Author Archives: Agnė Mackevičiūtė

Sistemos atvaizdai. Pokalbis su Kęstučiu Svirneliu

Esate baigęs Vilniaus dailės akademiją. Po to atsidūrėte Štutgarte, kaip?

Dar prieš baigdamas išvažiavau į Štutgartą. 2000 m. laimėjau studentų Meno dienų prizą, tai būdavo bendra studentų paroda, kurią patys susiorganizuodavome. Labai smagu būdavo, dėstytojai nieko neaiškindavo. Padariau minimalistinį video filmuką ir gavau premiją – nuvažiuoti trims mėnesiams į valstybinę dailės akademiją Štutgarte. Nei anglų, nei vokiečių kalbos nemokėdamas, tik prancūzų, išvažiavau. Davė kur gyventi, stipendiją. Labai patiko Štutgarto akademija man tuo, kad teikė daug galimybių realizuoti savo idėjas, o ir pats regionas ne tik stiprus savo industrija, bet ir turtingas kultūra. Vaikštai po miestą, matai stovi pasaulinio garso skulptūros. Negalėjau patikėti, kad Maillol‘o [a.p. Aristide Maillol] skulptūra gatvėje, kurią gali čiupinėti, atsisėsti ant jos. Po trečio kurso vasarai išvykau ten pas draugus, po to Lietuvoje baigiau ketvirtą, bet prie diplomo neprileido. Išvažiavau vėl, tik studento svečio teisėmis, o 2002 m. apsigyniau diplomą VDA ir įstojau į Valstybinę Štutgarto dailės akademiją, o ten – pasaulinio lygio dėstytojai, galimybės. Daug kam sunkiausia buvo tai, kad ten niekas nevertė mokytis, ar kurti. Daryk, ką nori. Gauni studento pažymėjimą ir tavo reikalas, ką darai. O daug pagundų studentams menų nedaryti, bet jei nieko nedarai, tai ir niekam neįdomus – labai natūrali atranka. Atsirenki savo komandą ir sieki užsibrėžtų tikslų. Per visą tą laiką turėjome keletą savo projektinių erdvių. Rengdavome parodas, organizuodavome vietinius ir tarptautinius projektus. Studijuodamas pusę pasaulio išvažinėjau – Ameriką, Turkiją, Ispaniją, Korėją, Afriką ir tai, kaip taisyklė su meno projektais. Pavyzdžiui, mes patys būdami studentais susiorganizavome trijų mėnesių mainų programą su San Francisku. Ant vandenyno kranto buvo mūsų namas, kur rengdavome parodas diskusijas, projektus.

Didelė dalis jūsų kūrybos – tarsi atsakas komercijai, kapitalizmui, sisteminiams trikdžiams. Ar teko kada pačiam priešintis sistemai?

Aš nesu anarchistas, revoliucionierius. Kaip jai galima priešintis? Bombas sprogdinti, šviesoforus išjunginėti, demonstracijas rengti? Nesąmonė. Didžiausias pasipriešinimas – žinios. Aš esu sistemos dalis, tereikia žinoti kaip ji veikia, tik tada bus galima priimti sprendimus, kurie galbūt galės daryti įtaką sistemai. O aš privalau daryti gerai, ką darau ir to reikalauti iš kitų. Vokietijoje nėra klausimo, pavyzdžiui, ar pirkti viešojo transporto bilietą, perki, nes tai yra norma, kitaip griauni visą viešojo transporto sistemą. Manau, svarbu yra suprasti, kas yra kas, kas yra politika, kas yra žiniasklaida, humanizmas, ekosistema ir t.t. Kuo daugiau giliniesi, tuo labiau supranti, kad mūsų pasaulis kitoks, negu mums jį pristato mūsų sistema. Lietuva dabar laisva ar nelaisva? Daug kas atsakys: „Aišku laisva, mes galime po visą pasaulį važinėtis“, bet dabar visi gali, pasaulis keičiasi, šaltojo karo ir blokų nebe liko, bet, pavyzdžiui, egzistuoja finansinė Lietuvos vergystė, ar apie tai kas nors rimtai užsimena? Žiniasklaida parsiduoda ir yra šališka. Kodėl žmonės privalo bėgti iš tėvynės? Nejau dėl geresnio gyvenimo, o gal dėl blogo egzistavimo? Laisvė čia? Kaip gali būti valstybė laisva, neturėdama savo bankų ir savų pinigų?

Egzistuoja kontrolė, baimė gyventi. Neduok dieve, už šiukšlių išvežimą nesusimokėsi, antstoliai sąskaitą užblokuos, tai ir bijai. Ar ant baimės pamatų pastatysi demokratiją? Kokia mūsų valstybės politika Rusijos ir vakarų atžvilgiu? Visada galvojau, kad būsime katalizatoriai ir abi puses galėsime suprasti, bet esame visiškai priešingas atvejis, karo šaukėjai. Kas yra žiniasklaida Lietuvoje, pasaulyje? Pasaulyje egzistuoja keli informacijos koncernai, kurie visą informaciją valdo t.y. renka, filtruoja ir skleidžia, kitaip sakant, formuoja viešąją nuomonę. O viešuma sprendžia, eiti į karą ar ne, skatinti žaliąsias technologijas ar ne, kas yra šeima, laisvė, meilė ir t.t. Kitaip sakant informacija yra viskas. Kuo daugiau esi informuotas, tuo geriau gali suprasti sistemą ir daryti jai įtaką.

Kęstutis Svirnelis, Laisvės garsas, 2009

Informacijos dabar be proto daug, teisingos ir neteisingos, kaip ją atsirinkti?

Reikėtų mokėti daug kalbų ir išklausyti daug nuomonių. Taip pat kritiškai žiūrėti į save ir visą pasaulį. Jei per žiniasklaidą pranešė kokią naujieną, bet tau atrodo, kad kažkur nesusiveda galai, reikia jos neužmiršti ir kažkada stebint, tie galai susives. Anksčiau ar vėliau dalykai kartojasi ir tuomet galima palyginti, kas kur įvyko ar neįvyko ir kodėl neįvyko, jei pagal principus turėjo įvykti.

Ne atitikmuo, kas tai? Trikdis sistemos valdyme?

Ne, sistema yra labai gera, ji puikiai veikia [šypsosi]. Tik mes jos nesuprantame ir vadiname tai atsitiktinumu. Nieko nėra atsitiktinio, viskas turi savo priežastį.

Manote, kad sistema yra valdoma kelių žmonių, o mes pagal ją žaidžiame?

O tu tiki, kad viskas yra nevaldomas chaosas, atsitiktinumas? Kam tuomet reikalinga ekspertų armija visose srityse? Kodėl dabar visi šaukia apie humanizmą, žmogaus teises, orumą? Paimkime visą tai ir įveskime į bankų finansinę sistemą, kurioje yra milijardieriai ir paprastas žmogeliukas, kuris tiki gerąja sistema ir humaniškumu. Pažiūrėkime, kaip ta sistema elgiasi su paprastu žmogumi, kuomet šeimos išmetamos iš namų, nes negali susimokėti kredito, kuris per didelis dėka spekuliantų, ar tai humanizmas? Ar bankų sistema yra atleista nuo humaniškų įsipareigojimų? Egzistuoja informacija, kuri priklauso tik oligarchų grupei ir prie jos mes neprieisime.

Pavyzdžiui, kodėl paprastas žmogus, kad ir su aukštuoju išsilavinimu nežino, kas yra Bildebergo grupė, o gal tai tik sąmokslo teorija? Joje susirenka pasaulio galingieji, politikai, bankininkai, medijų atstovai, karininkai. Iš pradžių galvojau, kad tai dar viena konspiracija, sąmokslo teorija, kurių yra daug, bet 2016 m. viename Drezdeno kvartale buvo atšaukta demonstracijos laisvė, o žiniasklaida apie tai tylėjo, nors Vokietija – viena demokratiškiausių pasaulio valstybių, o laisvai demonstruoti yra viena iš demokratijos sąlygų. Skirtingose spaudos konferencijose Vokietijos gynybos ministras Thomas de Maizière ir finansų ministras Wolfgangas Schäuble patvirtino, kad jie ten ruošėsi važiuoti, tačiau žiniasklaida toliau to neplėtojo. Kas tai, konspiracija? Čia tik vienas paprastesnių pavyzdžių. Stambule su kolegomis vykdėme projektą, kurio metu uoste kabinome plakatus. Turkų menininkas gyvenantis Vokietijoje susirinko tekstus iš vokiškų politinių rinkimų plakatų, kuriuose užrašyta „užsieniečiai raus“, „visiems duonos“ ir t.t., juos išvertė į turkų kalbą ir tuos tekstus mes pradėjome kabinti. Nespėjome visų pakabinti, kai slaptos tarnybos, aštuoniese, mus apsupo ir liepė nukabinti plakatus. Daug tokių visokių įvykių, dalykų susideda man į vieną vaizdą, ar sukelia vienokią ar kitokią emociją, kurią aš ir išreiškiu vaizdais savo darbuose.

Ar darbo vizualinę pusę iššaukia specifinė situacija, ar visgi veikia ilgas mąstymo procesas?

Viskas vyksta vienu metu. Pavyzdžiui, Lietuvoje vykęs pedofilijos skandalas, kuris ir liko man neaiškus, neišspręstas, kadangi jame nesusiveda daug galų. Prezidentė D. Grybauskaitė ryžtingai žadėjusi viską išsiaiškinti, po metų žiniasklaidoje tik šabloniškai reiškėsi, o bandę pagelbėti kunigais buvo išmesti iš pareigų. Matėsi žiniasklaidos nešališkumas, prokuratūros neaiškūs veiksmai. Tada pagalvojau, kokia jėga valdo mus, jei niekas apie tai atvirai nebekalba, visi užsičiaupia, ar neišsižioja, ar yra užčiaupiami. Nežinomybė, gilus blogis, šlykštumas – visa tai persiduoda darbe „Vaikų vaikai“. Studijoje turėjau krūvą lėlių, įmontavau mechanizmą, tad kūrinys juda. Juda taip šlykščiai, šliaužia kažkur, lėlės viena į kitą trinasi, tampa kažkokia orgija. Kai žiūri į tą darbą, jis jokių gerų emocijų nesukelia. Žiūrovai šlykštisi ir baisisi matomu vaizdu, o aš sakyčiau veikiau baisisi vizualizuotu pedofilijos skandalu. Jaučiama, kad čia ir yra ta emocija, kurią sukėlė sistema ir kurią aš perdaviau žiūrovui. Aš esu vizualus menininkas, vizualizuoju jausmą, džiaugsmą, baimę, socialines struktūras ir t.t., dar pridedu judesį, ir tuomet žmonės lieka stovėti prie darbų. Visą tai, žinoma, galima ir per kitą formą išreikšti.

Ar rodote, eksponuojate pirmuosius savo darbus, sukurtus dar Lietuvoje, ar tai jau užmirštas etapas?

Ne, visus juos myliu [juokiasi]. Parodau savo lipdytas skulptūras kitiems Vokietijos skulptoriams, jie stebisi, kad moku lipdyti. Čia komplimentas man. Kai kurias turiu dar iš antro, trečio kurso, man jos patinka, kai kurios per daug dekoratyvios, bet parodose jų nerodau. Stengiuosi naujoje parodoje naujus darbus rodyti.

Kęstutis Svirnelis, Jūs žiūrite žinias, 2009, video fragmentas

Kai kuriuose savo video darbuose („Jūs žiūrite žinias“, „Lagaminas“) įkūnijate teroristą. Kodėl?

„Jūs žiūrite žinias“ rodoma BBC world news žinių ištrauka. Kas yra world news? Pasaulio žinios, žinios iš pasaulio, ar žinios pasauliui? Jei pasaulio žinios – tai tavo pasaulio žinios, pasakojančios viską iš vienos perspektyvos. Na, o teroristas, atėjęs į tavo namus ir susprogdinęs juos, blogai elgiasi irgi iš tavo perspektyvos. Jei pažiūrėtume iš jo pusės, reikėtų pasiaiškinti iš kur jis atėjo ir kodėl jis taip elgiasi. Anglosaksų imperija išnaudoja visas valstybes, kurios turi naftos ir kitų resursų, tad tos šalys automatiškai radikalizuosis, kadangi jose daug pelno nelieka. Terorizmas yra atsakas ir pasekmė mūsų „humaniškos“, „demokratiškos“ sistemos. Terorizmas atsirado tik po II pasaulinio karo, anksčiau jo nebuvo. Aišku, gimęs radikalioje sistemoje, kitaip ir negali elgtis, bet kokios yra radikalizacijos priežastys? Žinoma, yra tokių, kuriems smegenys praplautos ir jie tai daro, dėl savo ideologijos, bet ar mes Vakarų kultūra, su savo „humanizmo“, „demokratijos“ ideologija neiname į jų namus, nebombarduojame jų šventyklų, mokyklų, tiltų ir kelių?

Manęs Vokietijoje klausia, ar tu palaikai pabėgėlius, ar esi už? Aš sakau, ne! Aš – prieš pabėgėlius. Visi nustyra, kaip aš humanistas, menininkas nepalaikau pabėgėlių. Tuomet aš klausiu, ar tu už pabėgėlius, už tai, kad žmonės bėgtų, už tai, kad mes juos bombarduotumėme, už tai, kad jie blogai gyventų? Tai vėl priežasties ir pasekmių sukeitimas, kadangi per mažai informacijos mus pasiekia. O priežastis – atsistok prieš veidrodį ir matysi, kad esi dalis tos priežasties. Prie to prisidedi pirkdamas rūbus, daiktus iš naftos, važinėdamas automobiliais, klausydamas žinių. Jei nesidomėsi, tai ir eisi ta prievartinės demokratijos kryptimi, kuri skelbia savo vartotojišką ideologiją.

Tai tam, kad neprisidėtum prie to, turi žinoti, ką perki ir vengti to?

Pagal galimybes. Yra įvairių radikalų, bet aš pavyzdžiui neinu į Maximą apsipirkti, nes ten – MG Baltic. Tad ką aš galiu padaryti? Nepirkti ir kitiems apie tai pasakoti. Yra daug informacijos, kurios mes nežinome, gal net ir neįmanoma visko žinoti. Kad būtų kitaip, reikia domėtis, savo veiksmu kažkiek keisti pasaulį. Aš pats laikau save kvailu menininku, todėl galiu užduoti „kvailus“ klausimus, bet jei tu esi protingas, tikrai man atsakysi, kodėl, pavyzdžiui, ant kiekvieno kampo esančiame Narvesene didžioji dalis gėrimų Coca-colos kompanijos? Kodėl mes neremiame savo ekonomikos ir kodėl nėra lietuviškų saldžiųjų gėrimų? Kodėl pelnas tenka globaliam monstrui? Tebūnie ten ir coca-colos, bet gal įsidėkime lietuviškos giros, kitų produktų? Mes neišlendame iš savo finansinių problemų, kadangi kaip ir su bankais, taip ir su coca-cola, pelnas iškeliauja kažkur į užsienį.

Yra tokia „Bosch“ skalbimo mašinos reklama su šūkiu „Bosch tarnauja jums, kad jūs turėtumėte daugiau laiko sau“. Ar tikrai taip yra? Kodėl anksčiau nebūdavo perdegimo sindromo, kuomet didelis ir pastovus krūvis, stresas veda žmones į depresiją, savižudybę ir po to tampa nebeįmanoma pakelti apkrovų? Ir tai plinta, sakoma, jog tai bus nauja rimta žmonijos problema, jeigu ir toliau taip viskas vystysis. Tai laimingo vartotojiškumo, kreditinės ideologijos pasekmė. Dirbk, dirbk, dirbk, negalvok ir būk laimingas. Perdegei – tavo problema. Technologijos išties lengvina padėtį, bet ar žmonės dėl to mažiau dirba?

Paimkime „laisviausią“ valstybę pasaulyje Ameriką. Ar tikrai ji tokia? Taip, ten gali kurti verslą, jei esi kietas, bet kiek tokių yra? Tai išimtys, kurie iš nulio tapo milijardieriais. Amerikoje atsirenka tik labai gabius, suteikia pinigų, o po to jie dirba įvairioms korporacijoms – vėl kažkokia moralinė vergystė. Bet, kad keltų tautos išsilavinimą, to nėra. Jei neturi pinigų, tai ir nesimokysi, o jei nesimokysi, neturėsi žinių, o jei neturėsi žinių, darysi, ką kiti tau liepia. Tad kai pradėjau domėtis, ieškoti atsakymų, bandyti atskirti pasekmes nuo priežasčių, ieškoti sąsajų ten, kur jų atrodo neturėtų būti. Todėl pradėjau kritiškai žiūrėti į spaudą, finansinę sistemą, švietimo ir energetikos sistemas. Tuomet pastebiu daug absurdo kuris lemia atsiradimą įvairių ironiškų kūrinių [„Laisvės garsas“, „Kapitalas“]. Mano darbai politiški, bet aš ne politizuoju ir ne didaktiški – nemokau, tik vizualizuoju ir parodau.

Bet šiek tiek paradoksalu, kad didžioji dalis jūsų kūrinių kalba apie kapitalistinės sistemos trūkumus ir komercializmą, bet tuo pačiu dalyvaujate meno mugėse.

Keista, kad tai tenka dažnai išgirsti. Jausmas toks, kad jeigu kritikuoji kapitalizmą, esi komunistas. Aš už žmogiškumą. Komunizmo ir kapitalizmo poliarizavimas niekur nenuvedė. Prievartinis komunizmas subyrėjo, o asocialus kapitalizmas vis stipriau išsigimsta, žiūrėsim, kur tai nuves. Manau, kad nesvarbu, kokia sistema tol, kol ji tarnauja žmonijai. Bet kokia sistema, kuri yra prieš žmogiškumą, yra destrukcinė ir degeneratyvi. Aš dešimtą kartą dalyvavau mugėje ArtVilnius, man džiugu kai žmonės džiaugiasi darbais. Dalyvavimas ArtVilniuje man gana nemažai davė, nors niekada nieko nepardaviau. Susipažįstu su naujais žmonėmis iš visos Europos, gaunu žiniasklaidos dėmesio, daug įvairių žmonių iš įvairių sluoksnių pamato mano darbus.

Pabaigai, galvojate grįžti į Lietuvą?

Galvoti tai galvoju. Tik reikia daryti tai, ką reikia, kad pasiektum to, ko nori ir kartais tai trunka, yra nelengva. Pasitaikius galimybei grįšiu.

Sutirštėjusios patirtys ir fikcijų pynės. Interviu su Kristina Inčiūraite

 Kristina Inčiūraitė – menininkė, kurios darbai žavi savitos estetikos, daugiasluoksniškumo, aktualumo ir patyrimo sinteze. Ji kuria įvairaus pobūdžio darbus, bet dažniausiai ‒ videofilmus, videoinstaliacijas, eksperimentinius filmus, objektus, fotografijas, performansus ir garso projektus. Iki vasario 28 d. galerijoje (AV17) veikė menininkės personalinė paroda „Limbo“, ta proga ir nusprendžiau pakalbinti menininkę.

 Kristina, jūsų parodos pagrindinis kūrinys – eksperimentinis filmas „Limbo“. Jame rodomi vaizdai iš Amerikoje esančio puošniai dekoruoto viešbučio „Greenbrier“, kuriame susipina dviejų veikėjų, vyro ir moters, pokalbiai, pagrįsti Alaino Resnais filmu „Praėjusiais metais Marienbade“ (1961). Jų pokalbius ir santykius komentuoja kompiuterinis balsas, kurio monologai paimti iš Solly᾽io Zuckermano tiriamosios knygos „Socialinis didžiųjų ir mažųjų beždžionių gyvenimas“ (1932). Šis daugiasluoksniškumas ir atveria limbo būseną, tik šį kartą – ne tarp dangaus ir žemės, bet tarp tikrovės ir fikcijos. Ši būsena dažna jūsų kūryboje. Kodėl?

 Be fikcijų fizinė tikrovė būtų vienaplanė ir nuobodi. Apskritai žmogus nuo senų senovės, pasitelkdamas vaizduotę, kūrė įvairias fikcijas ir mitus. Kokiu pavidalu? Kūrė tikėjimus ir religijas, o juose „įrašytą“ tam tikrą vertybinę sistemą pritaikė tam, kad suvienytų didesnes žmonių grupes. Bet ilgainiui kino industrija, televizija, internetas, šiuolaikinės technologijos iš religijų ir tikėjimų „pavogė“ galią modeliuoti fikcijas ir vienyti žmones. Ką noriu tuo pasakyti? Aš ateinu į viešbutį ir mane aplanko déjà vu jausmas – tarsi jau esu čia buvusi, tarsi pati būčiau Alaino Resnais filmo personažas. Tas erdves jau esu mačiusi kino filmuose, tarsi jos būtų atkeliavusios iš mano praeities, prisiminimų, tačiau tai ne mano asmeninė patirtis, aš tą jausmą patyriau žiūrėdama kino filmus. Filmo fikcija „įsiūnama“ į mano tapatybę, aš kartu su ja gyvenu. Ir déjà vu jausmas asocijuojasi su tuo, ką jau patyrėme, bet ne kaip savo asmeninę patirtį, o būtent per medijas, per tai, ką patirti siūlo kinas, televizija ir t.t. Tie „svetimi“ vaizdiniai ir garsai mus sujungia – daugelis iš mūsų išgyvenam panašius jausmus žiūrėdami tuos pačius filmus, klausydamiesi panašios muzikos, o tai formuoja mūsų kolektyvinę tapatybę. Fikcijos, kurios ateina iš išorės, tampa mūsų realybės dalimi, organiškai suauga. Dažnai kūryboje, ypač filmuose naudoju kitų filmų veikėjų dialogus, monologus, juos savaip perkuriu. Nuolatinis citavimas. Cituojant kitus, man kyla jausmas, kad cituoju save. Tai ne saviapgaulė.

 Amžinos tapatybės paieškos, transformacijos ryškiai pastebimos tiek šiuolaikiniame meniniame, tiek socialiniame kontekste. Jų kismas atsiskleidžia ir „Limbo“, kuomet žmogiški, iš pirmo žvilgsnio romantiški, nostalgiški filmo veikėjai transformuojasi į beždžiones. Jie lyg eksperimentinėje laboratorijoje uždaryti tarp viešbučio sienų, stebimi, tarsi praradę socialinę patirtį ir tapatybę. Kodėl veikėjų tapatybės filme taip drastiškai pasikeičia?

 Tiems, kas nematė filmo, reikėtų pasakyti, kad mes tų veikėjų nepamatome – girdime tik jų užkadrinius balsus, kai vienas po kito keičiasi viešbučio interjero vaizdai. Vizualiai tai itin asketiškas filmas, kuriame dėmesys skirtas naratyvui. Man atrodo, jis nėra dramatiškas, gal turi humoro elementų, ironijos gaidelių, bet ne daugiau. Mano filmo veikėjų monologai ir dialogai atskleidžia tam tikrą jų pamišimo lygį. Ta transformacija į beždžiones tik mentaliniu lygiu, bandant ieškoti paralelės su Resnais filmo herojais – tiek vieni laikomi nelaisvėje ir stebimi tyrėjų, tiek kiti filme „Praėjusiais metais Marienbade“, neskiria gyvųjų nuo mirusiųjų. Ir man pasirodė, jog tas sugretinimas įdomus vienu požiūriu – žmogus gali išsivaduoti iš socialinės stratifikacijos dėsnių, pabėgti nuo įvairių stebėjimo, kontroliavimo ir reglamentavimo režimų visuomenėje tik su viena sąlyga – tapęs pamišėliu, t.y. tapęs gyvūnu. Gyvūną miniu be jokių neigiamų konotacijų. Veikėjai reinkarnuojasi, jie patiria nuolatinę tapsmo būseną su socialinio aktyvumo ir pasyvumo laikotarpiais.

Savo parodos gide minite kolonializmo aspektą, svarbų „Limbo“ filme.

 Naujai 1948 m. garsios JAV interjero dizainerės Dorothy᾽ės Draper dekoruotas „Greenbrier“ viešbutis primena kolonizuotas teritorijas: tie tapetai, interjero detalės kaip trofėjai – tai, ką žmogus pasiima, išnaudoja. Tarp viešbučio paviršiuose išsiskleidusių rododendrų, rožių, bananų lapų, kriauklių raštų įkurdinu veikėjus. Apverčiu situaciją ir parodau žmogų kitame jo „vaidmenyje“ – jis pats tampa kolonizuotu, įkalinu viešbutyje, kuris virsta jo elgesio laboratorija.

Kristina Inčiūraitė „Limbo“, 2018, eksperimentinio filmo kadras

Jūsų projekte „Limbo“ ir apskritai kūryboje atsiveria ne tik socialiniai, bet ir politiniai sluoksniai. Kaip jie atsiranda jūsų kūryboje?

 Kelionė į „Greenbrier“ viešbutį mane domino dėl jame nuo Šaltojo karo laikų likusio bunkerio-slėptuvės – kilus branduolinio pavojaus grėsmei ši slėptuvė buvo skirta Jungtinių Valstijų Senato ir Atstovų Rūmų nariams apsaugoti. Vedė smalsumas pamatyti muziejumi šiuo metu virtusias patalpas, išgirsti jo istoriją – šiandien lankytojai gali susipažinti su didžiule slėptuve, kuri buvo visiškai slapta nuo 1961 m. iki pat 1992-ųjų, kada The Washington Post paviešino šią valstybinę paslaptį. Tačiau muziejus itin kuklus, man nepaliko didelio įspūdžio, įdomesnis kelis dešimtmečius trukęs paslapties saugojimo faktas, apipintas žmonių svarstymais „iš pusės lūpų“ – kokia jo paskirtis, kas slepiasi už masyvių patalpų durų? Tos paslaptys ir tampa fikcijų kūrimo platforma, kuria įdomu pasinaudoti.

Pastatai įrašo „politinę“ žinutę, kokie juos konstruojančių žmonių prioritetai: pats „Greenbrier“ viešbutis toks didžiulis, rodos neapeinamas, o štai bunkeryje-slėptuvėje buvo numatyta vietų tik kongresmenams, be jų šeimos narių. O žvelgiant į regioną, akivaizdu, kad aplinkiniams nebuvo sukonstruota užtektinai bunkerių-slėptuvių, neapskaičiuotos vietos pagal esamų gyventojų skaičių.

Politinio sluoksnio daugiau ar mažiau esama kiekviename kūrinyje. Ypač prieigos, motyvai pradėti kurti vienokį ar kitokį darbą ‒ visuomet politiniai. Interjerai ir eksterjerai, urbanistinis landšaftas ir su juo susiję gyventojai byloja apie laikmetį, konstruojamas ideologijas, vertybinę sistemą. Vienas iš mane labiausiai intrigavusių dalykų – neaprėpiamo mastelio XXI a. Kinijos urbanizacijos plėtra – „iš viršaus“ nuleistas miestų plėtros planas su laisvos rinkos imitacija neveikia – ištisi nauji kvartalai jau ilgai stovi tušti, vaiduokliški, nes per brangūs, be išplėtotos infrastruktūros. Tas politinis reiškinio aspektas mano projektuose virsta poetiniu, bet nepraranda kritiškumo. Mano filme „Šešėlio aidas“ (2015) naujam kinų paryžietiškame kvartale šiūruoja meldai, kažkur tolumoje numestas skėtis, kažkas sėdėdamas rūko. Gyvenimas čia, rodos, užšąla – tarsi būtų sustingusi eilėraščio posmelio eilutė.

Jūsų projektuose niekada nematome veikėjų, tačiau jaučiamas jų geismo ilgesys. Kodėl sąmoningai atsisakote juos rodyti ekrane ir išryškinate balso svarbą?

 Užkadrinis balsas skatina geismą. Per balsą norisi pamatyti tai, kas nematoma. Visų pirma, vaizdinio stoka yra geismo motyvas. Kita vertus, man svarbus ir feministinis aspektas – nerodyti veikėjo ekrane, ypač moters, tam kad jo/jos tapatybė būtų mažiau apčiuopiama ir nepasiduodanti vojeristiniam žiūrovo žvilgsniui.

Priminsiu ankstesnį savo filmą „Susitikimas“ (2012), kuriame tarsi vyras kalbinau vieną gretimo Svetlogorsko gyventoją. Mūsų susirašinėjimai virto scenarijumi mano filmui. Nors gavau keletą šios moters fotografijų, bet jos niekada negirdėjau kalbant. O kai reikėjo ją įgarsinti savo filme, susimąsčiau, koks jos balsas? Gavau Vilniuje dirbančių rusių aktorių kontaktus. Galvoju, paskambinsiu, pakalbėsim ir bandysiu atsirinkti. Jelenos Juščenko balsas. Pagalvoju, va – tai ji! Gal ir labai apsirikau, bet balsas filmui pasirinktas toks, kokį įsivaizdavau. Ir šiuo atveju net nėra labai svarbu, ar tos moters balsas realiame gyvenime yra panašus.

Kristina Inčiūraitė „Limbo“, 2018, eksperimentinio filmo kadras

Ar ši moteris, tapusi jūsų filmo veikėja, pati matė filmą ir girdėjo „save“?

To turbūt niekada nesužinosiu, bet būtų įdomu… „Susitikimas“ buvo rodytas Kaliningrade ir filmo ištraukos pateiktos vietos televizijoje, taigi ji būtų turėjusi progą pažiūrėti, bet nežinau, ar matė ir atpažino save. Po gana intensyvaus susirašinėjimo mūsų internetiniai laiškai retėjo, kol galiausiai panaikinau savo paskyrą toje pažinčių svetainėje, ir mūsų ryšiai nutrūko. Kai filmas pasirodė, mes jau nebebendravome.

Jūsų kūryboje perteikiama ne tik klausos svarba. Parodoje „Limbo“ atmintis sužadinama taip pat ir per skonio receptorius. Tai siejama su jūsų asmenine patirtimi. Žali mėtiniai žirneliai. Kviečiate lankytojus vaišintis.

 Filme „Limbo“ veikėjas tarytum labiausiai „priartėja“ prie mirusios moters būtent per skonio receptorius. Pagalvojau, kokie man dalykai sužadina išėjusių man svarbių žmonių prisiminimus?

Žali mėtiniai žirneliai iš mano vaikystės. Kai mirė mano senelis, per šermenis buvau pavaišinta saldžiais žirneliais. Taigi senelio prisiminimas saldus kaip mėtinis žirnelis. Radau gamyklą, kuri pagal užsakymą gamina panašius žalius mėtinius cukrinukus. Užsakiau mažiausią galimą kiekį – 25 kg. Prisiminimai grįžta 25 kg žirnelių kiekiu. Tiesiog prisiminimų lavina… Prie įėjimo į ekspozicines erdves į vaikišką striukę įberiu kelis žirnelius į kišenę ‒ žiūrovui galima nugvelbti vieną ar du, o į salę įėjęs pamatai daug dėžių tokių žirnelių… Šalia dėžių ‒ pripūstas dryžuotas objektas, tarsi išsipūtęs iš filme užfiksuotų dryžuotų „Greenbrier“ viešbučio tapetų. Taigi patyrimai pasidaugina. Kadangi prisiminimai yra susiję su vienokiomis ar kitokiomis emocijomis, jie „sutirštėja“, nutolsta nuo išgyventos faktinės tikrovės. Priartėja prie fikcijos. Taigi grįžtam prie pokalbio pradžios. Fikcijos dauginasi.

Akcentuojate priminimų ir su jais susijusių emocijų svarbą, tačiau filmas, pasitelkus kompiuterio generuotą balsą, pristatomas lyg ateities gyvenimo scenarijus, kuriame, rodos, vietos emocijoms vis mažiau ir mažiau.

 Indiferentišku balsu dėliojant pasakojimą, bandoma neutralizuoti emocijas, kurių mūsų gyvenime mažėja, nes jas nejučia keičia įvairūs virtualūs redukuoti emocijų pakaitalai (sakykim, emoji šypsenėlės). Nors iš tiesų ateitis turėtų priklausyti ne kam kitam, o žmogui-gyvūnui, išsaugančiam stiprius emocinius saitus tarp to, kas buvo, yra ir galbūt bus.

Kristinos Inčiūraitės paroda „Limbo“ galerijoje (AV17) veikė iki vasario 28 d.

Išsamų fotoreportažą iš Kristinos Inčiūraitės parodos Limbo galite peržiūrėti čia.