Author Archives: Ana Altberg ir Mariana Meneguetti

Straipsnio autorius:
Architektes Ana Altberg ir Mariana Meneguetti atstovauja ENTRE. Tai Rio de Žaneire įsikūrusi nepriklausoma tiriamosios architektūros grupė, kuri žodiniais naratyvais nagrinėja urbanistines transformacijas ir su jomis susijusius šalutinius efektus.

Ailton Krenak: kraujas mūsų venose yra tas pats, kas sula tekanti medžiuose

Ailtonas Krenakis gimė 1953 metais Dosės upės slėnyje (Brazilija) krenakių (Krenaki) gentyje. Būdamas vos 17 metų tapo žurnalistu ir savo veiklą paskyrė vietos genčių vienybei stiprinti. Ilgainiui Ailtonas Krenakis tapo istorine asmenybe: 1987 metais jis atkreipė žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį, kai Nacionaliniame Kongrese perskaitė įspūdingą kalbą nusidažęs veidą juodai janipapo vaisių sultimis, taip iliustruodamas gedulą dėl Brazilijos čiabuvių teisių pamynimo. Ailtonas Krenakis tapo Amazonės miškų gamtosaugos ir čiabuvių judėjimo vadu, o jo charizma ir nenuilstamas darbštumas stipriai pagelbėjo suburiant 180 Brazilijos čiabuvių genčių į vieningą jėgą.

Ailtonas Krenakis padarė lemiamą įtaką įrašant čiabuvių teises į 1988 metų konstituciją. 1980-ųjų pabaigoje jis pradėjo bendradarbiauti su Chico Mendezu, tuo padėdamas įveikti istorinę įtampą tarp vietos genčių ir gumos pramonės. Jis dalyvavo steigiant Vietinių tautų sąjungą (União das Nações Indígenas, UNI), Miško žmonių aljansą (Aliança dos Povos da Floresta), taip pat įkūrė Vietinių šokių ir kultūros festivalį Sera do Cipoje (MG). Šiandien jauni vietos Amerikos genčių lyderiai artimai bendradarbiauja su Ailtonu siekdami išsaugoti prigimtines savo pramočių ir protėvių žemes visoje Lotynų Amerikoje.

Kaip vertinate čiabuvių judėjimo veiklą 1980-aisiais ir čiabuvių teisių padėtį šiandien, praėjus trims dešimtmečiams nuo 1988-ųjų konstitucijos?

Labai svarbu tai, kad kalbamės apie kolonializmo istoriją – Vakarų judėjimą siekiant užimti teritorijas ir okupuoti didžiulį Amerikos regioną. Praeitą dieną svarsčiau, ar dera vietinius šio žemyno gyventojus vadinti amerindėnais. Vadinti šį žemyną Amerika reiškia gerbti vyrą, vardu Américo Vespucio, o tai kolonialistinė žymė, kolonialistinis ženklas. Šis pavadinimas turi giluminį kolonialistinio mąstymo požymį, įkvėpusį kiekvieną pastarųjų šešių šimtų metų migracijos bangą ir lėmusį, kad žmonės čia atvyksta iš visų pasaulio šalių. Jei šis žemynas turi tokią gilią istoriją, ką liudija ženklai, palikti jo ekosistemose (miškuose, seraduose, Atlanto miškuose, kalnuose ir upėse), tai labai tikėtina, kad pamatiniai tyrimai, sekantys nuostabaus Paulo Tavareso darbo pėdsakais, galėtų identifikuoti arogantiško erdvės okupavimo idėjos ištakas, būdą, kuris architektūrą ir urbanizaciją leistų suvokti kaip karo įrankį. Matyti, kad atveriame platų lauką diskusijoms apie šiandien priimamus ar praeityje priimtus sprendimus, virtusius serijiniais nusikaltimais. Mus šokiruoja, kai nusikaltimai eksponuojami ir dokumentuojami su šitokiu atsidavimu, įrodančiu, kad šis procesas nebuvo atsitiktinis ir kad esame tokioje padėtyje todėl, jog Amerikos žemyno atveju tai buvo sumanyta ir kurta pastaruosius penkis šimtmečius. Kai galvojame apie visą šį laiką, pribloškia įsitvirtinimas mąstymo būdo, kuris planetoje paliktų tokio masto pokyčių, jog šiandien sakome gyvenantys antropocene. Jei manome, kad gyvename laikais, pažymėtais žmogaus sukeltų nelaimių, būtų labai tikslinga pripažinti, jog technologijos – įvairių pažinimo sričių, tarp jų ir architektūros, urbanizmo, – turi bendrą matricą, kurią iš pamatų formuoja gamtos įveikos, pergalėjimo samprata. Pavyzdžiui, esama idėjos, kad gamta yra ištekliai, laisvai prieinami žmogui elgtis kaip tinkamam, kas sukuria šioje vietoje jo atvaizdus. Jei dabartinė Žemės padėtis mums kelia liūdnų impresijų, mes turėtume pripažinti savo pačių įvaizdį šioje situacijoje. Žemė yra to, ką darome, atspindys, veidrodis.

Kas mane liūdino, kas mane paskatino susigrąžinti ryšius su protėvių keliu, kuriuo jie ėjo šioje pasaulio dalyje, ir tikėti, kad mano karta atsisakys šių lenktynių su laiku? Tai yra susiję su vietinio vado iš šio žemyno šiaurės Vado Sealth žodžiais. Karo pareigūnui, amerikiečių generolui, šalinusiam vietos gyventojus iš įvairių regionų, jis pasakė: „Mes negalime parduoti šių žemių, nes jos mums nepriklauso, tai mes priklausome šioms žemėms. Tu ir aš mirsime ir būsime palaidoti. Žemė yra mūsų motina, ji liūliuoja mūsų sapnus, šis vėjelis kalba sava kalba. Stumbrui reikia bėgti prerijomis, turinčiomis gyvą dvasią. Žemė yra gyva. Mes žinome, kad jūs turite didžiulę galią ir kad atvykote paimti visko, ką rasite, tačiau mokykite savo vaikus mylėti šią žemę, mokykite gražiai, darniai su ja elgtis. Žemė yra mūsų motina, ji gyva.“ Ši kalba buvo atspausdinta plakatuose, dokumentuose, kurie septintajame dešimtmetyje įkvėpė hipių judėjimą, aplinkosaugą ir kontrkultūrą. Tai buvo tikras manifestas, skirtas miesto žmonėms, kurie savo grįstuose miestuose pradėjo busti sąlyčiui su žeme.

Tai atsakymas karininkui, atstovaujančiam Jungtinėms Amerikos Valstijoms, duotas šio žemyno čiabuvio 1857 metais. Yra paminklas, vaizduojantis vyrą ant arklio, skirtas paminėti šiam generolui vardu Philipas Sheridanas, šlovinantis žmogaus, išskerdusio vietos gyventojus ir užėmusio jų žemes, drąsą. Žmogaus, kuris neišmokė ateinančių kartų elgtis su žeme pagarbiai, kas vaizdu, jei pasvarstysime, kaip pastarosios pavertė savo gyvenvietes plantacijomis, kurias šiandien vadiname Bostonu, Čikaga, Niujorku, Vašingtonu. Gyvenvietėse, kurios tapo pavyzdžiu visoms kitoms šiame žemyne, kur kiekviena imituoja tą patį dizainą ar bent jau siekia tokio paties miesto modelio. Kai kuris nors regionas ima atitikti tokį gyvenvietės modelį, pasiekiamas civilizuotumo statusas – kokybė, kuri nebuvo pripažįstama tautų, gyvenusių čia iki tol.

Maniau, jei mano karta galėtų bent jau skelbti, jog ši žemė yra gyva, joje vis dar gyvena vietinės tautos, kad, nepaisant didžiojo Amerikos genocido, vis dar yra kitokios žmogaus būklės liudininkų, galėtume pamažu įskiepyti viltį ateinančioms kartoms, o taip pat ir savajai. Tuo metu, 1980-aisiais, mūsų vietinės šeimos buvo suskaičiuotos kaip 180 genčių. Septintojo ir aštuntojo dešimtmečių literatūroje, išskyrus antropologus su gerais ketinimais, mes buvome vadinami ne tautomis ar etnosais, o gentimis. Politinis korektiškumas, kokį regime šiandien, neegzistavo, tad įpratome slapčia vadintis tautomis ar etnosais. Oficialiuose dokumentuose buvo skelbiama, kad yra 180 genčių ir kad mūsų populiaciją sudaro maždaug 200 000 žmonių. Visi šie skaičiai buvo netikslūs, redukcionistiniai, aiškiai siekiant įrodyti, kad mūsų jau nebėra. Jie pasirodė tuo pat metu, kai buvo tiesiamas Transamazonijos plentas, tai buvo daroma su tuo pačiu entuziazmu, su kuriuo iškėlę kryžių jie atvėrė Brasília[1].

Mano karta reagavo spontaniškai konfrontuodama idėjai, kad mes, vietos tautos, išnykome ir kad kolonialistinė idėja laimėjo. Tai dar viena įdomi baltųjų žmonių mitologija: užmegzti santykius su atokių regionų gyventojais, tarsi tas Kitas yra apskritai tai, kas yra atoku. Tai, kas yra atokiai, visada yra Kitas. Šis proto aptemimas toliau pateisina invaziją, užkariavimus ir mąstymo būdo dominavimą prieš kitas epistemologijas ir kosmogonijas.

1988-ųjų konstitucija patvirtino mūsų iššūkį kolonializmo logikai, persmelkusiai Brazilijos valstybę. Mes sugebėjome įtvirtinti bent vieną principą konstituciniuose debatuose: tai, kad tautos buvo pripažintos saviorganizacijos formomis, garantuojant teisę šioms formoms reprodukuotis. Šių konstitucijos nuostatų įrašymas buvo didžiulių pastangų, mobilizavusių plačius visuomenės segmentus, rezultatas. Mums pavyko įtvirtinti šį bendrą principą konstitucijoje, kas brėžia liniją laike, nuo kurio galėtume skaičiuoti pirmą dekolonizacijos žymę Brazilijos oficialioje konstitucionalistinėje mintyje, mobilizuotoje neigti mūsų teises nuo pat jos pradžios.

Taigi tai buvo mano vaidmuo tame, ką regime kaip judėjimą, kuris išaugo, į kurį naujos kartos įnešė naujesnių konfigūracijų: jie kovoja prieš užtvankas ir meta iššūkį infrastruktūros idėjai, kuri gaji tiek miestuose, tiek „atokiose“ šalies teritorijose, kur gyvena žmonės. Mes užklausiame atokumo sampratą, mes priešinamės izoliacijos idėjai, mes griežčiausiai atmetame žmonių, čia atvykusių toliau mūsų naikinti, teisę laimėti šį karą šiame paskutiniame fronte. Galbūt šis karas buvo laimėtas vandenyno pakrantėse; jis atėjo į Vidurio Vakarus avėdamas bandeirantes batais; jis žengia į Amazonę kartu su agroverslo traktoriais; jis taip pat įeina į Šingu upės baseiną su BNDES (Brazilijos nacionalinio banko ekonominei ir socialinei plėtrai) finansavimu, su ištekliais iš viešų ir privačių fondų tam, kad konsoliduotų šio tipo ubranistiką ar urbanizmą, kolonialistinio modelio primestą Amerikoms. Ne tik Brazilijoje, bet Amerikose bendrai. Mane labai liūdina, kad pati pliuralistinė formacija, kurią turime, laikosi nuostatos, jog turime padaryti galą gėlių ir miško žmonėms, kad įtvirtintume stabilią, civilizuotą, urbanistinę struktūrą. Toks mąstymas vis dar įkvepia inžinerijos bei architektūros mokyklas ir tam tikru būdu netgi mokyklas, susijusias su sveikatos sritimi. Dizainas, kaip jie sako, peržengė piešimo lentos ribas ir yra įspaustas maisto pakuotėse. Mano draugė, fotografavusi Gvaporėje, vietovėje, kur nebuvo jokių miesto žymių, iš tolo pamatė kažką, ką palaikė garniu. Kai sugebėjo sufokusuoti objektyvą į tai, ką palaikė garniu, ji suprato, kad tai vienkartinės sauskelnės, kabančios ant šakos virš Gvaporės upės. Ji buvo priblokšta, nes manė, kad tai paskutinė vieta žemėje, kur galėtum tikėtis rasti atliekų, suyrančių per 300 metų. Taigi šis dizainas išsitęsia į daugybę erdvės okupavimo formų. Aš džiaugiausi išgirdęs ir pamatęs Paulo Tavareso tyrimų dokumentaciją iš bendruomenių Brazilijoje ir svetur, kurių jis yra narys, kas sudaro naują pagrindą apmąstyti šį besitęsiantį procesą.

Koks yra santykis tarp namų, kaimo ir teritorijos krenakių kosmologijoje?

Galėtume nurodyti tautų išsidėstymą teritorijose, į kurias buvo nukreipta daug priešiškumo iš Portugalijos karūnos pusės XVII ir XVIII amžiuje. Jie buvo vadinami nesukalbamais, įsiutusiais, pravardžiuojami „Botocudo iš Dosės upės miško“. Jie klajojo po didžiulę teritoriją tarp Dosės ir San Matėjaus upių, besitęsiančią apie 300 mylių, – koridorių, išsidėsčiusį tarp aukštų Mino Žeraiso kalnų masyvų ir šiaurinės Espirito Santo pakrantės. Botokudai (Botocudo) klajojo šiuo koridoriumi, šiuo dideliu miško, prerijos plotu, kuris pereina nuo serado prie Atlanto miško (biologai tai vadina ekotonu), kur susijungia skirtingos ekosistemos. Krenakiai, nakrerė (Nacreré), gučikrakiai (Guticraque) ir daugelis kitų šeimų – visos vadintos botokudais arba aimoriais (Aimoré) – kilo iš botokudų, tad buvo maišaties atpažįstant įvairias grupes. Viena 80 ar 100 žmonių grupė, sudaranti pusiau klajojantį (seminomadinį) junginį, įkurdavo stovyklą prie upės – tuo metų laiku, kai upės nuslūgusios, tose vietose, kur pakrantės smėlėtos, tam, kad galėtų gaudyti viską, ką siūlo upė. Šios upės ištakos buvo vieta maitintis, atsigerti, pabūti kartu. Keičiantis sezonams ir prasidėjus liūtims šeimos iš upės pakrantės patraukdavo į aukštumas. Jie keliaudavo į prerijas ir tapdavo rankiotojais. Tai reiškė buvimą vienoje vietoje kurį laiką, tad buvo dalijimasi žiniomis su jaunesniais, vyko krepšių, pintinių pynimo pamokos, atkartojant vietos technikas. Jų būstai buvo labai paprasti: karkasas padarytas iš pagalių arba, priklausomai nuo vietos, bambukų, uždengtų palmių ar kitų augalų lapais. Šie namai, panaudoti apie šešis mėnesius, būdavo išardomi ir pavirsdavo žaliava agromiškui. Po šešerių metų jie galėdavo grįžti rinkti anakardžių, kariokarų ar kitų augalų vaisių, kuriuos pasėjo. Miškų sodinimo gyvenamose vietose praktiką formavo išmanymas apie sveikatą vienoje vietoje. Kai kas nors imdavo kasytis ar užuosdavo nemalonius kvapus, būdavo aišku, kad atėjo metas kraustytis. Šešiasdešimties ar šimto žmonių kvapą galima užuosti net švarioje vietoje. Įdomu, kaip tūkstančiai žmonių gyvena miestuose, neužuosdami urbanistinio aglomerato smarvės. Kvapas buvo gyvenimo kokybės indikatorius, rodantis, kad vieta jau pasiligoja nuo per didelės apgulties, nuo tokios okupacijos praktikos.

Tokios kraustynės vyko laikas nuo laiko. Suprasdavai, kad atsidūrei pernelyg šiaurėje, kai sutikdavai žmonių nuo upės, vėliau pavadintos Pardo, pakrančių, – šiandien ten yra Baijos valstija. Tai buvo vieta, kur mūsiškiai žmonės botokudai sutikdavo kitus, žinomus kaip patašo (Pataxó). Susitikimai tarp medžiotojų ir rankiotojų buvo ženklas, kad „pasienis“ arti. Tai buvo žinomas ženklas, buvo laikomasi socialinės sutarties dėl klajojimo po teritorijas, kurių nereikėjo riboti sienomis. Tai buvo galima atpažinti iš vietinių praktikų, papročių ir kiekvieno kolektyvo tapatybės. Šie kolektyvai turėjo sudėtingas tarpusavio santykių sistemas, nulemtas ne tik gamtos, bet ir jos aspektų, kurie galėtų būti suprasti kaip jos subjektyvumo požymiai, – Vakaruose tai būtų žinoma kaip religija. Čiabuviai neturi religijos, tai misionieriai atnešė religijos sampratą. Kai jie pamatė mūsų apeigas ir praktikas, jie tai pavadino religija.

Lygiai kaip plantacijos ir gyvenvietės užėmė kraštovaizdį, taip ir šios klaidos ėmė institucionalizuotis santykiuose su mumis. Tai buvo daugybė užkardų, primestų pasaulėžiūroms, ir tai homogenizavo idėją, kad esame brazilai. Šis brazilų kilmės mitas turi būti užklaustas. Kartais mes, vietiniai, esame suvokiami kaip esminiai Brazilijos tapatybės komponentai – tokiais atvejais kaip Brasília inauguracijoje ar pirmosiose mišiose. Tai labai ironiška: kilmės mitas institucionalizuojamas, tačiau gyvoji jo pusė išžudoma.

Turint omenyje kitas okupacijas, Amazonėje yra pėdsakų apie pirmykštes gyvenvietes Tapažoso, Negro upės, Žurua slėnio, Solimoje (Solimõe) teritorijose, kur gyvena tikunai – Madeiros upės baseine, taip pat tukanų, gyvenančių Negro aukštupyje, žemėse, desanų (Desano), jų gentainių, kurie pasakoja, kaip žmonija pasidalijo į skirtingas gyvenvietes palei šias upes, sudarančias Amazonės baseiną. Jų protėviai išplaukė kanoja – didžiąja permainų kanoja – ir pradėjo kurti šias pirmykštės žmonijos gyvenvietes mūsų žemyne. Centrinėje Amerikoje, Panamoje, gyvenantys kunai (Cuna), šoko (Xokó) bei kitos tautos turi pirmykščius pasakojimus apie tai, kaip jos buvo įkurtos šiose žemėse ir buvo paskirtos šių žemių globėjais ir prižiūrėtojais. Įsivaizduoti tai, kai klajodamas pasieki vietovę, reiškia įsipareigojimą šiai vietai: ją gerbti, tausoti ir prižiūrėti – tai labai panašu į tai, ką vadas Sealth sakė amerikiečių armijos generolui.

Daugelis mano, kad žemė motina tėra poetinė išmonė. Jie nesuvokia to reikšmės. Vis dėlto, jei turėtų progą kiek labiau suartėti su šių grupių pasaulėžiūra, jie suprastų labai tiesioginę buvimo žemės vaiku prasmę. Motiniškumo idėja būdinga kai kurioms kultūroms, pagarba santykiui su motina nėra tik poetinė išraiška. Tai reiškia, kad kraujas, tekantis mūsų venomis, yra kaip sula, tekanti medžiais. Jie yra gyvi, jie teikia sapnus, vaistus, vizijas mūsų pajé. Yra dar viena stigma, civilizuotos minties įrėžta į gamtą: kai sakoma, kad augalas yra geras arba blogas, kai sakoma, kad yra piktžolės, kai tariama, jog yra nuodai, – tokia klasifikacija iš pamatų paremta savavališku, prietaringu, neišmanėlišku mąstymu. Tai žmonių, matančių gamtą kaip mūsų priešą, fantazija.

Atrodo, kad civilizacijos moto yra pažaboti gamtą tarsi laukinį eržilą. Ji pavojinga ir tuojau mus praris, tad mums reikia susikurti sudėtingas, didžiules saugos sistemas, kad suvaldytume šias tendencijas. Per klimato konferenciją girdėjau kalbant čiabuvę moterį, gyvenančią Jungtinių Valstijų Didžiųjų ežerų teritorijoje: „Mūsų visi senieji pasakojimai byloja apie nuolat vykstančius pokyčius: ar girdėjai naujienas apie tik ką iškilusį kalną?“ Ji pasakojo istoriją apie laiką, kai formavosi žemė. Warrenas Deanas savo knygoje „Plačiaašmeniu kirviu ir degikliu: Brazilijos Atlanto miško sunaikinimas“ pasakoja, kaip šis miškas tapo toks, koks yra, ir teigia, kad veikiausiai tupinamba (Tupinambá) tauta, kuri buvo apgyvendinusi visą Atlanto pakrantę, suformavo Atlanto mišką. Šis sodas gimė sąlytyje su žmogumi daugiau kaip prieš 5000 metų. Savo studijose Warrenas Deanas tvirtina tiesioginę sąsają tarp žmonių grupių, klajojusių po Andus, serado, katingos, Atlanto miško ir įvairių jų išvystytų technologijos pakopų, skirtų stabilizuoti tokio tipo civilizaciją, kokią žemyne atrado ispanai ir portugalai. Jie buvo nustebinti Edeno, kurį rado atvykę, aišku, dėl to, kad tikėjo, jog Dievas sukūrė sodą ir paliko kelis žmones valdžioje. Tačiau mes esame tikri, kad mes sukūrėme žemės sodus. Tik vėliau Dievas atėjo po juos pasivaikščioti.

Atsižvelgdamas į požiūrį, kad „vietinės tautos gyvena savo kaimeliuose“, ar manote, kad būtų įmanoma rasti erdvę čiabuvių tautoms Brazilijos miestuose?

Mes turėtume apsvarstyti miesto ir miško santykių istoriją, atmindami tai, kad kai sakome „miškas“, turime omenyje ne tik drėgnuosius atogrąžų miškus – klaidųjį, kerintį Amazonės mišką, kuriame randame tikrąjį kapokmedį, stulbinančią, masyvią biologinę įvairovę, – bet visas Pietų Amerikos (klimato – I. Š.) transformacijas, tokias kaip Pantanalis iš Mato Groso. Į svarstymą įtraukdami urbanistinių gyvenviečių ir miško teritorijų opozicijos istoriją suprantame, kad čiabuvių kaimų idėja buvo atvežta iš Portugalijos ir pritaikyta jėzuitų. Iki tol nebuvo jokių čiabuvių kaimų, tai gyvenvietės kategorija, įtvirtinta kolonijinės galios. Vietiniai buvo regimi kaip barbarai, gentiles – taip jie vadino žmones, besilaikančius apeigų, – ir jie buvo suvaryti į kaimus. Kaimai buvo įkurti siekiant atversti vietinius į krikščionybę. Kaimai buvo čiabuvių civilizavimo vietos. Kaimuose gyvenančiųjų padėtis buvo kitokia nuo likusių gamtoje. Yra aiškus skirtumas tarp vietinių tautų, gyvenančių kaimuose, ir tų, kurios gyvena už kaimo ribų. Išlikę daug laiškų iš valdininkų, gubernatorių, prašančių karaliaus pastiprinimo, nes jų kaimai buvo užpulti „žentilų“. Bet juk jei kaimai būtų buvę tinkami čiabuviams, jie šių vietų nebūtų puolę.

Tuomet Pombalio markizas nusprendė, kad kaimai kelia grėsmę kolonijiniam projektui. Jis pradėjo demobilizuoti kaimų sistemą, kurią taip gerai buvo įtvirtinę jėzuitai, – tai buvo regima kaip toks dailus modelis, kad Sylvio Black pastatė filmą, pavadintą „Gvarani respublika“ (República Guarani). Jame rodoma širdį glostanti santarvė tarp jėzuitų ir vietinių žmonių, ypač gvarani (Guarani). Tiesą sakant, nei jėzuitų kaimai, nei Sete Povos misijos nebuvo tinkamos vietos čiabuviams – tai buvo atvertimo stovyklos, į kurias buvo vežami vietiniai.

Už šių kontroliavimo pastangų pamatysime žmones, gyvenančius savo raiškos būdais, savomis organizacijomis, savo socialinės, kultūrinės plėtros keliais, su savomis ekonomikomis. Ekonomikomis, neregimomis neatidžia akimi, tačiau kuriomis pasitenkinta tūkstančius metų. Būta ekonominės praktikos, antraip žmonės nebūtų turėję būdo organizuotis, atkartoti tokios socialumo formulės ir klestėti – klestėti kitokia prasme, nes „klestėjimo“ idėja (Vakaruose – I.Š.) buvo pavergta progreso ir ekspansijos idėjų. Bem viver (gerovės) idėja – pamatinės kitų Andų regionų praktikos išraiška, išversta į gerąją portugalų kalbą, – reiškia, kad produkcija egzistuoja tam, kad užtikrintų vietos žmonėms gyvenimo kokybę. Portugališkai bem viver gali atrodyti kaip gerovės programa, bet tai nieko panašaus. Tai reiškia gyventi tik iš to, kuo aprūpina žemė, jos nenusekinant. Tai būtų tarsi vykimas į igarapé, maudynės ir gėrimas jos vandens tol, kol kvapas praneš, kad gyventi čia nebepatartina.

Šios migracijos buvo supainiotos su nomadiškumu, bet mes žinome, kad čia nėra klajoklių tautų. Yra įvairių šio judėjimo apibūdinimo tradicijų skirtingose kultūrose. Paulo Tavareso draugai šavančiai (Xavante), kurie yra medžiotojai rankiotojai, judantys po seradą, turi metų laiką, kai atliekamas vadinamasis zomori – jie juda ratu parabole ir įsivaizduoja, kaip užpildo visą teritoriją judėdami linijomis jos plote. Pradėjęs judėti šiuo keliu, žinai, kaip atrodys figūra, taip migruojant nubrėžta per dešimt, dvidešimt, trisdešimt, šimtą metų. Šios figūros sukuria kelią. Jis gali būti nueinamas skirtingu laiku, atrandant vis tą patį ar net didesnį derlių, tą pačią gausą kaip praeitą kartą, kai čia lankytasi. Tokiu būdu neišsekinamos teritorijos, kuriomis judama, jos praturtinamos. Kitą kartą jas pereisi su daugiau žmonių ir ten bus daugiau išteklių. Tai arčiausiai, kiek galime priartėti prie idėjos, portugališkai išverstos kaip bem viver, kuri labai susijusi su mūsų šio susitikimo tikslu ir būdu permąstyti savo produkciją ir praktikas tam, kad atitiktume žemės modelį, užuot prievarta jai diegę antropocentrišką modelį.

Kokį santykį regite tarp vietos gyvenviečių formų, tokių kaip šavančių arkos, rodomos Paulo [Tavareso], ir socialinių gyventojų įpročių? Ar socialiniai įpročiai keičiasi kartu su urbanistinio išsidėstymo primetimu?

Santykis tarp jų toks akivaizdus, kad pirmas dalykas, kurį padarė sileziečiai, apsupę bororus (Bororo) iš Meruri kaimo Bara do Garsase, – tai išardė vietos gyvenvietės planą. Jie privertė bororus palikti savo namus, laikytus „netvarkingais ir antisanitariniais“, nes šie buvo be grindų ir padaryti iš šiaudų. Juos suvarė gyventi į vienus šalia kitų išrikiuotus namus, laikytus „sveikesniais“. Taip jie išskyrė šeimas – tęstines, nebranduolines šeimas – tam, kad jos gyventų mažuose nameliuose, atkartojančiuose kolonistų šeimos ir namų modelį.

Pokytis buvo toks dramatiškas, kad kai kurie žmonės atsisakė gyventi tuose mažuose blokuose ir buvo išvaryti; jie nebeturėjo savo ligtolinio prieglobsčio ir negalėjo gyventi misionierių kuriamame kaime. Daugelis kitų susirgo ir turėjo būti izoliuoti. Tai sugriovė vidinę šeimų santykių struktūrą ir padarė daug žalos. Šie žmonės didžiąją XX amžiaus dalį kovojo dėl namų formos, kokia ji buvo iki atvykstant misionieriams, atkūrimo. Yra daugybė tokių situacijų: atšaukti namų išdėstymo formą, sudarančią polį, kur vyksta visas socialinis gyvenimas, tai yra priversti žmones permąstyti, kaip apibrėžti santykius tokioje naujoje konfigūracijoje.

Svarbu pabrėžti, kad čiabuvių gyvenvietės konfigūracija taip formuojama vizijų, tokį gyvenimą, tokią kultūrą palaikančių ypatybių, kad kartais ji orientuojama pagal žvaigždes, Paukščių Taką ar kokią planetą. Greta to, kad yra susijusios su vietos geografijos įvykiais, daugelis šių gyvenviečių siejasi ir su kitais naratyvais, su informacija apie kosmosą. Dėl to tai yra pasaulėžiūra; tai ne tik informacija apie erdvės ir apyvokos išdėstymą, tai taip pat persmelkta suvokimo apie santykius tarp dangaus ir žemės, skirtingus pasakojimus, žinomus kiekvieno iš šių žmonių, pasakojimus, mokančius, kaip statyti namus. Kai kuriais atvejais ši vienovė atitinka ir atkartoja mūsų kūno sandarą. Šios konfigūracijos, kurių yra daug ir skirtingų, nurodo išdėstymą, neapsiribojantį prieglobsčiu. Tai gyvavimo terpių konsteliacijos, koreliuojančios su kitais įvykiais, susijusiais su saule, lietumi, vėju, paukščiais – viskuo.

Ar galėtumėte pakomentuoti santykį tarp individualios ir kolektyvinės erdvės šiose gyvenvietėse? Ar esama privačios, individualios erdvės sampratos?

Nuostabu turėti galimybę pasakyti, kad individo, individualybės išradimas yra dar viena „dovana“, kurią gavome iš Vakarų. Čia nebuvo individualybių. Paprastai žmonėms, su kuriais bendrauju, aš primygtinai teigiu, kad labai norėčiau susitikti kolektyvinius subjektus, nes visur sutinku tik daug individualybių. Kolektyvinių subjektų akultūracijos idėja ir jų transformavimas į individualybes yra viena galingiausių destrukcijos mašinų, atvežtų Vakarų kultūros šiems žmonėms, kurie visuomet asmens kūrimą laikė kolektyviniu įvykiu. Kūdikis pats ar pati negimsta, jis ar ji yra susapnuojami, išsvajojami. Moteris nesivysto motinystės laike kaip individualybė, ji tai daro kaip grupės, klano, sudėtingo santykių tinklo, kuriame visi žino ir yra sąmoningi jos būklei, narė. Motinystės patirties evoliucija išgyvenama kolektyviškai ir gimimo momentas yra socialinis, o ne asmeninis įvykis. Jis nevyksta namuose ar šeimoje, jis vyksta žmonėse, tautoje. Aš neidealizuoju. Kai Nacionalinė sveikatos įstaiga (FUNASA), Specialusis čiabuvių sveikatos departamentas (SESAI) ar valdžia įsibrauna į šiuos junginius su savo sveikatingumo įrankiais ir priverčia jauną vietinę motiną atlikti cezario pjūvio operaciją ligoninėje, tai iš tiesų yra kankinimas, nesuvokiamas smurtas. Sveikatos darbuotojai tikina vietines moteris, kad cezario pjūvis yra „sveikiau, saugiau, švariau“ nei tai, kaip darė jos mama ir močiutė.

Šis institucionalizuotas smurtas kišasi į kūno, vaikų ir jaunimo ugdymo reikalus. Jis trikdo brandos iniciacijos apeigas. Žmonės kuriami ilgu ir atsidavimo reikalaujančiu perėjimo procesu, apimančiu asmens įtraukimą į teritoriją, į klano junginį. Vakarų moto yra individualybės garbinimas, nes Vakarai nori nugalėtojo, čempiono – nuostabaus, neprilygstamo, neturinčio lygių. Tai toks tipas, kuris laimi Vakaruose, o ne bendruomenės narys (kolektyvinis subjektas), kuris dalijasi, yra solidarus, mezga daugybę santykių su kiekvienu kitu ir regi save kaip šių santykių sudedamąją dalį. Dominuoja idėja, teigianti racionalumą, pakertanti dalybų tarp žmonių tėkmę. Aš tikiu, kad jūs visi suvokiate, kaip daug ši individualybė identifikuojasi su tuo, kas vadinama ego. Garbindami individualybę, statote monumentą nežinomam ego. Aplink gausu tokių medalių ir monumentų. Mikrokosmose vyksta varžybos ir jas atkartoja visuomenė, o tai lemia labai grėsmingas pasekmes kiekvienai aplinkai, kuria dalijamės.

Interviu parengtas 2017 m. rugpjūčio 22 d. leidiniui “8 reakcijos į paskui” (sud. Ana Altberg, Mariana Meneguetti, Gabriel Kozlowski)

 

 Iš anglų kalbos vertė Ignas Šatkauskas

[1] Nuoroda į 1957-ųjų Lúcio Costos Brazilijos valdymo planą.

Iliustracijoje: Nuotrauka daryta 2010 m. Birželio 24 d. „Garapa – Coletivo Multimídia“ (www.garapa.org). Ailtonas Krenakas interviu su „Kultūrinė produkcija Brazilijoje“ iniciatyva (www.producaocultural.org.br/slider/ailton-krenak/). Vaizdas naudojamas pagal creative commons licenziją.