Dovilės Dagienės paroda „Botanizirė“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Iki rugpjūčio 14 d. VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) veikia Dovilės Dagienės paroda „Botanizirė“.

„… juk žmonės niekad nepaliauja laukę stebuklo. Turbūt jie tuo ir skiriasi nuo medžių. Argi medžiai nedirba? Dirba. Jie auga, maitinasi, pykstasi, užminga ir sapnuoja medinius sapnus. Ką sapnuoja ta pušis prie pašiūrės? Gal kad ji – jau ne pušis, o valtis, plaukianti veidrodine upės plyne? O gal – kad ji senutės lazda, bilsnojanti ne į grindinį, o į kieno nors širdį?“

Grigorijus Kanovičius, Žvakės vėjyje, 1989 m., Vilnius.

Botanizirė*

Botanikas profesorius Jokūbas Movšovičius (1901-1983) jungia Vilnių ir Lodzę, ir moko mus botanikos bei ryžto, siekiant tikslų, didesnių už gyvenimą. Už tvarkingų augalų pavadinimų sąrašų, už gausybės mokslinių ir populiariųjų straipsnių, knygų, už herbariumo kolekcijų Vilniuje ir Lodzėje, už archyvinių dėžių, pačioje prisiminimų tankmėje, skirtingų žmonių pasakojimuose, vis šmėsteli pusamžis vyriškis tiesia nosimi ir tamsiais, ties kakta retėjančiais plaukais.** Kiti kalba, o jis tyli. Net nesišypso. Galbūt galvoja apie herbariumą?

Taip, nesibaigiantys darbai užpildo mano, dabar jau profesoriaus, Jokūbo Movšovičiaus, dienas ir mintis. Tik naktį ne visada galiu ilsėtis. Atrodo, šiąnakt sapnavau, kad esu Vilniuje. Pasukau į Mała Pohulanka kur Szkolna pracownia przyrodnicza sode vaikų grupelė kaip tik mokėsi stebėti augalus jų nenuskindami. Stovėjau tylėdamas ir niekaip negalėjau prisiminti kodėl čia atėjau. Po to balsai nutolo. Kaip kvepia apleistos medinės sinagogos prieangis? Gal primena drėgną ir vėsų sandėliuką, kuriame vaikystėje žaisdavau ir kurdavau pasaulius iš palėpėje surastų daiktų? O gal nevėdintas troškus oras nubloškia į sausakimšas siauras gatveles, į Vilniaus geto teatro užkulisus*** ir scenos užuolaidose įsigėrusias repeticijų dulkes? Pasipriešinimas blogiui negali egzistuoti be teatro, be tikėjimo, be žaidimo. Mažos kojytės sukasi scenoje muzikos ritmu, šoka gėlės. Šiandien jos gyvos, laimingos, gyvenančios ateitimi. Rytoj tuos žiedus nuskins, sutryps. O gal ir ne? Gal sudžiovins tarp knygos puslapių nežinoma ranka? Pažiūrėk – tos tuščios medinės sinagogos – vis dar gyvos. Sienojuose, lentose, kurias dešimtmečiais plovė lietus ir džiovino vėjas, susispietusi minia. Sakoma, kad uosinės ramalinos (Ramalina fraxinea) ypač vertina švarų (tuščią?) orą. Jos auga lėtai, bet net ir jos neprisimena šventadienių triukšmo prie sinagogos.

Vilnius pilnas botanikos. Nereikia eiti toli. Bet kalvos nuo Neries labai stačios, kaip siena. Kol užkopi, ausyse ima dungsėti širdies dūžiai, o ant nosies galo susikaupia prakaito lašelis. Sustoji, ir, gaudydamas kvapą, žvelgi lėtu ir ilgu žvilgsniu. Paukščių triukšmo prisipildžiusiuose, bet dar nesulapojusiuose miškuose mėlynai baltai rausvai geltona mozaika iš plukių (Anemone), plaučių (Pulmonaria), rūtenių (Corydalis) ir vištapienių (Gagea). Kur drėgniau skaisčiai žalsvo geltonumo suteikia blužnutės (Chrysosplenium) ir švitriešiai (Ficaria). O jei dar šaltinis iš raguvos sunkiasi – žiūrėk ir puriena (Caltha) čia. Taip gera vėl pavasarį senus pažįstamus susitikti. Pajusti, kad nepriklausomai nuo tavo gyvenimo audrų, čia, gamtoje, niekas nepasikeitė.

Lentelėje lotyniškai parašyta: Pinetum herbosum, cladoniosum, vacciniosum. Užsimerki ir matai mėlynių krūmokšnių šešėlius, jauti kaip įsispaudžia keliai į samanų kilimą, kai atsargiai glostai šliaužiančiąją sidabriukę (Goodyera repens). Pušų viršūnėmis grėsmingai praūžia vėjas. Šilta. Svaigi vasaros atostogų nuojauta. Bet blandis (Platanthera) dar nežydi, reikės sugrįžti vėl. Dar negalima įrašyti naujos rūšies į Panerių floros sąvadą****. Tai – svarbu, o vieno žmogaus gyvenimas… Na ar gali jis būti priimamas rimtai? Ne, nėra čia ko prisiminti. Klaidžiojant gamtoje (angl. botanizing) nevisada renkamas herbariumas. Tik kai randamas kitoks, lengvai neatpažįstamas augalas. O kiti, dažnai sutinkami pažįstami, paliekami užmarščiai. Taip ir mano kasdienybė lieka nepastebėta, už archyvo ribų.

Vilnius pilnas pamestų prisiminimų. Nereikia eiti toli. Jie visai kaip rudenį krentantys ir gatvių vertikalėse nerandantys sau vietos medžių lapai. Arba žaismingi sparnavaisių suktukai. Jei spėsi laiku užsimerkti į akis šviečiant saulei, jis praskris propat veidą nubrėždamas juodą šešėlio brūkšnį ir dings. Liks tik nuojauta, kad čia kažkas buvo. Gali bandyti vytis, šaukti vardu, bet pajusi tik vėjo gūsį. Šių prisiminimų šešėliai išsaugoti archyvuose. Jie žvelgia į jus iš fitografijų.*****

Ir Lodzė, ir Vilnius pilni pasiryžimų. Nereikia eiti toli. Ne kartą čia gyveno tikintys botanika gal net labiau nei savimi. Botaniką pasirinkau savanoriškai. Gyvenu dėl augalų ir su jais. Esu ir išnaudotojas, ir išnaudojamasis. Jei šiandien skauda širdį, pasiimu dar nesutvarkytus sudžiovintų augalų pavyzdžius ir pradingstu dichotominių raktų tezių ir antitezių miškuose. Atrodo, eini ratais, pasiklysti ir netenki vilties, bet galiausiai supranti požymį ir pamatai tą būdingą plaukelių eilę ant lapkočio. Pamoka išmokta. Įsidedu ją į botanizirę.

Menininkė Dovilė Dagienė plėtoja ciklą „Augalų atmintis“, kuriame atranda augalų pasaulį kaip neišsenkantį įkvėpimo šaltinį bei fotografinę priemonę meno kūriniui. Parodoje pristatomos instaliacijos ir organinės fotografijos darbai naujai atskleidžia Lietuvos žydų atminimo temą.

Radvilė Rimgailė-Voicik

*Botanizirė (gr. botanē – žolė, želmenys, daržovės) – pailga, dažniausiai metalinė dėžė rinkti augalams botaninių ekskursijų metu. Joje laikomi augalai ilgai lieka nesuvytę.

**Julija Šukys, Epistolofilija. Užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas. 2016 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius.

***Vilniaus geto teatras Vilniaus gete veikė iki 1943 rugsėjo pabaigos. Dauguma aktorių žuvo kartu su kitais kaliniais likviduojant getą.

****Jakub Mowszowicz 1938 m. Flora i zespoły roślinne „Gór Ponarskich” i ich najbliższych okolic.

*****Fitografija (gr. phyton – augalas, grapho – rašau) – aprašomoji botanika; organinis fotografijos metodas, chlorofilo atspaudai.

Fotografijos: Rusnė Šimulynaitė