Dariaus Čiutos ir Tomo Grunskio projektas „PARAmetras - pararchitektūrinė rykštė“ Antano Mončio namuose-muziejuje

Vasario 14 d., 16 val. Antano Mončio namuose-muziejuje (S. Daukanto g. 16, Palanga) vyks Dariaus Čiutos ir Tomo Grunskio projekto „PARAmetras – pararchitektūrinė rykštė” pristatymas.

Tai garso ir architektūros menus bei kitas tarpdalykines eksperimentines praktikas jungianti interaktyvi erdvinė ir garso instaliacija.

Projektu siekiama išreikšti alternatyvius architektūros kultūros bei meno laukus, sąsajas bei praktikas, kurios yra ne ką mažiau reikšmingos, nei konvencionali komercinė architektūrinė kūryba bei jos reprezentacijos medijose.

Projektas yra skirtas tai aktyvios visuomenės daliai, kuri domisi architektūra ir šiuolaikinėmis meno bei garso eksperimentų formomis, plačiausiai architektų bendruomenei. Juo norime (iš)plėsti gerokai susiaurintą šiuolaikinės architektūros ir jos kultūros sampratą, aktualizuojant jos prigimtinį ryšį su koncepcine menine kūryba bei tarpdalykiškumu. Taip pat projektu rodoma ir inspiruojama alternatyvi architektūros kultūros raiška bei aktyvi konceptualioji architektūrinės kūrybos pusė.

0. Istorija. Projektas buvo pradėtas 2011 metų pavasarį. Jo įkvėpėjas ir netiesioginis kuratorius, paskatinęs idėją plėtoti ir teikti ŠMC vadovams tuo metu, buvo architektas Valdas Ozarinskas. Jis taip pat buvo vienas iš alternatyvius architektūros reiškinius, prieigas bei raiškas deklaruojančių parodų kuratorius, kurios po 2004 metų parodos “(ne) Lyderis” ŠMC nunyko kaip atskiras alternatyvios kolektyvinės kalbėsenos apie architektūrą reiškinys. (Apie tai bus rašoma knygoje “Kūrybinis eksperimentas Lietuvos architektūroje”, kurios rankraštis baigiamas rengti šiuo metu).

Šio projekto ir parodos konceptą apibrėžia šie postulatai:

1. Priešdėlis „para“ reiškia „neva tai“.

Priešdėlis, reiškiantis šėšėlinio panašumo, buvimą šalia kažko tikro, bet ne tikrą kažko šaltinį. Tai sinoniminio panašumo, bet prasminės skirtybės būvio apibrėžtis, kuri parodo kažko, esančio šalia tikrojo nepilnavertiškumą ar net klastotę. “Para” mokslai, reiškiniai ir daiktai dažniausiai neperžengia kritinės tikrovės ribų ir nėra priimami rimtai, jie nėra laikomi normaliais. Kintančios dogmatinės ribos per kažkurį laiką dažnai “Para” sferas “legalizuoja”. Taip palaipsniui kinta dogma…

2. Pararchitektūra = metrai  /  metrai = parametrai. 

Architektūra paversta paprastam žmogui ir statybininlui suprantama kalba yra išreiškiama metrais. Kvadratiniais, kubiniais ir k.t. Labai panašiai (iš esmės) architektūra apibrėžiama ir galiojančiuose įstatyminiuose aktuose – STR. Šių apibrėžimų esmė – para/metrinis statybos procesų ir rezultatų reguliavimas, kuriuose yra paskendusi ir pati architektūra. Šis vienpusis architektūros traktavimas esmingai nuskurdino jos tapatybę bei kokybę, galimai eliminuojant kultūrinę – kūrybinę dimensiją iš jos. Tokia – metrinė architektūros samprata dominuoja šiandien ne tik Lietuvoje ir tai esmingai niveliuoja jos kokybės kriterijus, panaikina kokybinio vertinimo galimybes. Visa tokia “kita” – nekonvencionalioji ir nerealizuojama bei finansinės išraiškos neturinti architektūra ir jos sampratos yra “para” lygmenyje (užribyje), nes negali būti išreiškiama kvadratiniais metrais ir daugumoje atveju vertinama kaip “neva tai kažkas”. Metro sampratą perkėlus į “Para” lygmenį, gauname prieštarą:

3. Para-metrai = nematerija –> “ex nihilo”  – tai kūryba iš nieko… tezę  perfrazavus – Architektūros kilmė iš idėjos kaip pirmapradžio kūrybinio impulso.

Šios lotyniškos frazės esmė – aiški nuoroda į filosofinį/ teologinį kontekstą, kuriame viena vertus esama kreacionistinės, kita vertus, naujosios pradžios idėjų laukas. Ir viena, ir kita idealistiniame (ontologiniame) lygmenyje tradiciškai yra siejama su Architektūra – ta, kuri nėra statybos menas. Šių idėjų perkėlimu į šiuolaikinį architektūros sampratos lauką akcentuojama (ir primenama) jos pirmapradė prigimtis ir paralelė su at(si)radimo / materializacijos slėpiniais. Šie fenomenai jau seniai yra suprimityvinti ir nubuitinti kasdienėse architektūrinės kūrybos praktikose. Jų taip pat mažėja architektūrinėje edukacijoje, kuri jau seniai virto prefesine rengykla. Architektūros esminiai sąryšiai su fundamentaliomis pasaulio ir gatminėmis struktūromis yra niveliuoti ir gerokai primiršti. Laikas, erdvė, šviesa – panašaus lygmens architektūros kūrybos esmės apmąstymai jau yra tapę dogma ir sintetiškais (para)teoretizavimo objektais, labai dažnai atsietais nuo praktikos. Jų praktikavimas kasdienėje architektūrinėje kūryboje dažnu atveju nebėra nei objektas, nei priemonė. Priešingu atveju tą rodytų pavyzdžiai ir architektūros kokybė.

4. Nematerija kuri egzistuoja fiziškai yra garsas. Garsas yra materialus tiek pat, kiek materiali yra mintis. Jis nesveria, bet veikia. randasi “iš nieko”, tampa kažkuo” paveikiu. Garsas kaip ir šviesa (ir visa Kas) yra bangavimas ir energija. Garso bangavimas veikia materiją ir tai galima matyti, jausti…  taip pat suvokti ir net suprasti. Ontiniame lygmenyje garsas, šviesa, spalva ir materija yra tarpusavyje susijusios duotybės, kurios architektūros lauke visada buvo ir, tikėtina, tebėra esminės sąlygos jai rastis.

5. Garsas yra parametriškas. Garso atsiradimą, suvokimą, plitimą ir išnykimą nulemia konkretūs impulso, erdvės, tankio, bangos ilgio ir kiti parametrai. Parametrais išreiškiama jo kokybė, kokybė lemia poveikį., poveikis reakcijas. Parametrams ribas suteikia architektūra, nes jos pagalba dažnai kuriamos dirbtinės fizinės erdvės ribos.

6. Parametriška yra architektūra iš esmės. Parametru išreiškiama fundamentalioji garso tikrovės projekcija, kurios pagalba apibūdinama paties jo kokybė. Tačiau net ir čia suabsoliutinus Objekto aprašymo būdą vietoje paties Objekto (nureikšminus jį), gauname kitą prieštaravimą: priemonė tampa svarbesnė už ją apibūdinamą Objektą. Erdvėje sklinda garsas ir tai jau yra architektūra; Erdve slenka šėšėlis ir tai jau yra architektūra. Ir viena, ir kita yra apibrėžta parametrais, ir ribomis, kurioje ši architektūra vyksta. Taigi, be konteksto (aplinkos) parametrų architektūra lieka metrine. O tada jai belieka aprašymo būdas, nes pats Objektas – pametamas.

7. Būvio konfliktiškumas išreikšas objektu.   Architektūros prigimtinės sacrum ir profanum konfliktas perteikiamas objektu – instaliacija, kuri yra mechaniškai judanti metrinė rykštė – metalinė liniuotė. Įprastas architektui matavimo įrankis, virtęs “kažkuo kitu” – priemonė apibūdinti architektūrą, įgavusi kitokio turinio ir savybių arba Objektu. Jos dinaminė kaita erdvėje ir laike generuoja garsą, kuriuo išreiškiama fenomenologinė erdvės, laiko vibracijos ir architektūros parametrų fenomenai.

Parodos kuratorė: Giedrė Genevičiūtė

Paroda veiks iki balandžio 3 d.