Slypėjimas viešosiose erdvėse

# Slypėjimas, viešas, intymus, erdvė, vieta, tranzitas, progresas, laikas, ryšys su vietomis, erdvėjimas

Dvi Amerikos. Prieš ketverius metus keliavau po Kaliforniją. Noras keliauti apėmė netikėtai jau viešint ten, tad išvykau be jokio pasiruošimo. Kadangi nežinojau, kur keliauju, ėjau pėsčiomis ir tranzavau. Jau buvau patyrus, kad kai tikslu tampa pats kelias, lengviau įsiskverbti* į vietinį gyvenimą, klausytis vietovių nei leidžiantis suplanuotu maršrutu. Tuomet teturėjau paprastą telefoniuką, iš kurio atsiradus ryšiui, pranešdavau keliems draugams, kur esu. Nakvodavau po atviru dangumi, žinoma, nuolat kiek sveikai nusigandus, tad labai budri garsams. Priimdavau sprendimą tik sekančiam žingsniui. Pusdykumės, miškai, vandenyno skardžiais paremti keliai, kalnai, miesteliai. Bendravimas su vietovėmis, su sutiktaisiais ėjosi ramiai, kol privažiavau San Franciską. Ten supratau, kad be interneto aš net negaliu iš tikrųjų įžengti į šį miestą, o ir kiti man sunkiai tepadėjo. Žmonės buvo sulindę į telefonus arba skubėjo, ir nors man jie atrodė lengvai pakilę virš šio pasaulio, atjungta jų žemėj buvau aš. O aplinkiniuose plotuose tuo metu augo dviejų tūkstančių metų senumo raudonmedžiai, slankiojo plėšrios meškos, krito medžiai nuodėguliai, džiūvo ežerai ir kriokliai, suso palmės.

Visos viešnagės metu pažinau dvi labai skirtingas Amerikas – viena jų stichiška, laukinė, pilna bioįvairovės, autentiška Nacionalinių parkų Amerika, kurioje netraukia telefono ryšys nei wi-fi, kita jų – visapusiškai apdrausta, suvaldyta, “civilizuota”, kimštų gatvių be šaligatvių Amerika. Parke tau įteiks žemėlapį ir palinkės geros kloties išvengiant gaisro, meškos, hipotermijos ar paklydimo, mieste tave saugos nuo visko ir visų, talpins patalpoje su ūžiančia kondiške. Būtent pastarojoje Amerikoje pirmąkart apėmė nuostaba – žmogus praranda ryšį su žeme po kojomis. Ir kad tai, kas vyksta San Franciske, po truputį, tikriausiai, slenka ir į Lietuvą.

Grįžau į Vilnių sau pasižadėjus niekad neprarasti ryšio su, kaip čia pavadinti, apvaliosios Žemės paviršiumi, apėjusiu medžiais, paukščiais, gyvūnais ir krūmuose tūnančiais įvairiais Genius Loci. Bėgsiu nuo “grido” kaip Orvelo 1984-ųjų žmogus, gyvensiu tarp malūnsparniais zonduojamų paskutinių miškų, bet nepasiduosiu propagandai ir antropoceniškajai homogenocenai, kuri kaip invazinis augalas plinta ir lygina viską aplink…Vėliau įsigijau išmanųjį telefoną ir susimąsčiau, kaip išlaikyti tirpstantį dėmesį iki šiol įprastam dalyvavimui mane supančioje aplinkoje. Dėmesys ėmė tekėti į kišenėje įsikūrusią beribę gražią bedugnę, į kurią bet kada galiu įnerti, iš kurios dalykai patys išneria, nuobodžiai įdomūs ir patrauklūs. Beribė, irgi dažniausiai viešoji!, erdvė, kurioje keliauju greitais hiperlinkų eskalatoriais ir niekad nepasiekiu tikslo. Dėmesys kažkur toli toli, bet greitas ir nuolatinis ryšys!

Atsidūrus zonoje be wi-fi ir be telefono ryšio, net jei tai – pažįstama vieta, minutėlei pasirodo, kad kelėnais suklumpi į vietinius grumstus, toks per daug ribotas ir sąlygotas tampi. Bet šitaip taip pat atrandi ir aiškų, apibrėžtą plotą, kuriame vabališkai šmirinėdamas įprasmini jo ir savo paviršius, susiimdamas įgyvendini apčiuopiamą, žmogišką, kaip Martinas Buberis pasakytų, tiesioginę esamybę.

Grįžtant prie sustyguotosios Amerikos vaizdinio, prieš akis iškyla florentiečių architektų grupės Superstudio distopiniai superpaviršiaus (Supersurface) eskizai (1969-1970m.)**, kuriuose planetą jie įsivaizdavo be architektūros, vientisai padengtą tinklu, pakeisiančiu pastatus ir daiktus – prie tinklo žmonės galį prisijungti bet kurioje jo vietoje. Tuomet gana radikaliai atrodžiusi vizija, anot vieno iš narių Cristiano Toraldo di Francia, tapo pranašiška – superpaviršiaus idėja suveikė kaip interneto iki-vizija. Superstudio kūryba buvo suprantama kaip globalizacijos ir nekontroliuojamos vienalytės modernios architektūros trūkumų metafora.

Čia regėti įdiegiamos projektinės, apps’inės tikrovės motyvas… Tačiau labai gerai pažįstu ir kitą tikrovę – sau labai artimą ir augusią su manimi – tai tos Vilniaus vietos, su kuriomis ilgus metus brandinau ryšį. Taip pat iš kelionės ataidi autentiško būvio su vietovėmis prisiminimai, patvirtinantys, jog net man naujos vietos, gali su manimi užmegzti ryšį, nes yra gyvos, įvairios. Tikros. Kuo tas tikrumas apibrėžiamas ir kur jis baigiasi?

Topofilija ir viešųjų erdvių sąvokos baubas. Kadangi ėmiau ilgėtis ikikelioninės ir kelioninės santykio su vietovėmis būsenos, “nebylaus, bet gimdančio kalbą”, kaip pasakytų Buberis, bendravimo su vietomis (“Negirdime jokio Tu, vis dėlto jaučiame, kad esame Šaukiami, ir mes atsakome, atsakome kurdami, mąstydami, veikdami: savąja esybe tariame pamatinį žodį, neįstengdami lūpomis ištarti Tu.”)***, pradėjau dirbti Lietuvos pašte, pavaduojančia laiškininke. Nors kasdien nuo 6:00 iki kokių 12:00 po gatves mane nešioja skaičiai ir viešosios erdvės yra mano darbo vieta, visgi užklausta viešai pakalbėti apie viešąsias erdves sutrikau. Kodėl?
Mano gležnos ausys spengia nuo žodžių “viešos”, “erdvės”. “Viešas” kviečia minios vaizdinį, “erdvės” – begalybės. Skubotai suplakdama LKŽ pateikiamas šių žodžių reikšmes, regiu beribes erdves, trypiamas didelio srauto žmonių. Šis vaizdinys patogiai įsitaiso modernios architektūros viešųjų erdvių projektinėse vizualizacijose, kur tarp galingų pastatų beribėmis aikštėmis įvairiomis kryptimis eina iš kitų erdvių iškirpti ir įklijuoti žmonės…Eina ir niekaip susitikti negali.

Geografė Doreen Massey**** pasakoja, kaip globaliame kaime netolygiai pasiskirstę galios taškai diktuoja vystymosi kryptį. Dėmesys fokusuojamas į progresą, iškeliant daugiausiai galios turinčias šalis, jų šviesoje numenkinant į jas nepanašias, vis besivejančias, vis atsiliekančias. Lenktynės vyksta laiko tiesėje ir, anot Markso, šitaip laikas suvalgo erdvę. Laikas čia suvokiamas kaip progresas, kaip judri abstrakcija, tai dimensija, kurioje įvykiai seka vienas po kito, kurdami istoriją, o erdvė – tik kaip statiška plotmė, fizinis laukas. Tačiau Doreen siūlo kitą erdvės sąvokos variantą: erdvė tai ne vien fizinis paviršius, kuriuo mes iš vieno taško į kitą pranešame savo kūnus, ji taip pat turi ir abstrakčiąją savo plotmę – erdvė – tai ir daugiasluoksniai vyksmai, tai milijonai persipinančių žmonių pasakojimų, įvykių, vykstančių tuo pačiu metu. Erdvė, teigia Doreen, supažindina mus su kitu, erdvė kalba apie svarbiausią politinį klausimą – kaip mes kartu gyvensime? Progresas – tai vienintelio greitkelio, nesibaigiančio vystymosi, vienintelio įsivaizduojamo dalyko kelias. Tačiau didesnės reikšmės suteikimas erdvės dimensijai, kiek atsitolinant nuo laiko ir istorijos bei progreso kūrimo, suteikia mums galimybę iš to išsivaduoti, leisti būti visiems skirtingai vienu metu, alternatyviai nuo galingųjų centrų, dėl to įvairiai ir savitai.

Laikas yra mintis, sako Krišnamurtis.

Laikas suvalgo erdvę, sako Marksas.

Ar taip išeina, kad mintys suvalgo erdvę?

Progreso idėja tiek susiurbia mūsų dėmesį, kad vietovių magija, kylanti iš įvairovės, ištirpsta tranzitiškume.

Nuolatinio globalaus judesio ir šurmulio sūkuryje vis prasiveržia savisaugos nulemtos radikalios reakcijos, net nacionalistiniai išpuoliai, perdėm vienpusiškai, dėl to klaidingai siejami su vietos, lokuso (tariamu) statiškumu…Šitaip vietiškumas priešinamas progresui. Vietos niveliuojamas pagal galią diktuojančias struktūras, nors būtent viešos vietos kaip gyvo susitikimo sąvoka galėtų mus išlaisvinti nuo vienos tiesos kelio, grąžinti į regimus plotus, kuriame vyksta tai kas vyksta – daugybės kasdienių vietinių vyksmų…tereikia atsigręžti, pasakytų tas pats Buberis.

<…> šiais laikais, kai visi nori laimėti ir parduoti,
aš noriu džiūgaut už tuos, kurie priima visuomeninę ir kasdienę klaidą,
siekdami nematomų ir asmeniškų
dalykų, nenešančių jokių pinigų nei duonos
ir nekuriančių  jokios šiuolaikinės istorijos, meno istorijos, ar dar kokios kitos istorijos…

pakankamai maži matyti vienas kito akis,
mikrokosmosą, žmonijos DNR, kuriame vienas žmogus vis dar gali megzti tiesioginį, artimą ryšį su kitu buvimo kartu rituale.
<…>

Ištrauka iš Jono Meko video dienoraščio

Pažodinis straipsnio autorės vertimas (originalas pateikiamas žemiau)*****

Superstudio. Monumento Continuo. 1969

Slypėjimas ir neįvardijamos viešųjų erdvių kokybės. Kodėl tiek daug kalbu apie tolimus miestus, kai pačiai labiausiai rūpi artimiausia aplinka? Per daug sudėtingų jausmų gniaužiasi viduje Vilniaus ir apskritai Lietuvos viešųjų erdvių įvykusių ir tebevysktančių pokyčių tema, todėl sunku kalbėti apie tai viešai. Taip pat yra kita priežastis – savumą brangių vietų gera jausti, bet sunku įvardinti.

Pastaruoju metu Lietuvos miestų ir miestelių aikštės, gatvės skubiai ir radikaliai erdvėja, prarasdamos savo vietiškumui būdingus bruožus. Viešųjų erdvių erdvėjimas mažina žmogų. O žmogus, nors ir yra didingo proto, toks truputį peliukas – socialus, linkęs šmirinėti ir landžioti po saugius kampus, slėptis nuo didelių mašinų, gatvių ir pastatų, „nes mažmožių rasoje širdis sutinka savo rytą ir atsigaivina“, pridurtų Gibranas.

Kadangi viešųjų erdvių diskusijose dažnai priešinamas visuomenės “sentimentalumas” bei projektuojami pokyčiai, pastariesiems nuolat laimint kovose, sąvoka “viešos erdvės” vis dar palaiko nepajudinamo, nors jau pasenusio, betoninio bloko vaizdinį.

Kaip kalbėti apie intymų ryšį su vietomis betoninio bloko akivaizdoje? Kaip gi galėčiau aprašyti sau brangias vietas? “Juos (namus) aprašyti reikštų versti juose apsilankyti“, rašo Gaston Bachelard „Erdvės poetikoje“.

Kas būtent nusako skvero ar parko ar kiemelio reikšmę konkrečiam žmogui ar bendruomenei? Tai ne vien paskirų objektų teikiama nauda, ne vien racionalūs poreikiai, bet ir sunkiai įvardijama dvasinė reikšmė, individo ar bendruomenės ryšys su konkrečiu Genius Loci. Radikalūs pokyčiai artimoje aplinkoje sukelia stiprų sukrėtimą žmonėms – sociologai, tyrinėjantys prieraišumo vietai reiškinį, sulygina gedėjimą vietai su gedėjimu netekus artimojo (atminty iškyla vienas iš gerųjų pagarbos gedėjimui pavyzdžių – “Lietuvos” kino teatro palydėtuvės prieš pradedant MO muziejaus statybas).. Dėl to taip svarbu atsižvelgti į vietos bendruomenės santykius su vietos dvasia bei poreikius, teikti pirmenybę seniau ten gyvenantiems, išvengiant susiskaldymo bendruomenėje ir skausmingų padarinių.

Peliukų miestas. Čikagą praminiau peliukų miestu dėl jos downtown žaliųjų viešųjų erdvių. Už kiekvieno kampo slėpėsi toks ar kitoks mažulytis skveras, sodas ar parkas, vešlus, pilnas užkaborių, ir taip vaikščiodama po šiaip jau didžiulį dangorėžį miestą, užsimiršau, landžiojau jaukiais urveliais, kuriuose tyliai vyko, tyliai skaitė, kalbėjosi, sėdėjo, vaikščiojo paprastais žmogiškais žingsniais ir atstumais. Čikagoje nereikėjo įveikinėti didingųjų erdvių, jos pasislėpė kišeniniuose parkuose, moliūgų, burokų ir laukinių viksvų lysvėse. Čikaga save skelbia ir dangoraižių gimtine, ir Urbs in Horto (miestas sode). Tuo tarpu Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros direktorius Gediminas Rutkauskas vis pabrėžia, jog žavėjimasis medžiais senamiestyje yra kaimietiškumo požymis, ir kad kultūra turi švytėti plikomis sienomis – galbūt kultūrą jis kildina iš Itališkų architektūrinių atvirukų, kur dėl klimato sąlygų tiesiog nelabai veši žaluma? Lietuvoje klesti kaimofobija, o dažnose kultūringose šalyse aplink karalių rūmus ar sostinių centruose bujoja nešienaujamos pievos…

Kalbindama vilniečius apie jiems brangias vietas dažnai išgirstu ilgesį šmirinėjimui – kad kiemai jau uždaryti, kad nebegali landžioti, prasukti, išvinguriuoti… Šmirinėjimas ir slypėjimas, gyvybės tankumas yra viešųjų erdvių talentas, užuovėja miestelėno būčiai.

Čikaga, Lurie Garden

Viešųjų erdvių nukalbėjimai ir užkalbėjimai. Viešumo – intymumo įtampa. Kai viešųjų erdvių kovose reikia pastovėti už sau brangią vietą, sudėtinga rasti žodžius, ką būtent čia saugau. “Bet koks objektinis, „daiktiškas“ santykis su slėpiniu tą slėpinį sunaikina <…>.Tik dalyvavimas slėpinyje nepanaikina jo slėpiningumo, nepaverčia jo mįsle, o vis dėlto jį atskleidžia – būtent kaip slėpinį.”

Visuomenės inicijuojamos viešos diskusijos su nepalankiai užsisklendusiais projektuotojais ir didina visuomenės sąmoningumą, bet ir menkina intymius ryšius su mums brangiomis vietomis, nes net ir taip sunkiai įvardijamos viešųjų erdvių kokybės tampa atmetamu „kliedesiu“, netelpančiu į brėžinius. Čia susitinka du miestai – biurokratinis, brėžinio ant balto lapo, vienmatiškai medžiagiškas miestas ir kasdienis, tikras (kas tai apibrėžia?), artimas, poetinis, ir gyvas miestas.

Būtent tai, kas kuria esamų viešųjų erdvių vertę, dažnai yra neįvardijama, per daug intymu, todėl advokataujant viešųjų erdvių planavimo projektuose pritrūksta žodžių. Visokie bandymai apsaugoti nurašomi kaip sentimentalūs kliedesiai, priešinimasis “neišvengiamam” progresui, stagnacija. Kažkurio tolimo miesto pokyčiuose naudota Free – Recall Maps metodika (kai iš atminties laisvai piešiami svarbiausi aptariamos vietovės bruožai), biurokratų buvo nurašyta kaip per daug sunkiai struktūrinama (nors jau atsirado programa galinti susisteminti net ir tokią medžiagą). Todėl, pripažįstant šį nesusikalbėjimą, norėtųsi svajoti apie paprastą sprendimą – kad kuo mažiau būtų radikaliai “rekonstruojami” jau esami kampeliai, bet kuriami nauji lizdai tūnojimui, nauji sodai ten, kur per daug betono, nauji kampai ir pakampės, kišeniniai skverai, kiemeliai ir praėjimai – žmonėms peliukams.

Kai kurias miesto vietas norėčiau ne nukalbėti, o užkalbėti – patikėti laikui nepavaldžiai užkalbėtojai, kad jos murmesiai apsaugotų akių, širdžių ir pokalbių ganyklas nuo ekskavatorių. Dzūkė Sigutė (86m.) pasakojo, kad prie užkalbėtų gyvulių ratais sukdavo vilkai, negalėdami prieiti… Užkalbėti ne tam, kad apsaugočiau suolelius, šviestuvus, laiptus ar dangą, o tam kad išlaikyčiau savąjį tęstinumą, slypėjimą, intymų ryšį su vieta, ryšio galimybę, ir tokių daugybės ikižodinių intymumų persipynimą – viešos erdvės jungia daug skirtingų slypėjimų.

Viešųjų erdvių intymumai bei jųjų derinimas. Kalbant apie viešąsias erdves ne fiziniu aspektu, o tyrinėjant abstrakčiąją jų plotmę, norisi nubrėžti poetiškai slankias ribas tarp intymios ir viešos josios pusės. Vėlgi vertėjiškai kreipiamės į LKŽ, atrasdami, kad viẽšas apibrėžiamas kaip atviras, visuomenės naudojamas, visiems skirtas, aiškiai matomas, esantis aikštėje, visiems žinomas, prieinamas, neslaptas, nepridengtas, o intymùs – kaip artimas, draugiškas, siaurai asmeniškas, nuoširdus, Merriam Webster dargi prideda, jog intymus – tai “pažymėtas šilta draugyste, subrandinta per ilgalaikius ryšius”.

Nors viešos erdvės visiems skirtos, kiekvienas su jomis susikuria savitą šiltą santykį. Čia galime išsilaipinti iš viešųjų erdvių sąvokos baubo, transportuojančio mus tranzitu. Štai čia atsiveria ir Doreen minėtasis erdvės kaip milijono pasakojimų klodas – milijono tarpusavyje persipinančių pasakojimų klodas. Ir minia iš beveidės išsilaipina į daugiaveidę žmonių minią.

Ar galima planuoti žmonių miestą, nekreipiant dėmesio į žmonių jausmus, į tai, kas žmones ir vietas daro žmogiškomis? Ar galime prisiminti, kad miestuose gyvena ne vien žmonės?

Klausydama savo gležnų ausų (oksimoronas!) viešųjų erdvių “tvarkyme”, žodį “viešos” versčiau į “draugiškos”, o “erdvės” – į “vietovės”. Viešos erdvės -> draugiškos vietovės. Ne tik žmonėms, bet ir augalams, paukščiams ir gyvūnams, ne tik sėdynėms ir kojoms, bet ir požiūriams idėjoms ir jausmams. Žodyje draugiškas (nors šis žodis vis dar dvelkia sovietmečiu, ką daryti? Bet apie tai reikėtų kito išlaipinančio straipsnio) suderėtų ir per ilgą laiką užmegzto ryšio kokybė, ir atvirumas visuomeniniams procesams, ir intymaus ryšio su pačia vietove poreikis, ir vienoki ar kitokie jaukūs tūnojimai kampuose, užuovėjose, paunksmėse, pokalbiuose. Tūnojimai susiklostę per ilgą čia ir dabar. LKŽ tūnojimą įvardija ne tik kaip buvimą ilgai ramiai vienoje vietoje, bet ir slypėjimą. Slypėjimas!!! Ar vietose, kurios dar nepaliestos viską niveliuojančio progreso minties, laikas tūno sotus ir erdvės nevalgo?

Kaip įmanomas slypėjimą išsaugančių ar kuriančių vietų planavimas ir diskusijos apie tai? Koks scenarijus galėtų pakeisti kryptį nuo homogenizacijos, nuo distopiškų miestų link žmogiško mastelio įvairovės? Kaip turėtų būti projektuojamos ateities viešosios erdvės? Ar galėtų atsirasti daugiau laukinių amerikų suvaldytų amerikų plotuose?

Net ir matant nomofobų pilnas gatves, nuplikintas nuo medžių, užrakintais, užtvertais kiemais, potuščiais suoleliais, nesinori tikėti Superstudio piešiniuose matomais scenarijais. Sociologas James W. Gibson ramina, kad modernybės sutraukyti žmonių ryšiai su vietovėmis (pridusinta topofilija) po truputį atsigauna…

Iliustracija viršuje: Superstudio. Supersuperficie (Superpaviršius). 1969

IŠNARŠOS

* „Tai, į ką įsiskverbiu, visiškai nebūtinai turi būti žmogus; tai gali būti ir gyvūnas, ir augalas, ir akmuo. Jokia reiškinių rūšis nėra iš esmės išmesta iš sąrašo dalykų, kuriais man tarpais kas nors pasakoma. Niekas negali atsisakyti tapti žodžio indu. Dialogiškumo galimybės ribos yra įsiskverbimo ribos.“(Martinas Buberis, Dialogo principas II, Dialogas. Klausimas pavieniui. Tarpžmogiškumo pradai. Katalikų pasaulis, Vilnius, 2001)

** Straipsnis apie Superstudio: “A ’60s Architecture Collective That Made History (but No Buildings)” in: The New York Times Style Magazine,2016 balandžio 13d.: https://www.nytimes.com/2016/04/04/t-magazine/design/superstudio-design-architecture-group-italy.html?fbclid=IwAR1A6LsXAPmAKlK41FLQ90i1A0FgbhSg7mfvAksgh2_upcKbrEH28PfG0GY

Keletas Superstudio eskizų čia: http://www.lia.tu-berlin.de/sites/projects/futuretypocities/ftc-m-references.htm

*** Martin Buber, Dialogo principas I, Aš ir Tu. Katalikų pasaulis, Vilnius, 1998.

**** Doreen Massey, A Global Sense of Place, Marxism Today, June 1991.

***** <…> in the times when everybody wants to succeed and sell
i want to celebrate those who embrace social and daily failure
to pursue the invisible and personal
things that bring no money and no bread
and make no contemporary history, art history, or any other history.

small enough to see each other’s eyes
a microcosm, a DNA of humanity where one human can still have a direct, close contact with another in a ritual of being together.

Bachelard, Erdvės poetika. Vaga, Vilnius, 1993.

Scannell, Leila; Robert Gifford (2010). „Defining place attachment: a tripartite organizing framework”. Journal of Environmental Psychology.

Manzo, Lynne C.; Perkins, Douglas D. (2006). „Finding Common Ground: The Importance of Place Attachment to Community Participation and Planning” (PDF). Journal of Planning Literature.

James W. Gibson, A Reenchanted World (2009).