• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
.

Eglė Rindzevičiūtė. Su Ukraina

Dvidešimt pirmasis amžius man prasidėjo persikėlimu iš Maskvos, kur baigiau kultūros vadybos magistro studijas Maskvos socialinių ir ekonomikos mokslų mokykloje, į Budapeštą, gilintis į nacionalizmo studijas Centrinės Europos universitete. Bet beveik iš karto, 2000-ųjų spalį, iš Budapešto teko skristi į Kijevą. Tuo metu šis intra-regioninis mobilumas man kėlė daug jaudulio, lyg atsivertų visiškai naujas pasaulis, tačiau dabar, rašant šį tekstą, mobilumai regisi virto į grėsmingus nestabilumus. Maskvos socialinių ir ekonomikos mokslų mokyklos rektorius Sergejus Zujevas, mano studijų metu kultūros vadybos katedros vedėjas, šiandien sunkiai serga ir laukia teismo gulėdamas kalėjimo ligoninėje, Putino režimo apkaltintas korupcija. Centrinės Europos universitetas, priverstinai išstumtas iš Budapešto, išsikėlė į Vieną. O pats Kijevas karo apgultyje.

Tačiau tada, prieš dvidešimt du metus, aš žengiau į Kijevo šiuolaikinio meno centrą apsiginklavusi VHS vaizdajuoste, instaliuoti Artūro Railos ir Gintaro Šepučio videomeno kūrinį „Nostalgia/Everything Beautiful Is the Past Recycled into Drum‘n‘bass for Daddy,“ kuris buvo tarptautiniame multimedijų meno festivalio (KIMAF) programos dalis. Instaliavimo darbai ilgai netruko: radome televizoriaus monitorių (beje, neplokščią), nusprendėme jį pastatyti ilgo koridoriaus kampe, greta stiklinių durų (į kurias prieš pat atidarymą skubėdama atsitrenkė ir susižeidė festivalio direktorė). Tas porą dienų Kijeve praleidau su KIMAF‘o kuratoriais Katya Stukalova, Mirko Schaeffer ir Richard Pyrker iš [d]vision skaitmeninės kultūros festivalio Vienoje. Katya, kovojusi Kijevo maidane, persikėlė į Kopenhagą. Mirko vadovauja Utrechto duomenų mokyklai Utrechto universitete.

Kijevas mano atmintyje iškyla kaip atviras, šviesus ir labai brangus miestas. Nors buvo šaltoka, kantriai leidome laisvą laiką lauko kavinėje – palapinėje, manau, ji buvo kiek pigesnė nei brangieji restoranai. Išliko ir turistiniai trupiniai: senasis Lavra vienuolynas, į kurio didžiąją varpinę, suprojektuotą Johann Gottfried Schädelio, mums leido užlipti vakarėjant, pribloškiančio dydžio gynybos ministerijos kompleksas ir didžiulis turgus po atviru dangumi, nuklotas pačiais įvairiausiais sovietinio periodo daiktais, prietaisais ir memorabilijomis.

Dar kartą Ukrainoje atsidūriau po poros metų, jau nebe kaip kuratorė, bet kaip kultūros studijų tyrėja – dalyvavau mokslinėje ekspedicijoje su Švedijos Södertörno universiteto Baltijos ir Rytų Europos studijų mokyklos grupe. Iš Varšuvos į Lvivą važiavome autobusu pro Przemyśl ir Liubliną (bei Treblinką), sustodami istorijos ir socialinių mokslų tyrimų institutuose. Tai buvo istorijos lauko tyrimai. Sutikti mokslininkai, perskaityti tekstai, išgirstos prezentacijos tapo ekstravagantiškos barokinės architektūros ir nuosaikios gamtos landšafto dalimi. Jeigu Kijeve galėjau susikalbėti rusiškai, Lvive teko prisiminti lenkų kalbą, kurią mokėjau itin silpnai. Gyvenome Lvivo senamiestyje, 1899-1900 metų statybos viešbutyje George, su įspūdingu vestibiuliu, aukštomis lubomis. Le Carre romanų apie šaltąjį karą atmosferą įkūnijančiame viešbučio bare gėrėme šiltą putojantį vyną, blausioje šviesoje kamščiai poškėdami sprūdo padavėjams pro pirštus. Lankėme Olesko pilį, kurios kompaktiška renesansinė architektūra organiškai suaugusi su kalva, o kalvos šlaitai padengti angliško stiliaus sodais su laukinėmis smilgomis, žydinčiom alyvom ir vešlia žole. Negalėjau neatsigulti toje žolėje po ankstyvos vasaros saule, tik tyla ir vėjas. Vienoje iš pilies salių radau marmurinį Barboros Radvilaitės biustą.

Kaip Stefanui Zweigui, 1930-aisiais rašiusiam apie sofistikuotą centrinės Europos idilę, norisi stvertis šių atminties epizodų kaip gelbstinčio šiaudo, kai Rusijos kariuomenė toliau atakuoja Ukrainą, trupina jos miestus, žudo jos žmones. Nors laiko Ukrainoje praleidau labai mažai, labai daug laiko praleidau su Ukraina. Studijuojant regioninių studijų tyrimų centre Švedijoje (2001–2008), Ukraina buvo centrinė diskusijų ašis. Istorikai, politologai, sociologai leidosi į begalinius svarstymus, ar neišsiskirs rytų ir vakarų Ukrainos trajektorijos, ar kalba grįsta nacionalinė tapatybė nulems politinę Ukrainos gyventojų orientaciją. Tačiau po Maidano ir Krymo okupacijos 2014 metais lingvistiniu determinizmu grįstos teorijos tapo vis mažiau įtikinančios. Žvelgiant iš šiandienos, kai po keturių įtemptų kovos parų rusakalbis Kharkivas vis dar nepasidavė Rusijai, tie metai diskusijų apie Ukrainos rytus/vakarus atrodo kaip laikas, sugaištas neesminiam klausimui. Tariant dar aštriau, tos diskusijos galėtų būti priskiriamos orientalizuojančiam kolonijiniam žvilgsniui, pagal kurį Rytų Europos visuomenės yra suvokiamos kaip apakintos etninio nacionalizmo, permirkusios kultūriniu fundamentalizmu. Kaip jaunosios kartos humanitarinių ir socialinių mokslų tyrėja, aš jau tada turėjau suprasti šio požiūrio ribotumą. Tačiau W.E.B. Du Bois aprašytasis „šydas“ dengė ir mano akis, mano sąmonė tuo metu buvo „dviguba“, kur rytų Europos istorija buvo rašoma bei vertinama vakarietiško stereotipinio modelio pagrindu.

Galbūt todėl, instinktyviai norėdama išvengti hierarchizuoto vienapusės kolonijinės modernizacijos naratyvo, pasukau į socialinius mokslo ir technikos tyrimus (STS), mėgindama išnarplioti esminius moderniosios epistemologijos bruožus – kaip atsiranda kompleksinės tvarkos supratimas. Nuo meno ir kultūros perėjau prie kibernetikos ir sistemų teorijos genealoginių studijų. Bet kultūra niekur nedingo, ji pradėjo išnirti iš schematiškų istoriografinių naratyvų pačiomis įdomiausiomis ir netikėčiausiomis formomis. Dar daugiau, besigilindama į šaltojo karo periodą, kada buvo padėti instituciniai ir epistemologiniai šiuolaikinės valdymo sistemos pagrindai tiek Vakaruose, tiek Sovietų sąjungoje, netikėtai ėmiau atrasti ir klasikinio devynioliktojo amžiaus liberalizmo formas. Vartydama sovietinius dokumentus archyvuose, imdama interviu iš šaltojo karo veteranų, šias liberalizmo formas galėjau apčiuopti jų efemeriškose praktikose, kai sovietinės kultūros ir mokslo kūrėjai trupino ideologinius politizacijos rėmus siekdami kontakto su liberaliomis demokratinėmis šalimis. Vėlyvoji sovietinė sistema daugeliui jų buvo ir blogis, ir atgyvena. Filosofai, menininkai, matematikai, biologai, neuromokslininkai, inžinieriai, pedagogai – daugelis jų judėjo savais disciplinos takais link globalaus, antropoceninio matymo, kur nei dialektinis materialistinis determinizmas, nei kapitalizmo/komunizmo ar nacijos/individo skirtys nebebuvo pagrindiniai teoriniai svertai. Ir vis tiek, praėjus trims dekadoms nuo sovietinio režimo griūties, tos skirtys sugrąžinamos, ypač tarp norinčių sukoncentruoti politinę galią. Mane intrigavo iš nelaisvės atsirandantys laisvės protrūkiai, nedeklaratyvūs netolygumai, kaip Algirdo Juliaus Greimo aprašytas sensorinis prasmės blyksnis.

Griebiuosi biografinės patirties, nes nežinau, koks akademinis rašymas, kokie žodžiai etiški mirties fone. Mėginu nepasiduoti universalizuojančio etikos diskurso spąstams. Mąstydama, kokius žodžius galėčiau rasti iš savo pozicijos čia ir dabar, kai Ukrainoje griūna namai, nutrūksta žmonių gyvybės, prisiminiau amžinatilsio Leonido Donskio pranešimą seminare, kurį organizavau Paryžiaus politinių mokslų institute (Sciences Po, 2015 m. birželio 10 d.). Renginyje, kurio tema buvo „Ambivalentiškas kultūros vaidmuo naujojo šaltojo karo metu“, svarstėme Krymo okupacijos užaštrintus ryšius su Rusija, kalbėjome apie etiškos kultūros diplomatijos galimybes. Donskis pabrėžė, kad kultūros iš principo neįmanoma įsprausti į dėžutes, supakuoti į „savus“ ir „svetimus“, kolaborantus ir opoziciją, kad semiotiškai kultūros prasmė yra daugialypiškumas, kur pasipriešinimo režimui daigai išdygsta pačiu netikėčiausiu metu ir netikėčiausiose vietose. Galvojimas apie šiuos Donskio žodžius suteikia vilties, kad ir mūsų pačių gyvenimų ir pasirinkimų niekas iki galo nesuplanuos ir nesustrateguos nei iš vidaus, nei iš išorės, kad liks dosniojo, gerojo žmogiškumo dalis, paliekanti erdvės kažkam nenumatytam, kažkam kitam. Kad karas nesukarins mūsų pačių žmoniškumo. Bet pirmiausia reikia atkovoti taiką Ukrainai.

Nuotraukos:

[1] Olesko pilis, Ukraina, 2003. Aut. Eglė Rindzevičiūtė
[2] Viešbučio George kambarys, Lvivas, 2003. Aut. Eglė Rindzevičiūtė
[3] Viešbučio George kambarys, Lvivas, 2003. Aut. Eglė Rindzevičiūtė
[4] Olesko pilis, Ukraina, 2003. Aut. Eglė Rindzevičiūtė