės darbų Editorial erdvėje, prisiminiau prieš keletą metų ištikusį sapną: iš mano pirštų galų, dėl savaime suprantamos priežasties, išaugo žolės stiebai. Tinkamiausias veiksmas, žinoma, tuomet atrodė juos tiesiog išrauti. Su šaknimis, kad nepasisėtų iš naujo. Tačiau su kiekvienu truktelėjimu vėrėsi vis didesnė skylė, atidaranti delnus. Plyšiuose nebuvo nieko iš anatomijos vadovėlių: jokių kaulų, drėgnos mėsos, sausgyslių – tarpas. Tai kuri pusė yra ta geroji?

Oda maloni, kai jos dar nėra: apvilkta minkštai, glostoma tarsi šinšilos kailiukas, aptempianti kūno gležnumą. Bet, vos atsitrenkęs į Lacan’o veidrodį, minkštas kailis staiga atšoka, atverdamas dvipusę prarają ir suvokimą, kad visi troškimai ir baimės, raudona mėsa ir kaulai yra aptraukti elastingo audinio, kuris kažkaip spaudžia (?!). Kūnas įstringa. Labai įstringa. Būti odoje ir suvokti tai, reiškia jaustis susvetimėjusiam, ne savam. O ji saugo, kad nepabėgtume.

Būtų paprasta, jei galėtume tiesiog nusivilkti. Kaip ta mergina iš Polly Nor iliustracijos[1] Up all night – padžiauti kaip švarką, apsivilkti, kai vėl prireiks.

Išvertus iš lotynų kalbos, facticius reiškia dirbtinį, facere – padaryti (angl. “to make”). Oda yra fétiche. Dirbtinė, ir nuolat dirbama. Ją ištempiame plastinės chirurgijos klinikose, pjauname operacinėse, siūname, žnaibome, dažome ir pridengiame. Slepiame, tarsi nebūtų mūsų. Kaskart, kai sąmoningai ją liečiame arba lupame kamuojami OCD, ji atšoka kaip priminimas. Kai ji rausta, kaista, iš jos kažkas sunkiasi, brinksta – skaudą odą, ne kūną, ne mus. Jeigu atrodome pavargę, pavargusi atrodo mūsų oda; drabužiais dengiame, kvepiname, pudra tonuojame ne kūną. Kontrolė palenda po rūbais, kosmetikos sluoksniais, palaižo kiekvieną jos gelstelėjimą – vadiname tai ritualu. Oda yra fetišas. Veidrodžiai yra jai. Ekranai yra jai. Reklamos, žurnalai, institucijos, šepetėliai, lipdukai, net žuvys ir karštas vaškas. Prieš išeidami tikriname, ar ji neišsitepusi, ar paskubomis apsivilktų drabužių siūlės ne išorėje, ar etiketės paslėptos, nukirptos, nes graužia. Odos jautrumas dvipusis. Jos etiketės nenukirpsi, kad mažiau dirgintų: būdama faux ji vis dėlto nėra cruelty free. Panašiai N. Vasiliauskaitės parodą pristatančiame Yates Norton tekste į odą siūloma žiūrėti ne kaip į kūno ribą, o nuolatinį mainų tarp vidaus ir išorės kanalą, kuriame kontrolė (ar drausminimas, jei norisi švelniau), ištiškusi ant blogos odos, susigeria į ją apsivilkusį kūną, kuriam jau nėra kur dėtis.

Taip nežmoniškai bijome persiplėšti. Ir tik modifikuodami odą tampame daugiau nei mėsa, daugiau nei žmogus, arba išvirkščiai – “nuvertėjame”, negalėdami jos pakeisti. Parodoje nerodydama apibrėžto kūno, N. Vasiliauskaitė žiūrovo vaizduotei leidžia jį susikurti išklodama fragmentus – sudaigstytus sintetinius audinius, etiketes ir dailiai supintą rausvą kasą, suvarstytą auskarais – tai tik fazė. Knygoje Thinking Through Skin (Galvojimas oda, 2001), kalbėdamas apie odos tamprumą laike, Jay Prosser primena, kad ji nėra tik čia ar dabar. Joje knibžda tūkstančiai istorijų ir neįsivaizduojamų ateičių. Ji nuolatos dirbamà, ir dėl jos dìrbama. [2] Per ją galime mąstyti savo laikus ir tai, kokius raštus jie palieka mūsų paviršiuose. Laboratorijose išaugintas epidermis, persodinta veido ir sintetinė robotų oda išsineria iš biologinio audinio. Panašiai atlaisvindama siūles N. Vasiliauskaitė dvipusius paviršius paverčia eksperimentų platformomis – tūkstančiais plokštikalnių, kuriuose įprastos odos savybės nusilupa, atverdamos naujus būdus ne vien mąstyti ir kurti, bet ir savo kailiu patirti, ką reiškia gyventi kito odoje.

Laviruojant Odos raštuose Donna J. Haraway dvejonė: kodėl mūsų kūnai turėtų baigtis oda? [3] tampa išvirkščiu: kodėl mūsų oda turėtų baigtis kūnu? Kaip išsinėrusios gyvatės, kaip supjaustyti kirminai, vėl išaugantys iš savo fragmentų, kaip vaiduokliai óda pakylame aukščiau savo kūnų – prilaikančių ausies formos svarelių. Bet tik trumpam. Oda yra fetišas, garbinamas dėl antgamtinių galių tapti kuo nors kitu, nusidriekti laike ir be perstojo kisti, tačiau tuo pat metu nerangi ir gremėzdiška ji yra glaudžiame santykyje su kūnu, kurio nepaleidžia – ir pati negali atsiplėšti.

Ja trinamės į pasaulį ir daiktus, į ją įsisiurbia dėlės, susminga pušų spygliai ir Lego detalės. Ja prabėga švelnumas. Tik per odą galime save liesti neišsitepdami.

[1] Up All Night, Polly Nor, October 2015, https://pollynor.com/Up-All-Night-By-Polly-Nor

[2] Sarah Ahmed and Jackie Stacey, Thinking Through Skin, 2001.

[3] “Why should our bodies end at the skin?”, Donna J. Haraway, A Cyborg Manifesto.

Išsamų fotoreportažą iš Neringos Vasiliauskaitės solo parodos „Haut Muster“ projektų erdvėje „Editorial“ galite peržiūrėti čia. Paroda veikia iki kovo 7 d.