Author Archives: Agnė Mackevičiūtė

Sutirštėjusios patirtys ir fikcijų pynės. Interviu su Kristina Inčiūraite

 Kristina Inčiūraitė – menininkė, kurios darbai žavi savitos estetikos, daugiasluoksniškumo, aktualumo ir patyrimo sinteze. Ji kuria įvairaus pobūdžio darbus, bet dažniausiai ‒ videofilmus, videoinstaliacijas, eksperimentinius filmus, objektus, fotografijas, performansus ir garso projektus. Iki vasario 28 d. galerijoje (AV17) veikė menininkės personalinė paroda „Limbo“, ta proga ir nusprendžiau pakalbinti menininkę.

 Kristina, jūsų parodos pagrindinis kūrinys – eksperimentinis filmas „Limbo“. Jame rodomi vaizdai iš Amerikoje esančio puošniai dekoruoto viešbučio „Greenbrier“, kuriame susipina dviejų veikėjų, vyro ir moters, pokalbiai, pagrįsti Alaino Resnais filmu „Praėjusiais metais Marienbade“ (1961). Jų pokalbius ir santykius komentuoja kompiuterinis balsas, kurio monologai paimti iš Solly᾽io Zuckermano tiriamosios knygos „Socialinis didžiųjų ir mažųjų beždžionių gyvenimas“ (1932). Šis daugiasluoksniškumas ir atveria limbo būseną, tik šį kartą – ne tarp dangaus ir žemės, bet tarp tikrovės ir fikcijos. Ši būsena dažna jūsų kūryboje. Kodėl?

 Be fikcijų fizinė tikrovė būtų vienaplanė ir nuobodi. Apskritai žmogus nuo senų senovės, pasitelkdamas vaizduotę, kūrė įvairias fikcijas ir mitus. Kokiu pavidalu? Kūrė tikėjimus ir religijas, o juose „įrašytą“ tam tikrą vertybinę sistemą pritaikė tam, kad suvienytų didesnes žmonių grupes. Bet ilgainiui kino industrija, televizija, internetas, šiuolaikinės technologijos iš religijų ir tikėjimų „pavogė“ galią modeliuoti fikcijas ir vienyti žmones. Ką noriu tuo pasakyti? Aš ateinu į viešbutį ir mane aplanko déjà vu jausmas – tarsi jau esu čia buvusi, tarsi pati būčiau Alaino Resnais filmo personažas. Tas erdves jau esu mačiusi kino filmuose, tarsi jos būtų atkeliavusios iš mano praeities, prisiminimų, tačiau tai ne mano asmeninė patirtis, aš tą jausmą patyriau žiūrėdama kino filmus. Filmo fikcija „įsiūnama“ į mano tapatybę, aš kartu su ja gyvenu. Ir déjà vu jausmas asocijuojasi su tuo, ką jau patyrėme, bet ne kaip savo asmeninę patirtį, o būtent per medijas, per tai, ką patirti siūlo kinas, televizija ir t.t. Tie „svetimi“ vaizdiniai ir garsai mus sujungia – daugelis iš mūsų išgyvenam panašius jausmus žiūrėdami tuos pačius filmus, klausydamiesi panašios muzikos, o tai formuoja mūsų kolektyvinę tapatybę. Fikcijos, kurios ateina iš išorės, tampa mūsų realybės dalimi, organiškai suauga. Dažnai kūryboje, ypač filmuose naudoju kitų filmų veikėjų dialogus, monologus, juos savaip perkuriu. Nuolatinis citavimas. Cituojant kitus, man kyla jausmas, kad cituoju save. Tai ne saviapgaulė.

 Amžinos tapatybės paieškos, transformacijos ryškiai pastebimos tiek šiuolaikiniame meniniame, tiek socialiniame kontekste. Jų kismas atsiskleidžia ir „Limbo“, kuomet žmogiški, iš pirmo žvilgsnio romantiški, nostalgiški filmo veikėjai transformuojasi į beždžiones. Jie lyg eksperimentinėje laboratorijoje uždaryti tarp viešbučio sienų, stebimi, tarsi praradę socialinę patirtį ir tapatybę. Kodėl veikėjų tapatybės filme taip drastiškai pasikeičia?

 Tiems, kas nematė filmo, reikėtų pasakyti, kad mes tų veikėjų nepamatome – girdime tik jų užkadrinius balsus, kai vienas po kito keičiasi viešbučio interjero vaizdai. Vizualiai tai itin asketiškas filmas, kuriame dėmesys skirtas naratyvui. Man atrodo, jis nėra dramatiškas, gal turi humoro elementų, ironijos gaidelių, bet ne daugiau. Mano filmo veikėjų monologai ir dialogai atskleidžia tam tikrą jų pamišimo lygį. Ta transformacija į beždžiones tik mentaliniu lygiu, bandant ieškoti paralelės su Resnais filmo herojais – tiek vieni laikomi nelaisvėje ir stebimi tyrėjų, tiek kiti filme „Praėjusiais metais Marienbade“, neskiria gyvųjų nuo mirusiųjų. Ir man pasirodė, jog tas sugretinimas įdomus vienu požiūriu – žmogus gali išsivaduoti iš socialinės stratifikacijos dėsnių, pabėgti nuo įvairių stebėjimo, kontroliavimo ir reglamentavimo režimų visuomenėje tik su viena sąlyga – tapęs pamišėliu, t.y. tapęs gyvūnu. Gyvūną miniu be jokių neigiamų konotacijų. Veikėjai reinkarnuojasi, jie patiria nuolatinę tapsmo būseną su socialinio aktyvumo ir pasyvumo laikotarpiais.

Savo parodos gide minite kolonializmo aspektą, svarbų „Limbo“ filme.

 Naujai 1948 m. garsios JAV interjero dizainerės Dorothy᾽ės Draper dekoruotas „Greenbrier“ viešbutis primena kolonizuotas teritorijas: tie tapetai, interjero detalės kaip trofėjai – tai, ką žmogus pasiima, išnaudoja. Tarp viešbučio paviršiuose išsiskleidusių rododendrų, rožių, bananų lapų, kriauklių raštų įkurdinu veikėjus. Apverčiu situaciją ir parodau žmogų kitame jo „vaidmenyje“ – jis pats tampa kolonizuotu, įkalinu viešbutyje, kuris virsta jo elgesio laboratorija.

Kristina Inčiūraitė „Limbo“, 2018, eksperimentinio filmo kadras

Jūsų projekte „Limbo“ ir apskritai kūryboje atsiveria ne tik socialiniai, bet ir politiniai sluoksniai. Kaip jie atsiranda jūsų kūryboje?

 Kelionė į „Greenbrier“ viešbutį mane domino dėl jame nuo Šaltojo karo laikų likusio bunkerio-slėptuvės – kilus branduolinio pavojaus grėsmei ši slėptuvė buvo skirta Jungtinių Valstijų Senato ir Atstovų Rūmų nariams apsaugoti. Vedė smalsumas pamatyti muziejumi šiuo metu virtusias patalpas, išgirsti jo istoriją – šiandien lankytojai gali susipažinti su didžiule slėptuve, kuri buvo visiškai slapta nuo 1961 m. iki pat 1992-ųjų, kada The Washington Post paviešino šią valstybinę paslaptį. Tačiau muziejus itin kuklus, man nepaliko didelio įspūdžio, įdomesnis kelis dešimtmečius trukęs paslapties saugojimo faktas, apipintas žmonių svarstymais „iš pusės lūpų“ – kokia jo paskirtis, kas slepiasi už masyvių patalpų durų? Tos paslaptys ir tampa fikcijų kūrimo platforma, kuria įdomu pasinaudoti.

Pastatai įrašo „politinę“ žinutę, kokie juos konstruojančių žmonių prioritetai: pats „Greenbrier“ viešbutis toks didžiulis, rodos neapeinamas, o štai bunkeryje-slėptuvėje buvo numatyta vietų tik kongresmenams, be jų šeimos narių. O žvelgiant į regioną, akivaizdu, kad aplinkiniams nebuvo sukonstruota užtektinai bunkerių-slėptuvių, neapskaičiuotos vietos pagal esamų gyventojų skaičių.

Politinio sluoksnio daugiau ar mažiau esama kiekviename kūrinyje. Ypač prieigos, motyvai pradėti kurti vienokį ar kitokį darbą ‒ visuomet politiniai. Interjerai ir eksterjerai, urbanistinis landšaftas ir su juo susiję gyventojai byloja apie laikmetį, konstruojamas ideologijas, vertybinę sistemą. Vienas iš mane labiausiai intrigavusių dalykų – neaprėpiamo mastelio XXI a. Kinijos urbanizacijos plėtra – „iš viršaus“ nuleistas miestų plėtros planas su laisvos rinkos imitacija neveikia – ištisi nauji kvartalai jau ilgai stovi tušti, vaiduokliški, nes per brangūs, be išplėtotos infrastruktūros. Tas politinis reiškinio aspektas mano projektuose virsta poetiniu, bet nepraranda kritiškumo. Mano filme „Šešėlio aidas“ (2015) naujam kinų paryžietiškame kvartale šiūruoja meldai, kažkur tolumoje numestas skėtis, kažkas sėdėdamas rūko. Gyvenimas čia, rodos, užšąla – tarsi būtų sustingusi eilėraščio posmelio eilutė.

Jūsų projektuose niekada nematome veikėjų, tačiau jaučiamas jų geismo ilgesys. Kodėl sąmoningai atsisakote juos rodyti ekrane ir išryškinate balso svarbą?

 Užkadrinis balsas skatina geismą. Per balsą norisi pamatyti tai, kas nematoma. Visų pirma, vaizdinio stoka yra geismo motyvas. Kita vertus, man svarbus ir feministinis aspektas – nerodyti veikėjo ekrane, ypač moters, tam kad jo/jos tapatybė būtų mažiau apčiuopiama ir nepasiduodanti vojeristiniam žiūrovo žvilgsniui.

Priminsiu ankstesnį savo filmą „Susitikimas“ (2012), kuriame tarsi vyras kalbinau vieną gretimo Svetlogorsko gyventoją. Mūsų susirašinėjimai virto scenarijumi mano filmui. Nors gavau keletą šios moters fotografijų, bet jos niekada negirdėjau kalbant. O kai reikėjo ją įgarsinti savo filme, susimąsčiau, koks jos balsas? Gavau Vilniuje dirbančių rusių aktorių kontaktus. Galvoju, paskambinsiu, pakalbėsim ir bandysiu atsirinkti. Jelenos Juščenko balsas. Pagalvoju, va – tai ji! Gal ir labai apsirikau, bet balsas filmui pasirinktas toks, kokį įsivaizdavau. Ir šiuo atveju net nėra labai svarbu, ar tos moters balsas realiame gyvenime yra panašus.

Kristina Inčiūraitė „Limbo“, 2018, eksperimentinio filmo kadras

Ar ši moteris, tapusi jūsų filmo veikėja, pati matė filmą ir girdėjo „save“?

To turbūt niekada nesužinosiu, bet būtų įdomu… „Susitikimas“ buvo rodytas Kaliningrade ir filmo ištraukos pateiktos vietos televizijoje, taigi ji būtų turėjusi progą pažiūrėti, bet nežinau, ar matė ir atpažino save. Po gana intensyvaus susirašinėjimo mūsų internetiniai laiškai retėjo, kol galiausiai panaikinau savo paskyrą toje pažinčių svetainėje, ir mūsų ryšiai nutrūko. Kai filmas pasirodė, mes jau nebebendravome.

Jūsų kūryboje perteikiama ne tik klausos svarba. Parodoje „Limbo“ atmintis sužadinama taip pat ir per skonio receptorius. Tai siejama su jūsų asmenine patirtimi. Žali mėtiniai žirneliai. Kviečiate lankytojus vaišintis.

 Filme „Limbo“ veikėjas tarytum labiausiai „priartėja“ prie mirusios moters būtent per skonio receptorius. Pagalvojau, kokie man dalykai sužadina išėjusių man svarbių žmonių prisiminimus?

Žali mėtiniai žirneliai iš mano vaikystės. Kai mirė mano senelis, per šermenis buvau pavaišinta saldžiais žirneliais. Taigi senelio prisiminimas saldus kaip mėtinis žirnelis. Radau gamyklą, kuri pagal užsakymą gamina panašius žalius mėtinius cukrinukus. Užsakiau mažiausią galimą kiekį – 25 kg. Prisiminimai grįžta 25 kg žirnelių kiekiu. Tiesiog prisiminimų lavina… Prie įėjimo į ekspozicines erdves į vaikišką striukę įberiu kelis žirnelius į kišenę ‒ žiūrovui galima nugvelbti vieną ar du, o į salę įėjęs pamatai daug dėžių tokių žirnelių… Šalia dėžių ‒ pripūstas dryžuotas objektas, tarsi išsipūtęs iš filme užfiksuotų dryžuotų „Greenbrier“ viešbučio tapetų. Taigi patyrimai pasidaugina. Kadangi prisiminimai yra susiję su vienokiomis ar kitokiomis emocijomis, jie „sutirštėja“, nutolsta nuo išgyventos faktinės tikrovės. Priartėja prie fikcijos. Taigi grįžtam prie pokalbio pradžios. Fikcijos dauginasi.

Akcentuojate priminimų ir su jais susijusių emocijų svarbą, tačiau filmas, pasitelkus kompiuterio generuotą balsą, pristatomas lyg ateities gyvenimo scenarijus, kuriame, rodos, vietos emocijoms vis mažiau ir mažiau.

 Indiferentišku balsu dėliojant pasakojimą, bandoma neutralizuoti emocijas, kurių mūsų gyvenime mažėja, nes jas nejučia keičia įvairūs virtualūs redukuoti emocijų pakaitalai (sakykim, emoji šypsenėlės). Nors iš tiesų ateitis turėtų priklausyti ne kam kitam, o žmogui-gyvūnui, išsaugančiam stiprius emocinius saitus tarp to, kas buvo, yra ir galbūt bus.

Kristinos Inčiūraitės paroda „Limbo“ galerijoje (AV17) veikė iki vasario 28 d.

Išsamų fotoreportažą iš Kristinos Inčiūraitės parodos Limbo galite peržiūrėti čia.