Dano Aleksos paroda „Mulasenas“ A. Mončio namuose-muziejuje

2020 m. gegužės 19 d., Antradienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Gegužės 30 d. 16 val. A. Mončio namuose-muziejuje, Palangoje, pradeda veikti Dano Aleksos paroda „Mulasenas”.

Menininkas apie parodą:

Kažkada tyrinėdamas apleistus Vilniaus pastatus užklydau į vieną neveikiantį viešbutį.Pastatą jau senai buvo palikęs verslas, o civilizacija laiką čia skaičiavo atgaline tvarka. Prieblandoje užverstas kalnais šiukšlių viešbučio holas panėšėjo į didelį urvą. Chaotiškas pastato niokojimas priminė savaiminį nykimo procesą. Vandalai, ardantys pastatą, veikė tarytum gamtos jėgos, kurių užduotis – susigrąžinti tai, ką pasisavino civilizacija. Pastate nebuvo išlikę nieko, kas primintų modernią dabartį, nebent per išdaužtus langus
atsklindantį technologijų keliamą miesto gausmą.

Holo gilumoje aptikau laiptus, kurių pakopos buvo padengtos marmuru. Kaip ir visa kita, taip ir laiptai buvo nuniokoti, dalis išluptų akmens gabalų mėtėsi greta. Išsiaiškinau, kad marmuras, kuriuo buvo dengti viešbučio laiptai, yra kasamas pietryčių Ispanijoje, Mulaseno kalno papėdėje. Pagalvojau, kad būtų teisinga uolienas gražinti atgal. Daviau sau žodį, kad vieną dieną šukes susikrausiu į automobilį ir nuvešiu į kalnus Ispanijoje.
Parodoje susipina keli pasakojimai apie apleistus pastatus, jų kambarius, žmonių pėdsakus tuose kambariuose, akmenis, langų šukes, apie akustiką namuose su išdaužtais
langais, apie garsų sukeliamus vaizdinius.

Nepamenu akimirkos kada pradėjau domėtis apleistais pastatais ir kas motyvavo to imtis. Gal tai menininko būde užkoduotas noras išversti savo socialinę realybę, tarytum rūbą, tam, kad pamatyti paviršių liečiantį pažeidžiamą kūną. Gal tai kilo iš nepasitikėjimo kolektyvinės tikrovės modeliu, jos primestomis vertybėmis, ignoruojančiomis alternatyvas. Gal tikrovė slypi kalnuose šiukšlių, nunešiotuose skuduruose, po atsilupusiais dažais, po samanomis užtraukusiomis betono luitus, ir dvelkia myžalais.


Dano Aleksos kūryboje svarbus individo ir visuomenės santykis, konkreti vieta ir laikas. Menininkas paskutinių kelerių metų kūryboje dažnai gvildena (savo) socialinio statuso, tapatumo platesne prasme klausimus. Jo kūriniuose dažnai klausiama „kas aš esu“ apskritai ir „kas (n)esu“ socialinėje ir/ar institucinėje meno sistemoje. Savo buvimą tarpdisciplininiu menininku autorius įvardina tarpine būsena, kai esi ne tik tarp disciplinų, bet tarp savęs ir meno, tarp savęs ir buities, tarp buities ir meno, tarp visuomenės ir savęs, tampi stebėtoju ir tai vadini menu.
Danas Aleksa (g. 1971) – skulptorius, objektų, instaliacijų ir performansų kūrėjas. 1997-aisiais baigė Vilniaus dailės akademiją ir įgijo skulptūros specialybę. Parodose dalyvauja ir rengia personalines parodas nuo 1997 m. 2012-aisiais metais tapo Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos nariu. Gyvena ir kuria Vilniuje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *