Cenzūros afektai ir spalvos leidinyje „Aisopika“.  Agnės Bagdžiūnaitės interviu su menininke Rūta Junevičiūte

Su Rūta susitikome praėjusių metų spalį Kauno meno leidinių mugėje. Jos metu pokalbio formatu pristatėme Rūtos knygą „Aisopika“. Nuo minėto renginio atsispiriama ir šiame interviu su menininke. Pokalbį apie dvikalbį Rūtos Junevičiūtės meninį leidinį  pradedame nuo neįprasto knygos formato, kuris įtraukia į nesibaigiančių ezopinės kalbos studijų lauką. Pastarasis išties platus, nusidriekiantis iki akademinių refleksijų, kurios apima ir Tomo Venclovos virtuozišką esė, ir serbų rašytojos Anos Vujanović svarstymus apie kalbos laisvę. Rūtos knyga veikia kaip priminimas apie dar Rusijos imperijos metu pasirodžiusį ezopinės kalbos reiškinį, vėliau išplitusį po kitą –  Sovietų imperiją. Nuo jos žlugimo vis bandome suprasti, kaip galime atkurti kolektyvinį identitetą be pilkųjų zonų ir savicenzūros režimo. Taigi, tai pokalbis ne tik apie knygą, bet ir apie galimybę kalbėtis tarsi bendros praeities temomis bei suprasti, kur netyčia pasiklydome.

Agnė: Pirmiausia, labai sveikinu su naujuoju leidiniu blizgiu viršeliu ir iš karto, be  užuolankų klausiu tavęs apie leidinio pavadinimą – „Aisopika“. Pamenu, kai pamačiau parodos tokiu pačiu pavadinimu skelbimą, o vėliau ir dokumentaciją, man šis žodis, daug negalvojus susirišo su žodžiu aerobika. Jaučiu, kad ne visai nutolau nuo sukurto naujadaro, apie kurį telkiasi daug reikšmių, nes, kaip aš suprantu, tai žodis/reiškinys ir yra apie jausmų bei minčių aerobiką. Ar klystu?

Rūta: Sveika, Agne – labai ačiū už sveikinimus! Prieš tai nepagalvojau apie tokią asociaciją, bet iš tikrųjų, manau, pasąmoningai jautriai „perskaitei“ ar pajutai to pasaulio, kurį pavadinau „Aisopika“, bangas. Vieno vyresnio menininko pirma reakcija į pavadinimą, kad čia kažkoks keiksmažodis, – irgi tinka. O Nacionalinio dailės muziejaus direktorius, girdėjau, įžvelgė nuorodą į Daktaro Aisopos personažą, dažniau verčiamą Aiskaudos vardu (iš „Doktor Aibolit“). Gydymosi, gijimo asociacijos taip pat rezonuoja su parodos visata. Yra toks medicininis terminas aleksitimija. Tai emocijų apdorojimo ir raiškos sutrikimas, kai negebama atpažinti ir apibūdinti savo bei kitų žmonių emocijų – panašiai kaip tavo minima jausmų ir minčių aerobika. Aleksitimija dažniausiai yra traumos pasekmė.

Instaliacijos, sukurtos NDG pastato koridoriui 2020 m., ašis – daugiau nei trijų metrų aukščio ir apie keturiasdešimties metrų ilgio arkadinė plieno vamzdžių struktūra iš tikrųjų gali priminti „lingvistinę karstyklę“ (Monikos Lipšic įžvalga) ar (post)modernistinių vaikų žaidimų aikštelių architektūrą. Ji gali „sukelti gramatinį jausmą, lyg sakinys, kuris raitosi aplink bei per savo logiką ir gali baigtis kažkur netikėtai“ (Amalle Dublon).  

Šiuo metu objektas stovi Valakampių parke, šalia Rupert meno, edukacijų ir rezidencijų centro, ir ten vienas vyresnis, mano tėvo amžiaus vyras ant jos reguliariai darydavo prisitraukimus. Tokia pratimų rutina jis gydosi saulės rezginį, kurį sužalojo milicininkas, kai jis dar buvo jaunas hipis ir savo išvaizda išprovokavo „sistemos“ agresiją. 

Tai man ir buvo įdomu – kaip viename šiandieniniame kolektyviniame kūne telpa patirtys, suformuotos radikaliai skirtingų politinių, ekonominių ideologijų. Ir tuo pačiu – kaip karta, augusi šalies nepriklausomybės atgavimo pradžioje, išartikuliuoja krūvius, kurie juos supo tuo „smurtinio kapitalizmo“ metu. Tai irgi yra likę psichofizinėje atmintyje, o ir sovietmečio trauma žmonių viduje nepasikeitė taip greitai. Intergeneracinis santykis buvo ir parodos, ir ją pratęsiančio leidinio ašinis klausimas.  

Ezopinė kalba, ezopika yra nutylėjimų poetika. Dabar mūsų visuomenėje jau aiškiai išartikuliuojama, kad mes dar veikiami pilnai neišgedėtų Antrojo pasaulinio ir Šaltojo karo pasekmių. Per tuos metus pandemija, situacija Baltarusijoje, karas Ukrainoje smarkiai veikė viešają nuomonę dėl emocinės sveikatos ir pagalbos svarbos, taip pat dėl pripažinimo, kad istorinės traumos šį kolektyvą dar veikia, o geopolitinė situacija išlieka specifinė Europos Rytų regionui. Bet tai, manau, buvo nustumta į kolektyvinės pasąmonės zonas tuo metu, kai ėmiausi šios temos – 2018–2019 m. tada vyravo nuomonė, kad „mes jau išaugom“, o man norėjosi kalbėtis apie tai, kas išstumta, ir parodyti, kaip tai liečia mane (mano kartą), nors „aš ten negyvenau“. 

Nuo 2018 m. gyvendama Olandijoje, kur akademiniame ir meniniame diskursuose dominuoja pokolonijinė prizmė, įsitikinau, kad šitas neskaidrumas dėl savo praeities yra man aktualus – kaip naviguoti visa nušviečiančioje, bet ribotoje tapatybės politikoje. Dėl savo kultūrinės patirties svyruoju tarp noro kalbėti aiškiai, dėti į kategorijas ir skaidriai pozicionuoti save kaip anglosaksai, ir žavėjimosi nutylėjimų poetikos pustoniais, žaisme, ambivalentiškumu bei jautrumu. Transparency/Opacity aerobika. 

Agnė: Labai noriu paklausti ir apie neįprastą leidinio formą. Būtų įdomu sužinoti, kodėl pasirinkai būtent tokią estetiką, galbūt kiek primenančią vaikų knygas su daugybe spalvingų iliustracijų, tavo piešinių? Kokį vaidmenį jie atlieka knygoje? Kaip jie susiję su bendra leidinio vizija, parodos „Aisopika“ kontekstu?

Rūta: Dar parodai NDG buvau parengus aliejinių pastelių karpinių ir akvarelių ciklą, kurio dalis niekaip nerado vietos kitaip ten pakliūti, tik kaip parodos vizualinė komunikacija (plakatas, pakvietimai, etc.) ir kaip iliustracijos į mano sugalvotą parodos „laikraštį“ su Anastasios Sosunovos įžanginiu parodos tekstu. Jau tada pajutau, kad mano piešiniams reikia formatų, kurie žaistų su tradicine spaudos grafika ir tuo pačiu senesnėmis komunikacijos formomis – laikraščiu ar knyga. Aš mėgstu analoginę žinių sklaidą – apie renginius dažnai sužinau iš plakatų mieste arba draugai ir pažįstami perduoda. Sąmoningai beveik nesinaudoju socialinėm medijom. 

Vaikystėje kompiuteris man buvo prieinamas, ir 7-erių labai mėgau piešti Paint programa, bet tuo pačiu metu aplink buvo tos melancholiškos vaikų knygų iliustracijos ir sovietų animacija – jos giliai perdavė emocinę informaciją. Prieš kokius šešis metus, kai susidomėjau santykiu su vyresne karta ir sovietine istorija, studijavau Monumentaliosios dailės katedroje VDA ir gyvenau renovuotame bute sename pastate, kuriame po naujais dažų sluoksniais pelijo siena. Teko ją išmušti, nes pelėsis galėjo kenkti sveikatai. Užsiimdama pasikartojančiu daužymo veiksmu, buvau lengvoje automatizmo būsenoje – ir atitolus pamačiau, kad ta didelė dėmė, kurią išmušiau baltoje sienoje, labai primena Stasio Eidrigevičiaus iliustracijas. 

Supratau, kad negaliu pabėgti nuo tam tikrų vaizdinių, patinka man ar ne – vis tiek jie tupi pasąmonėje. Todėl reikėjo eiti gilyn. Ir, sakyčiau, pradžioje man nepatiko, mokiausi priimti tą niūrumo tradiciją. Turėjau vidinį emocinį pasipriešinimą Rytų Europos dailės estetikai ir kartu didelį potraukį, kone erotinį malonumą ją reprodukuoti, komentuoti. Pradžioje pasteles karpydavau ir kitaip pjaustydavau, nes man jas reikėjo cenzūruoti, nubausti. Po parodos toliau tęsiau iliustracijų ciklą – piešimas ta technika man kėlė didžiulį malonumą ir keistą gėdą. O gėda šiuo atveju yra geras ženklas.

Leidinys yra įkvėptas iliustruotų knygų vaikams iš 1980-1990 m. (pvz., „Robotas ir peteliškė“), apskritai to meto vaizdinijos, kaip lenkiški kino plakatai – tos nuotaikos, pasaulėžiūros, paslaptingumo ir šiurpo. Pasimėgavimo niūrumu. Pesimizmo saldėsio. Tai yra mano homage ir praėjusio laiko dvasių priėmimas. 

Per iliustracijas, kurias kuriu automatiniu būdu pastelę tepliodama pirštais, man norisi atverti santykį kitokiame laike, apčiuopti ir parodyti per pasąmonės manifestacijas  gilesnius, ikižodinius sluoksnius.

Parodų kataloguose taip pat dažniausiai derinamas tekstas su vaizdais (parodos dokumentacija), bet tai daryti man buvo neįdomu, ir ši knyga apima daugiau, ji pratęsia ir plėtoja medžiagą, kurios dalis rodyta parodoje.

Agnė: Pačiame leidinyje labai gražiai atsispiriama nuo parodos, pradedant gana tradicine menotyrinio žvilgsnio perspektyva, nuo Edgaro Gerasimovičiaus teksto tiesiogiai apie parodą, toliau išskleisti Anastasios Sosunovos ir Grėtės Šmitaitės meniniai tekstai, mintys. Ar galėtum daugiau papasakoti apie leidinio užkulisius, parodą Nacionalinėje dailės galerijoje ir kodėl pasirinkti būtent Anastasios ir Grėtės tekstai?

Rūta: Paroda buvo rengiama pirmo Covid-19 karantino metu – tokia jos rengimo specifika kartu ir skatino išleisti knygą. Karantinas Lietuvoje buvo paskelbtas savaitę prieš tai, kai buvo numatytas pirmas parodos atidarymas, darbų įkarštyje. Karantinas valstybėje tęsėsi nuo 2020 m. kovo 16 d. iki birželio 27 d. Mano paroda galiausiai buvo atidaryta gegužės 19 d. ir tęsėsi iki birželio 28 d. Per visą pirmojo karantino laiką parodos atidarymo data buvo perkelta 4 ar 5 kartus, vienu metu buvo svarstoma, kad ji truks tik dvi savaites ir gal net nebus atvira lankytojams…

Įsivaizduok jausmą, kai parodai ruošiesi daugiau nei metus. O planuoti parodą lydintys renginiai arba neįvyko (pavyzdžiui, JAV choreografo Keith Hennessy judesio dirbtuvės „Social Dancing aka Negotiation“, serbų kilmės teoretikės Bojanos Cveji​​​​ć paskaita apie transindividualumą), arba įvyko jau vėliau, po parodos. Pavyzdžiui, diskusija tarp lietuvių akademikų, tyrinėjančių ezopinę kalbą ir cenzūros įtakas kultūrai – ji yra pateikiama knygoje. 

Grėtę Šmitaitę buvau iš anksto pakvietusi vesti judesio dirbtuvių vyresnės kartos atstovams, nes buvo įdomu, kaip ji, jauna choreografė ir šokio menininkė, dirba su įkūnyta transgeneracine informacija, paveldimais krūviais. Pirmo karantino metu buvo niekas neaišku, itin sunku planuoti, o socialiniai susibūrimai, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, laikyti pavojingais. Dėl to sugalvojau, kad dalį Grėtės įžvalgų ir patirties tokiu atveju galėtume perduoti tekstu, jį pateikdamos parodoje (vėliau, jau parodą atidarius, paaiškėjo, kad galima daryti ir judesio dirbtuves, kur akcentuojama neverbalinė komunikacija, ir jos įvyko).

Man buvo svarbi tam tikra balsų polifonija parodoje ir viena kitos palaikymo sistemos. 

Draugės menininkės Sophie Bonnet-Pourpet paprašiau paskolinti vieną kūrinį iš jos meninės dovanų praktikos, kurį ji sukūrė prancūzų rašytojai ir dominatrix Catherine Robbe-Grillet. Kadangi jis jau buvo atitekęs dovanų Catherine, Sophie jos paprašė trumpam paskolinti kūrinį mano ekspozicijai, bet Cathrine atsakė, kad tai jai neteiks jokio malonumo – vadinasi, to daryti neverta. Man labai patiko jos argumentacija, netgi įkvėpė. 

Kadangi pati ir kuravau savo debiutinę personalinę parodą, pagalvojau, kad kas nors kita turėtų parašyti parodos įžanginį tekstą. Tuo metu perskaičiau Anastasios Sosunovos teksto ištrauką iš jos knygos „Detokso Siblingai“, ir man pasirodė, kad mūsų paieškos panašios, todėl, atrodė, turėčiau įtraukti ir jos balsą – tema buvo ne vien apie mano individualias patirtis, bet ir apie kolektyvines. Tuo labiau, kad Anastasia turi kitą prieigą prie rusų kultūros, kurioje ezopinė kalba pradėta įvardinti šia sąvoka nuo XIX a. 

Visi parodoje buvę menininkių tekstai nugulė knygoje – atsparesniame pandemijoms formate.

Agnė: Teigi, kad parodoje „Aisopika“ tau buvo įdomu per Aizopo (gr. Aisōpos) kalbą, kaip išeities tašką, apsvarstyti kelių kartų tarpusavio ryšį arba „kaip mąstymo, elgesio, raiškos ir derybų modeliai, susiformavę totalitariniame režime, perduodami jaunesnei kartai, kuri gyvena visai kitomis sąlygomis. Kaip visuotinė cenzūra galėjo paveikti šiuolaikinį santykio tarp politikos ir meno, taip pat protesto ar atsiribojimo kultūros – vadinamosios vidinės emigracijos – ir menininko vaidmens visuomenėje suvokimą?“. Šiems klausimams mokslininkai/ės paskiria visą savo gyvenimą, ir vienas iš tokių, manau, būtų istorikas Valdemaras Klumbys, kurį tu ir pakvietei kartu su kitais mokslininkais/ėmis ir/arba savo srities ekspertais/ėmis (jų net 8) į pokalbį apie ezopinės kalbos svarbą, pritaikymo būdus įvairiose srityse, bet tuo pačiu – ir jos aktualumą šiandien. Visame šiame, sakyčiau, gana centrinę vietą leidinyje užimančiame pokalbyje, labai gražiai demistifikuojama ezopinė kalba ir išryškinami sovietinio mąstymo bruožai. Kitaip tariant, manau, kad tai puikus pokalbis, atsakantis į tavo iškeltus klausimus, ypatingai apie skirtingas kartas. Kiek  šis pokalbis buvo svarbus tau?

Rūta: Ačiū, Agne, džiaugiuos, kad tas pokalbis tau pasirodė įdomus. Man buvo svarbu į knygą įtraukti humanitarinių mokslinių žinių, kad skaitytojas galėtų sužinoti daugiau ne tik apie pačią parodą, bet ir apie reiškinį, kuris parodoje buvo liečiamas.

Man pasirodė, kad šis tekstas veikia kaip gera įžanga apie ezopinės kalbos apimtį, paradoksus, šiuolaikinį kontekstą, sąryšį su pokolonijine teorija, platesne geografija.

Taip pat man buvo svarbu ja pasidalinti kaip laiko dokumentu – pavyzdžiui, kai diskutavome 2020 m. rugpjūtį apie vieną iš posovietinės būklės simptomų, t. y. norą griauti monumentus, pastatytus sovietmečiu, kai kurie paminklai​​ tada dar stovėjo, bet šiandien jų jau nebėra. 

Pacituosiu diskusijos dalyvę literatūrologę profesorę Dalią Satkauskytę: „Ne kartą esu sakiusi, kad pirmą posovietinį dešimtmetį buvau labai naivi – maniau, kad jau mūsų karta tai tikrai tuoj atsikratys sovietinio pamušalo… O paskui tas pamušalas pradėjo lįsti ir lenda iki šiol – kad ir kategoriškumai dėl paminklų. Atrodo, nugriausi paminklą, ir sąmonė susitvarkys. Reiktų pirmiausia tvarkytis su savo galvomis.“

Diskusija turėjo įvykti parodos NDG metu, bet, kaip sakiau, dėl pandemijos viskas nuolat keitėsi. Perkėlus metalinę instaliaciją į Rupert meno centrą, atsirado proga susitikimą įgyvendinti. Pakviečiau pašnekovus, kurių akademiniai tyrimai man pačiai buvo naudingi rengiantis parodai, pažindinantis su ezopinės kalbos istorija, kontroversijomis ir cenzūros įtaka kultūrai. Rėmiausi mokslininkų – teatrologės Godos Dapšytės, semiotikų Pauliaus Jevsejevo, Dalios Satkauskytės, tavo minėto istoriko Valdemaro Klumbio, architektūros tyrėjo Martyno Mankaus – straipsniais ir moksliniais darbais. Deja, Lina Kaminskaitė-Jančorienė, tyrinėjusi cenzūrą kine, dalyvauti negalėjo – ne visos meno sritys buvo apžvelgtos.

Dažnai savo tekstuose jie nurodydavo į vienas kito darbus, nes, be abejo, mokslininkai skaito vienas kito tyrimus. Kaip vienas iš dalyvių pastebėjo, ko gero, tai buvo didžiausias ezopikos simpoziumas Lietuvoje, o gal ir vienintelis tuo metu. Buvo smagu suburti tokį akademikų klubą, truputį kaip skaitymo grupę – nes tyrinėjant tą pačią nišinę temą, visi turi perskaityti tuos pačius pagrindinius tekstus, pavyzdžiui, Levo Losevo Apie cenzūros naudą (1984), ir yra geekiško malonumo vieniems su kitais juos aptarti. 

Džiaugiuosi, kad į diskusiją įsijungė daugiau dalyvių, kurie praturtino ją savo įžvalgomis. Tai literatūrologė Loreta Mačianskaitė, architektė ir Lietuvos kultūros instituto vadovė Julija Reklaitė, rašytojas Dainius Vanagas.

Agnė: „Bet aš priėjau prie išvados, kad užkoduotos kalbos, kuri paskui būtų iškoduota taip, kaip norėjo autorius, buvo nedaug. Aišku, šito niekaip neapskaičiuosi. Bet manyčiau, kad iš esmės žiūrovai patys kūrė Ezopo kalbą.“ Šioje vietoje cituoju Valdemarą Klumbį, bet ir bendrai man įdomu, kad jis tame pačiame pokalbyje teigia, jei neklystu, kad ezopinės kalbos vartojimas buvo intelektualų, gal kažkiek ir inteligentų, filologų žaidimas, kuris nebūtinai buvo priimtinas ar suprantamas platesnei auditorijai. Man įdomu, kiek tau pačiai yra svarbi ši atskirtis. Tuo pačiu –  kiek tau svarbu, kad žiūrovas/ė ar skaitytojas/a suprastų tavo pačios intenciją sudarant šį leidinį?

Rūta: Man norėjosi geriau suprasti savo tėvų, mokytojų kartą, jų kultūrinę terpę, kuri išpuoselėjo opacity stilių, ir savaip su tuo bagažu pasikalbėti. Ezopinė kalba buvo naudingas ir įdomus įrankis, per kurį galėjau tyrinėti santykį su gyva praeitim, atminties perkūrimą. Šie klausimai sutapo su mano meno studijų laikotarpiu Vilniaus dailės akademijoje, Monumentalios dailės bei Skulptūros katedrose, ir iš karto sekusiomis studijomis Amsterdamo teatro ir šokio akademijoje. „Aisopikoje“ norėjau truputį paliesti pedagogikos temą, kaip idėjų bei formų perdavimo ir paveldėjimo tarp kartų sritį. Man buvo įdomu, ar tam tikros idėjos nesisuka eteryje nuo sovietmečio ir kaip. Tas laikotarpis buvo toks mistifikuotas, ir jo amžininkai tarsi sau suteikė teisę nebūti atsakingais už traumos cirkuliavimą ir palaikymą. Bullied people bully people. (Pvz., JAV terapeutas Resmaa Menakem iš įkūnytos perspektyvos kalba apie individualų atskaitomumą sąmoningai gydytis internalizuotas socialines traumas ir jų neperduoti tolesnėm kartom)

Aukštojo mokslo meno edukacijos situacija Vilniuje man pasirodė keistai prasta, turint omeny, kad Lietuva yra industriškai išsivysčiusi šalis (35-ta iš 191 šalių sąraše pagal Human development report https://hdr.undp.org/data-center/country-insights#/ranks) ir galėtų sau leisti investuoti į gudrią švietimo reformą. 

Dėl intencijos sudarant leidinį – vedė vidinis poreikis užbaigt geštaltą, nes paroda vyko keistom aplinkybėm ir nesuteikė pilnumo jausmo.  Ir man visada svarbiau, kad žiūrovas/suvokėjas pajustų, o ne perprastų. Todėl, be tekstų, publikuojami ir piešiniai, kurie komunikuoja nežodiškai.

Agnė: Man pasirodė labai svarbus šiame kontekste menininkės Goshkos Macugos,  lenkės išvykusios gana anksti, dar 1989 m., į Didžiąją Britaniją, tekstas. Ji yra tarsi  tarpinis subjektas – ilgą laiką praleidusi socialistinėje Lenkijoje, bet dar ilgesnį  gyvena vadinamuosiuose mūsuose – Vakaruose. Jos perspektyva į Lenkijoje vykstančius reiškinius, politinę santvarką tarsi atsieta, kritiška, bet tuo pačiu ir mažai ką reiškianti pačioje Lenkijoje. Žinau ir iš savo patirties, kad daug aštriau ir ryškiau nacionalizmas matyti iš kito, iš stebėtojo/s perspektyvos, o ir vietos nacionalinis diskursas neleidžia įsiterpti nuomonei iš svetur. Man čia įdomūs keli momentai: sudėtingas disidento/ės vaidmuo, tuo pačiu vakarietiškos demokratijos tradicija žvelgti į kitą „iš aukšto“ ir jį laisvai kritikuoti. Būtų įdomu sužinoti, kodėl tu pasirinkai Macugos tekstą ir kaip jis įsilieja į bendrą leidinio landšaftą?

Rūta: Goshka Macuga parašė tekstą specialiai leidiniui, tad pasikviečiau autorę, o ne konkretų tekstą. Man buvo įdomi Goshkos pozicija keliais aspektais – kaip vyresnės kartos moters menininkės iš Rytų Europos. Ji patyrė kardinalius kultūrinius skirtumus emigruodama į Vakarus iškart po Berlyno sienos žlugimo ir sugebėjo labai sėkmingai prisitaikyti bei pasinaudoti nauju kontekstu. Iš kitos pusės ji įdomi kaip pašnekovė, galinti papasakoti apie istorines ezopinės raiškos ir cenzūros įtakas šiandieninei situacijai Lenkijoje. Pavyzdžiui, 2011 m. Lenkijos šiuolaikinio meno galerijoje „Zachęta“ Macuga pristatė parodą „Be pavadinimo“ („Bez tytułu“), kurioje analizavo visuomenės išpuolius prieš kultūros institucijas ir menininkus demokratiniu laikotarpiu nuo 1989 m.

Ji rašo: „Komunizmo žlugimas 1989 m. ir cenzūros panaikinimas 1990 m. birželio 6 d. galėtų atrodyti kaip derama ilgo ezopinės tradicijos laikotarpio lenkų literatūroje pabaiga, tačiau ši strateginė kalba tapo nuolatine jos kūrėjų individualios raiškos dalimi tiek Lenkijoje, tiek už jos ribų. Cenzūros institucija paliko ryškius pėdsakus lenkų kultūroje ir taip įsišaknijo jos sąmonėje, kad visuomenei prisireikė sukurti naują cenzūros formą, kuri būtų įtvirtinta pasibaigus Šaltajam karui.“ Lietuvoje ezopinė kalba dažniausiai siejama su vietine XX a. II pusės istorija, tarsi tai lokalus reiškinys. Goshkos tekstas suteikia platesnį kontekstą, siekiantį XIX a. carinę imperiją.

Tekste „Miškas žvelgia į mane žmogaus akimis“ autorė peržvelgia ezopinę tradiciją Lenkijos kultūroje ir pastebi, kad miško ir pelkės simbolika išlieka aktuali ne vieną šimtmetį kaip slapstymosi ir revoliucionierių veiklos vietos, kuriose vyksta ideologiniai mūšiai. Humanitarinė krizė pasienyje su Baltarusija, apie kurią Macuga kalba, rodo tiek Lenkijos, tiek Lietuvos problemas. Įdomu, kaip ji tai susieja su sudėtinga šalies istorija.

Aktuali man buvo ir jos kūrybinė praktika. Goshka kvestionuoja istoriografiją, žinojimo sistemas ir politines struktūras, imasi temų kompleksiškai, jos kūriniai dažnai įkvėpti archyvinių tyrimų. Kaip suprantu, jos asmeninė patirtis, bręstant komunistinėje ir kapitalistinėje sistemose, paveikė jos temų bei kūrybinių metodų pasirinkimą. Ir šiaip ji man yra įdomi, gyva mąstytoja, įkvepianti kūrėja ir asmenybė. 

Agnė: Pakalbėkime apie tavo santykį su Tomu Venclova ir kaip jo tekstas atsirado tavo leidinyje. Iš tiesų sužavėjo autoriaus intencija paaiškinti svetimšaliui/ei, supažindinti su ezopinės kalbos vartojimu negailint paniekos totalitariniams režimams. Cituoju jo tekste pateiktą anekdotą: „Berlyno tramvajaus keleivis 1944 metais atsidusęs taria: „Kada gi pakars tą nenaudėlį?“ Prie jo prišoka asmuo civiliniais rūbais: „Malonėkite paaiškinti, Genosse, ką Jūs turite galvoje?“ „Churchillį, – sako keleivis, – o ką turite galvoje Jūs?“. Manau, kad tekstas yra geriausias pasirinkimas, norint paaiškinti žmogui ne iš post-sovietinio bloko (Rytų Europos), kas yra ezopinė kalba ir kad bet kokiu atveju tai tam tikra prisitaikymo, nebūtinai pasipriešinimo forma.

Rūta: Taip, adaptacijos. Džiaugiuosi ir esu dėkinga, kad Tomas Venclova leido šį tekstą perspausdinti knygoje. Jis buvo parašytas anglakalbei auditorijai ir pirmą kartą publikuotas The New York Review of Books 1983 m., kai Venclova jau buvo emigravęs į JAV (kaip vienas iš nedaugelio politinių disidentų) ir dar nebuvo galvojama apie SSRS žlugimą. Tekstas išties skirtas užsienio skaitytojui, paaiškinantis, kas ta ezopika, kokia situacija už Geležinės uždangos. Juk informacijos trūko…

Kadangi šiuo metu daug žmonių Lietuvoje taip pat nežino, kas buvo ezopinė kalba ir kaip veikė cenzūra, man pasirodė, kad tekstas populiariai supažindina ir šiuolaikinį nesvetimšalį skaitytoją su minėtu reiškiniu. Tarp kitų tekstų iš šiuolaikinės perspektyvos man norėjosi įtraukti į knygą ir vieną liudijimą iš to laiko.

Pirmą kartą jį perskaičiau Venclovos tekstų rinktinėje „Vilties dienoraščiai“ prieš šešis metus, kai Lietuvoje vyko #metoo atgarsiai, ir norėjau geriau suprasti mūsų kultūros istoriją. Duke University Press queer feminist perspektyvos, kurias skaitydavau iki tol, nelabai padėjo suprasti vietos specifikos. Palietus seniai dangstytą problemą, pasidarė aiškiau matomi Lietuvos ir Vakarų visuomenių skirtumai, norėjau pasigilinti, kaip tai susiformavo.

Man Venclova buvo svarbus kaip viešas intelektualas, kuris propaguoja toleranciją ir demokratinę, atvirą diskusiją, nebijo atvirai kalbėti nepopuliariomis temomis ar prisiimti nepopuliarią poziciją, bet tokią, kuri jam atrodo teisinga, pagal įsitikinumus. Ir tai, kad jo politiškumas suderinamas su buvimu poetu. Kuriančiam žmogui, manau, labai svarbu atvira gerklė ir širdis, širdies ir gerklės atblokuotas santykis. Aišku, tai gali būti rizikinga. 

Serbų rašytoja, dramaturgė Ana Vujanović, kitame tekste knygoje taip pat kalba apie etinę atviro kalbėjimo (parrhesia) dilemą, kad „[…]pasirinkimas tarp žodžio laisvės ir Ezopo kalbos kartais tampa gyvybės ir mirties klausimu.“ Ir klausia: „Ką vertiname labiau – tiesą ar gyvybę?“ Cituoju: „Ši dilema tampa egzistencine susidūrus su rimtu pavojumi ir priešiškumu, tačiau manau, kad verta ją atidžiai apsvarstyti, nes kaskart pravėrę burną – viešai ant scenos, auditorijoje ar mylimo žmogaus lovoje – renkamės tarp dviejų vienodai nepalankių sprendimų.“

Agnė: Šiandien daug kalbama apie tarnystę sistemai, apie konformizmo reiškinį. Įvairūs svarstymai ir susikirtimai išryškėjo kalbant apie Justino Marcinkevičiaus kūrybą, jo asmenybės „įamžinimą“ paminklu. Atrodo, kad mes vis dar negalime kalbėti apie praeitį ramiai ir tuo pačiu blaiviai. Dėl balsų ar klick’ų žiniasklaida ir politikai labai linkę provokuoti ir manipuliuoti istorija, nejausdami, kad viso to pasekmė – žmonių baimė kalbėtis ir reflektuoti, kas vyko sovietmečiu, kaip jie jautėsi arba jaučiasi dėl savo praeities. Taip cenzūros aparatas persikelia į šiuos laikus ir Ezopinė kalba vėl aktualizuojama. Tai tik pasvarstymas.

Rūta: Cenzūra, kaip ir kalbos laisvė, aktuali kiekvienai visuomenei, nors, aišku, Vakarų demokratijų visuomenės turi kitas saviraiškos tradicijas nei posocialistinės, ir verta pažinti šiuos skirtumus, niuansus… Visgi monumentai, kaip galios ženklai, verčiami ir ten, ir ten (ir kitur pasaulyje). O šiuo metu galime stebėti situaciją dėl viešo kalbėjimo apie Izraelio karo veiksmus Palestinoje kontrolės Europos Sąjungos ar JAV viešosiose sferose…

Kaip jau minėjau, man apie ezopiką buvo įdomu galvoti per opacity/transparency sąvokas. Skaidrumas, man augant, visuomenėje buvo siekiamybė, nes dar buvo likę daug  korupcijos, black market romantikos. Tuo metu skaidrumą buvo lengva idealizuoti. 

Kita vertus, Vakarų šalyse skaidrumo idėja kartais, regis, perauga į mąstymo kontrolę. Atrodo, jeigu visi kambaryje pasipasakos „check-in“ metodu, kaip kiekvienas jaučiasi šiandien, mes gerbsime kiekvieno unikalumą bei pažiūras, nepriklausomai nuo to, ar joms pritarsime, ar ne. Bus „saugi erdvė“. Bet yra aišku, ko nesakyti, o jei suklysti – gauni nuobaudų. Aš mokiausi kairuoliškos krypties studijose, ir ten pastebėjau cenzūros, kad ir tik kvestinuojantiems įtvirtintus „teisingus“ naratyvus. Nekalbu apie neapykantą kurstančias kalbas ir pan.

Žodžio laisvės praktikavimas niekur nėra itin švelnus ar saugus procesas.

Man pasirodė, kad žmonės iš buvusių totalitarinių visuomenių jautriau žiūri į tokius dalykus, kaip politinio korektiškumo taikymas (tas pats Žižekas). Dar švelniuose žodžio laisvės pakoregavimuose jie greičiau gali įžvelgti grėsmę. Ar tai paranoja? 

Dirbant su kūnu ir jo psicho-fizinėmis jungtimis, kad neužstrigtum ir pralįstum į gilesnį kokybės sluoksnį, reikia pasakyti tą kvailą mintį jos necenzūruojant.  

Kūne palengvėja, kai mintis išreiški garsiai/viešai, iš širdies.