Neringos Vasiliauskaitės solo paroda „Haut Muster“ projektų erdvėje „Editorial“

2020 m. vasario 17 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Iki kovo 7 d. „Editorial“ erdvėje veikia Miunchene gyvenančios menininkės Neringos Vasiliauskaitės solo paroda „Haut Muster“.

Neringa Vasiliauskaitė juda su medžiagų srove, kalbant antropologo Timo Ingoldo žodžiais. Menininkės formalus išsilavinimas – darbas su stiklu, kur rezultatas ir technika priklauso nuo tikslaus kūno, medžiagų ir aplinkos kalibravimo. Dirbdama su stiklu negali daryti klaidų, pamena N. Vasiliauskaitė.

„Haut Muster“, jos naujasis kūrybos korpusas, iš dalies kitoks. Jis kurtas gestais – braižant, blukinant, pjaunant, perdarant, tempiant – ir nestokojo spontaniškų sprendimų, kuriuos ji priėmė dinamiškai dirbdama su savo medžiaga. Visgi ir šie kūriniai, kaip ir stiklas, supina gestą, kūną ir medžiagas, kurie veikia kartu ir vienas per kitą. N. Vasiliauskaitės braižas, atsirandantis iš įvairių kūniškų technikų, tokių kaip pjovimas, šveitimas ar daigstymas, ir pats yra paveiktas sąlyčio su medžiagų, kurias ji apdirba, paviršiumi. Jos asembliažai ir yra šio abipusio lietimosi rezultatas. Tam tikra prasme jos kūriniai yra pėdsakai, liudijantys procesus, kuriais menininkės kūnas išsiplečia į jį supančias medžiagas ir kuriais pačios medžiagos įsilieja į veikiantį kūną. Dirbdama su tokiais paviršiais kaip oda N. Vasiliauskaitė užginčija Vakarų kultūroje įsitvirtinusią prielaidą, kad paviršius tėra darbo objektas, pasyvus veiksmo ar formos priėmėjas. Žvelgdami į jos darbus jaučiame, kaip paviršiai gali būti kompleksiškos ir kintančios mainų vietos.

Kaip pastebėjo Elizabeth Grosz, dualizmus (paviršius–gelmė, kūnas–protas, objektas–erdvė) galime permąstyti kaip tam tikras Mobiuso juostas, kuriose kiekvienas narys – tarkim, vidus ir išorė – susijungia viename vientisame paviršiuje. Šia prasme tokie paviršiai kaip oda nėra vien tik kūno riba, o nuolatinis mainų tarp vidaus ir išorės kanalas. Oda talpina kūną, tačiau kartu ir aplinką, kurioje tas kūnas yra.

Odos kaip nuolatinio proceso ir mainų vietos konceptualizavimas neleidžia jos pririšti prie tam tikrų perskaitomumo ir reikšmės taisyklių. Vartojimo ir opresinės galios formų dominuojamoje materialinėje kultūroje odai dažnai priskiriamos fiksuotos reikšmės, skirtos kontrolei – ypač kai kalbame apie moteris, paauglius, vyresnius žmones ir rasiškai apibrėžiamus subjektus. Ši kontrolės forma veikia ir tai, kaip kūnas naudojamas. Tarkime, spaudimas odą laikyti švarią ir glotnią veda prie įvairių (dažnai brangių) praktikų, susijusių su tam tikrų produktų bei ritualų vartojimu. Švari, glotni oda yra įgavusi fiksuotą reikšmę, nurodančią į sveikatą, sėkmę ir socioekonominį statusą. Tačiau kaip savo knygoje „Thinking Through Skin“ („Galvojimas oda“, 2001) primena Sarah Ahmed ir Jackie Stacey, „oda gauna, o ne tiesiog turi reikšmę“. Šį reikšmės įgavimą lemia tam tikros sociokultūrinės jėgos ir galios formos.

Panaudodama konkrečias asociacijas keliančias drabužių etiketes ir medžiagas bei įvairius gamybos procesus, N. Vasiliauskaitė leidžia mums suvokti odą kaip nuolatos reikšmės procesų surenkamą ir išardomą dalyką, o kartu įkūnytos patirties ir veiksnumo (agency) išraišką. Kitaip tariant, N. Vasiliauskaitė žiūri į odą ir kitus paviršius kaip į kažką, su kuo ir per ką galima mąstyti bei veikti, o ne ką reikia tiesiog pralaužti ir iškoduoti, ieškant vidinės reikšmės. Todėl, matyt, ir verta odą laikyti modeliu ar raštu (pattern) – kaip mums ir siūlo pavadinimas „Haut Muster“, reiškiantis „Odos raštai“ – nes tokiu būdu oda nustoja atrodžiusi kaip stabilus paviršius. Vietoje to paaiškėja, kad jos reikšmė ir jos lemiami veikimo būdai priklauso nuo įvairių konfigūracijų, kurių konkrečius santykių modelius veikia galios, socialumo, jausmo ir kūniško veiksnumo sistemos.

– Yates Norton

Neringa Vasiliauskaite (1984) gimė Lietuvoje, gyvena ir kuria Miunchene (Vokietija). 2018 m. baigė Frei Kunst studijas, stiklo ir keramikos klasėje pas Prof. Norbert Prangenberg ir Prof. Nicole Wermers Miuncheno Vaizduojamųjų Menų akademijoje. Dalyvavo parodose ir tarptautiniuose projektuose: ‚Synthetic pleasure‘ , Vent galerija, Viena (AU), Debutantinnen 2019‘, Galerie der Künstler München (GER), Jahresgaben‘, Kunstverein München (GER), ‘Me Myself And The Possibility Of You’, Westwerk, Hamburg (GER), ‘waving and swaying’, Miranda Kuo galerija, New York (USA), ‘Erwarten Sie Wunder’, Ulmo muziejus (GER). 2019 m. išleido darbų katalogą ‚Seductive skins‘. 2018 m. laimėjo Bavarijos Kultūros ministerijos stipendiją menininkų rezidencijai Vila Concordija, Bamberg (GER). Darbai priklauso Städtische Galerie Villingen Schwenningen, Städtische Galerie Karlsruhe, Sammlung FER Collection ir Alexander Tutsek Stiftung meno kolekcijoms.

Paroda yra akcijos „Su-Menėk“ dalis, tad vasario mėnesio savaitgalius galeriją bus patogu aplankyti nemokamu Vilniaus miesto autobusu. Vasario mėnesį paroda veiks III-V 16:00–19:00, VI-VII 12:00–16:00 val. Paroda veiks iki kovo 7 d.

Nuotraukos: Ugnius Gelguda

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *