Author Archives: Merve Ünsal

Velvetinės ateities archeologijos: fragmentuota Stambulo bienalė

 

Šie žodžiai parašyti reaguojant į 16-ąją Stambulo bienalę. Miesto, kuriame gyvenu, bienalė, labai laukiamas ir itin didelis renginys, man visad atrodė fragmentuota – fragmentai iškyla likus keliems mėnesiams iki atidarymo pokalbiuose su draugais ir kolegomis, o vėliau išlieka įvairiais pavidalais ir formomis, idėjoms tampant medžiagiškais daiktais, o vėliau išsėlinant atgal į beformystę, kol aš, žiūrovė, bandau pažvelgti iš paukščio skrydžio.

Skonis kaip velveto.

Spalvos sunkiasi pro medžiagą, skleisdamos purpurinį kietumą.

Mėlyna virto raudona.

Vidury vandenyno, kur glaudėsi jo gelmė, buvo vieta, kurioje pradingo visa, kas egzistuoja.

Šioje žemėje niekad nepabaigtos istorijos buvo užbaigtos, o niekad neužduoti klausimai – užduoti.

Tai buvo atsakymų, pabaigų, gedėjimo vieta.

Kodėl jiems prireikė nusileisti, galima būtų paklausti. Kaip jie galėjo nenusileisti, neturėdami vietos užbaigti savo kelionei. Sakoma, jei negali pakilti, turi nusileisti.

Šios vietos koordinatės nežinomos ir nepažinios tiems, kurie prisidėjo prie jų netekties, kartais aktyviai, o kartais kaip bendrininkai. Pristabdęs ir praskridęs arčiau vandens paviršiaus, galbūt pastebėtum raudoną atspalvį kaip tik aplink tą vietą.

Iš jos kairiojo smiliaus kyšo odelė. Ji beveik atitrūkusi nuo nago. Šis padengtas perlamutriniu nagų laku. Kokioje temperatūroje lydosi perlai? Nago ruoželis tarp lako ir odelės – laiko atstumas nuo tada, kai ji nusilakavo nagus, iki dabar. (Ar ji pati lakavosi?) Ruoželis kaip laiko talpa / šeimininkas. O gal ji ir nebuvo nulakavusi to nago iki galo, iki pat pagrindo; lakas, kurio niekad nebuvo. Vis įsivaizduoju ją ant metalinio stalo, nuogą. Ji nuoga, aš žinau, nematau jos nuogumo. Ar ji vis dar nuoga, jei aš nematau? Ji po paklode, o galbūt mane taip užhipnotizavo pats jos kūno buvimas toje patalpoje, kad nepastebiu nuogumo. Jos nuogumas – tik dėmė mano regos lauko periferijoje. Ant jos piršto užmautas žiedas. Per laisvas. Išblukusios turkio spalvos venos ant jos rankos iššoka po fluorescenciniu žvilgsniu. Jos stangrios, kraujas išbėgęs.

Kai lauke labai atšąla, reikia išleisti vandenį iš namo vamzdžių, kad užšalęs nesuplėšytų vamzdyno. Jos kraujas išleistas, tačiau dar nepalikęs kūno. Persigrupavęs.

Mėlyna virto raudona.

Eufratas ir Tigras Anatolijos kalvose išgraužė gilius slėnius. Galbūt gailestingai, kaip maistą nuo vaiko veido valanti motina, arba šiurkščiai, kaip moteris po nevykusio pasimatymo gramdanti makiažą. Ilgainiui, pamažu, vandens trynimas ir glamonė ima graužti, įsikasa giliai į žemės kūną. Žemės gyvybingumas kartais stebina.

Kažkada šimtametis vandenų smurtas buvo sutelktas į kelias naktis. Tarsi žmonės būtų nusprendę pamėgdžioti stichinę nelaimę, tik jiems nepavyko pasiekti nei tokio greičio, nei našumo.

Mėlyna virto raudona.

Baltoji meška išlipo ant kranto.

Buvo pašauta tų, kurie ją (jį?) pamatė.

Vėl

Nuo pakrantės plaukia ledkalniai. Jie plukdo gyvūnus, kartais baltąsias meškas.

Baltąsias meškas, kurios, staiga atskirtos nuo žemyno, keliauja įkalintos vandenyne ištisas dienas ir savaites.

Vėl

Ant ledkalnio stovėjo baltoji meška – ledkalnio, atkeliavusio iš šiaurės. Ledkalniui prisiartinus prie Giliosios įlankos, nuo jo nulipo vieniša baltoji meška.

Vėl

Buvo pastebėta baltoji meška. Įstrigusi ant ledkalnio, atskilusio nuo pagrindinio masyvo, ji (jis?) atkeliavo iki ten, kur sutiko savo baigtį iš šautuvo vamzdžio.

Vėl

Ledkalnis, nebepakeldamas žemės karščio, ištirpdė savo saitus su žemynu ir iškeliavo į pietus. Traukdamasis, skilinėdamas, nejaukiai plūduriuodamas tarp bangų ir galbūt banginių, jis atkeliavo kaip tik septintajam sezonui. Šios savotiškos skęstančios baržos kapitonė, baltoji meška, išlipo paskutinė. Jos daugiau niekas niekada nematė.

Vėl

Baltoji meška, nuo ledkalnio išlipusi ant kranto, išgąsdino ją pamačiusius žmones ir šie gindamiesi nušovė ją.

Vėl

Ledkalnis, baltoji meška, šautuvas (kulka ar kulkos?), žmonės, daugybė liudininkų. Pirmąkart per ilgą laiką Fogo saloje pastebėta (ir vėliau nušauta) baltoji meška.

Šliaužiančios gyvatės, trapios. Akių kėgliai, kuriantys ir atkuriantys matymo atstumą. Alkūnės kelyje, akyje, žvilgsniai, klajojantys ir panyrantys į tą velvetą.

Piotr Uklaski instaliacija 16-oje Stambulo bienalėje, 2019. Nuotrauka: David Levene

Piotr Uklaski instaliacija 16-oje Stambulo bienalėje, 2019. Nuotrauka: David Levene

Charles Avery instaliacija 16-oje Stambulo bienalėje, 2019. Nuotrauka: David Levene

Charles Avery instaliacija 16-oje Stambulo bienalėje, 2019. Nuotrauka: David Levene

Norman Daly instaliacija 16-oje Stambulo bienalėje, 2019. Nuotrauka: David Levene

Sanam Khatibi instaliacija 16-oje Stambulo bienalėje, 2019. Nuotrauka: David Levene

Gunes Terkol & Guclu Oztekin instaliacija 16-oje Stambulo bienalėje, 2019. Nuotrauka: David Levene

Ozan Atalan instaliacija 16-oje Stambulo bienalėje, 2019. Nuotrauka: David Levene

Ozan Atalan instaliacija 16-oje Stambulo bienalėje, 2019. Nuotrauka: David Levene

Simon Fujiwara instaliacija 16-oje Stambulo bienalėje, 2019. Nuotrauka: David Levene