Sistemos atvaizdai. Pokalbis su Kęstučiu Svirneliu

Esate baigęs Vilniaus dailės akademiją. Po to atsidūrėte Štutgarte, kaip?

Dar prieš baigdamas išvažiavau į Štutgartą. 2000 m. laimėjau studentų Meno dienų prizą, tai būdavo bendra studentų paroda, kurią patys susiorganizuodavome. Labai smagu būdavo, dėstytojai nieko neaiškindavo. Padariau minimalistinį video filmuką ir gavau premiją – nuvažiuoti trims mėnesiams į valstybinę dailės akademiją Štutgarte. Nei anglų, nei vokiečių kalbos nemokėdamas, tik prancūzų, išvažiavau. Davė kur gyventi, stipendiją. Labai patiko Štutgarto akademija man tuo, kad teikė daug galimybių realizuoti savo idėjas, o ir pats regionas ne tik stiprus savo industrija, bet ir turtingas kultūra. Vaikštai po miestą, matai stovi pasaulinio garso skulptūros. Negalėjau patikėti, kad Maillol‘o [a.p. Aristide Maillol] skulptūra gatvėje, kurią gali čiupinėti, atsisėsti ant jos. Po trečio kurso vasarai išvykau ten pas draugus, po to Lietuvoje baigiau ketvirtą, bet prie diplomo neprileido. Išvažiavau vėl, tik studento svečio teisėmis, o 2002 m. apsigyniau diplomą VDA ir įstojau į Valstybinę Štutgarto dailės akademiją, o ten – pasaulinio lygio dėstytojai, galimybės. Daug kam sunkiausia buvo tai, kad ten niekas nevertė mokytis, ar kurti. Daryk, ką nori. Gauni studento pažymėjimą ir tavo reikalas, ką darai. O daug pagundų studentams menų nedaryti, bet jei nieko nedarai, tai ir niekam neįdomus – labai natūrali atranka. Atsirenki savo komandą ir sieki užsibrėžtų tikslų. Per visą tą laiką turėjome keletą savo projektinių erdvių. Rengdavome parodas, organizuodavome vietinius ir tarptautinius projektus. Studijuodamas pusę pasaulio išvažinėjau – Ameriką, Turkiją, Ispaniją, Korėją, Afriką ir tai, kaip taisyklė su meno projektais. Pavyzdžiui, mes patys būdami studentais susiorganizavome trijų mėnesių mainų programą su San Francisku. Ant vandenyno kranto buvo mūsų namas, kur rengdavome parodas diskusijas, projektus.

Didelė dalis jūsų kūrybos – tarsi atsakas komercijai, kapitalizmui, sisteminiams trikdžiams. Ar teko kada pačiam priešintis sistemai?

Aš nesu anarchistas, revoliucionierius. Kaip jai galima priešintis? Bombas sprogdinti, šviesoforus išjunginėti, demonstracijas rengti? Nesąmonė. Didžiausias pasipriešinimas – žinios. Aš esu sistemos dalis, tereikia žinoti kaip ji veikia, tik tada bus galima priimti sprendimus, kurie galbūt galės daryti įtaką sistemai. O aš privalau daryti gerai, ką darau ir to reikalauti iš kitų. Vokietijoje nėra klausimo, pavyzdžiui, ar pirkti viešojo transporto bilietą, perki, nes tai yra norma, kitaip griauni visą viešojo transporto sistemą. Manau, svarbu yra suprasti, kas yra kas, kas yra politika, kas yra žiniasklaida, humanizmas, ekosistema ir t.t. Kuo daugiau giliniesi, tuo labiau supranti, kad mūsų pasaulis kitoks, negu mums jį pristato mūsų sistema. Lietuva dabar laisva ar nelaisva? Daug kas atsakys: „Aišku laisva, mes galime po visą pasaulį važinėtis“, bet dabar visi gali, pasaulis keičiasi, šaltojo karo ir blokų nebe liko, bet, pavyzdžiui, egzistuoja finansinė Lietuvos vergystė, ar apie tai kas nors rimtai užsimena? Žiniasklaida parsiduoda ir yra šališka. Kodėl žmonės privalo bėgti iš tėvynės? Nejau dėl geresnio gyvenimo, o gal dėl blogo egzistavimo? Laisvė čia? Kaip gali būti valstybė laisva, neturėdama savo bankų ir savų pinigų?

Egzistuoja kontrolė, baimė gyventi. Neduok dieve, už šiukšlių išvežimą nesusimokėsi, antstoliai sąskaitą užblokuos, tai ir bijai. Ar ant baimės pamatų pastatysi demokratiją? Kokia mūsų valstybės politika Rusijos ir vakarų atžvilgiu? Visada galvojau, kad būsime katalizatoriai ir abi puses galėsime suprasti, bet esame visiškai priešingas atvejis, karo šaukėjai. Kas yra žiniasklaida Lietuvoje, pasaulyje? Pasaulyje egzistuoja keli informacijos koncernai, kurie visą informaciją valdo t.y. renka, filtruoja ir skleidžia, kitaip sakant, formuoja viešąją nuomonę. O viešuma sprendžia, eiti į karą ar ne, skatinti žaliąsias technologijas ar ne, kas yra šeima, laisvė, meilė ir t.t. Kitaip sakant informacija yra viskas. Kuo daugiau esi informuotas, tuo geriau gali suprasti sistemą ir daryti jai įtaką.

Kęstutis Svirnelis, Laisvės garsas, 2009

Informacijos dabar be proto daug, teisingos ir neteisingos, kaip ją atsirinkti?

Reikėtų mokėti daug kalbų ir išklausyti daug nuomonių. Taip pat kritiškai žiūrėti į save ir visą pasaulį. Jei per žiniasklaidą pranešė kokią naujieną, bet tau atrodo, kad kažkur nesusiveda galai, reikia jos neužmiršti ir kažkada stebint, tie galai susives. Anksčiau ar vėliau dalykai kartojasi ir tuomet galima palyginti, kas kur įvyko ar neįvyko ir kodėl neįvyko, jei pagal principus turėjo įvykti.

Ne atitikmuo, kas tai? Trikdis sistemos valdyme?

Ne, sistema yra labai gera, ji puikiai veikia [šypsosi]. Tik mes jos nesuprantame ir vadiname tai atsitiktinumu. Nieko nėra atsitiktinio, viskas turi savo priežastį.

Manote, kad sistema yra valdoma kelių žmonių, o mes pagal ją žaidžiame?

O tu tiki, kad viskas yra nevaldomas chaosas, atsitiktinumas? Kam tuomet reikalinga ekspertų armija visose srityse? Kodėl dabar visi šaukia apie humanizmą, žmogaus teises, orumą? Paimkime visą tai ir įveskime į bankų finansinę sistemą, kurioje yra milijardieriai ir paprastas žmogeliukas, kuris tiki gerąja sistema ir humaniškumu. Pažiūrėkime, kaip ta sistema elgiasi su paprastu žmogumi, kuomet šeimos išmetamos iš namų, nes negali susimokėti kredito, kuris per didelis dėka spekuliantų, ar tai humanizmas? Ar bankų sistema yra atleista nuo humaniškų įsipareigojimų? Egzistuoja informacija, kuri priklauso tik oligarchų grupei ir prie jos mes neprieisime.

Pavyzdžiui, kodėl paprastas žmogus, kad ir su aukštuoju išsilavinimu nežino, kas yra Bildebergo grupė, o gal tai tik sąmokslo teorija? Joje susirenka pasaulio galingieji, politikai, bankininkai, medijų atstovai, karininkai. Iš pradžių galvojau, kad tai dar viena konspiracija, sąmokslo teorija, kurių yra daug, bet 2016 m. viename Drezdeno kvartale buvo atšaukta demonstracijos laisvė, o žiniasklaida apie tai tylėjo, nors Vokietija – viena demokratiškiausių pasaulio valstybių, o laisvai demonstruoti yra viena iš demokratijos sąlygų. Skirtingose spaudos konferencijose Vokietijos gynybos ministras Thomas de Maizière ir finansų ministras Wolfgangas Schäuble patvirtino, kad jie ten ruošėsi važiuoti, tačiau žiniasklaida toliau to neplėtojo. Kas tai, konspiracija? Čia tik vienas paprastesnių pavyzdžių. Stambule su kolegomis vykdėme projektą, kurio metu uoste kabinome plakatus. Turkų menininkas gyvenantis Vokietijoje susirinko tekstus iš vokiškų politinių rinkimų plakatų, kuriuose užrašyta „užsieniečiai raus“, „visiems duonos“ ir t.t., juos išvertė į turkų kalbą ir tuos tekstus mes pradėjome kabinti. Nespėjome visų pakabinti, kai slaptos tarnybos, aštuoniese, mus apsupo ir liepė nukabinti plakatus. Daug tokių visokių įvykių, dalykų susideda man į vieną vaizdą, ar sukelia vienokią ar kitokią emociją, kurią aš ir išreiškiu vaizdais savo darbuose.

Ar darbo vizualinę pusę iššaukia specifinė situacija, ar visgi veikia ilgas mąstymo procesas?

Viskas vyksta vienu metu. Pavyzdžiui, Lietuvoje vykęs pedofilijos skandalas, kuris ir liko man neaiškus, neišspręstas, kadangi jame nesusiveda daug galų. Prezidentė D. Grybauskaitė ryžtingai žadėjusi viską išsiaiškinti, po metų žiniasklaidoje tik šabloniškai reiškėsi, o bandę pagelbėti kunigais buvo išmesti iš pareigų. Matėsi žiniasklaidos nešališkumas, prokuratūros neaiškūs veiksmai. Tada pagalvojau, kokia jėga valdo mus, jei niekas apie tai atvirai nebekalba, visi užsičiaupia, ar neišsižioja, ar yra užčiaupiami. Nežinomybė, gilus blogis, šlykštumas – visa tai persiduoda darbe „Vaikų vaikai“. Studijoje turėjau krūvą lėlių, įmontavau mechanizmą, tad kūrinys juda. Juda taip šlykščiai, šliaužia kažkur, lėlės viena į kitą trinasi, tampa kažkokia orgija. Kai žiūri į tą darbą, jis jokių gerų emocijų nesukelia. Žiūrovai šlykštisi ir baisisi matomu vaizdu, o aš sakyčiau veikiau baisisi vizualizuotu pedofilijos skandalu. Jaučiama, kad čia ir yra ta emocija, kurią sukėlė sistema ir kurią aš perdaviau žiūrovui. Aš esu vizualus menininkas, vizualizuoju jausmą, džiaugsmą, baimę, socialines struktūras ir t.t., dar pridedu judesį, ir tuomet žmonės lieka stovėti prie darbų. Visą tai, žinoma, galima ir per kitą formą išreikšti.

Ar rodote, eksponuojate pirmuosius savo darbus, sukurtus dar Lietuvoje, ar tai jau užmirštas etapas?

Ne, visus juos myliu [juokiasi]. Parodau savo lipdytas skulptūras kitiems Vokietijos skulptoriams, jie stebisi, kad moku lipdyti. Čia komplimentas man. Kai kurias turiu dar iš antro, trečio kurso, man jos patinka, kai kurios per daug dekoratyvios, bet parodose jų nerodau. Stengiuosi naujoje parodoje naujus darbus rodyti.

Kęstutis Svirnelis, Jūs žiūrite žinias, 2009, video fragmentas

Kai kuriuose savo video darbuose („Jūs žiūrite žinias“, „Lagaminas“) įkūnijate teroristą. Kodėl?

„Jūs žiūrite žinias“ rodoma BBC world news žinių ištrauka. Kas yra world news? Pasaulio žinios, žinios iš pasaulio, ar žinios pasauliui? Jei pasaulio žinios – tai tavo pasaulio žinios, pasakojančios viską iš vienos perspektyvos. Na, o teroristas, atėjęs į tavo namus ir susprogdinęs juos, blogai elgiasi irgi iš tavo perspektyvos. Jei pažiūrėtume iš jo pusės, reikėtų pasiaiškinti iš kur jis atėjo ir kodėl jis taip elgiasi. Anglosaksų imperija išnaudoja visas valstybes, kurios turi naftos ir kitų resursų, tad tos šalys automatiškai radikalizuosis, kadangi jose daug pelno nelieka. Terorizmas yra atsakas ir pasekmė mūsų „humaniškos“, „demokratiškos“ sistemos. Terorizmas atsirado tik po II pasaulinio karo, anksčiau jo nebuvo. Aišku, gimęs radikalioje sistemoje, kitaip ir negali elgtis, bet kokios yra radikalizacijos priežastys? Žinoma, yra tokių, kuriems smegenys praplautos ir jie tai daro, dėl savo ideologijos, bet ar mes Vakarų kultūra, su savo „humanizmo“, „demokratijos“ ideologija neiname į jų namus, nebombarduojame jų šventyklų, mokyklų, tiltų ir kelių?

Manęs Vokietijoje klausia, ar tu palaikai pabėgėlius, ar esi už? Aš sakau, ne! Aš – prieš pabėgėlius. Visi nustyra, kaip aš humanistas, menininkas nepalaikau pabėgėlių. Tuomet aš klausiu, ar tu už pabėgėlius, už tai, kad žmonės bėgtų, už tai, kad mes juos bombarduotumėme, už tai, kad jie blogai gyventų? Tai vėl priežasties ir pasekmių sukeitimas, kadangi per mažai informacijos mus pasiekia. O priežastis – atsistok prieš veidrodį ir matysi, kad esi dalis tos priežasties. Prie to prisidedi pirkdamas rūbus, daiktus iš naftos, važinėdamas automobiliais, klausydamas žinių. Jei nesidomėsi, tai ir eisi ta prievartinės demokratijos kryptimi, kuri skelbia savo vartotojišką ideologiją.

Tai tam, kad neprisidėtum prie to, turi žinoti, ką perki ir vengti to?

Pagal galimybes. Yra įvairių radikalų, bet aš pavyzdžiui neinu į Maximą apsipirkti, nes ten – MG Baltic. Tad ką aš galiu padaryti? Nepirkti ir kitiems apie tai pasakoti. Yra daug informacijos, kurios mes nežinome, gal net ir neįmanoma visko žinoti. Kad būtų kitaip, reikia domėtis, savo veiksmu kažkiek keisti pasaulį. Aš pats laikau save kvailu menininku, todėl galiu užduoti „kvailus“ klausimus, bet jei tu esi protingas, tikrai man atsakysi, kodėl, pavyzdžiui, ant kiekvieno kampo esančiame Narvesene didžioji dalis gėrimų Coca-colos kompanijos? Kodėl mes neremiame savo ekonomikos ir kodėl nėra lietuviškų saldžiųjų gėrimų? Kodėl pelnas tenka globaliam monstrui? Tebūnie ten ir coca-colos, bet gal įsidėkime lietuviškos giros, kitų produktų? Mes neišlendame iš savo finansinių problemų, kadangi kaip ir su bankais, taip ir su coca-cola, pelnas iškeliauja kažkur į užsienį.

Yra tokia „Bosch“ skalbimo mašinos reklama su šūkiu „Bosch tarnauja jums, kad jūs turėtumėte daugiau laiko sau“. Ar tikrai taip yra? Kodėl anksčiau nebūdavo perdegimo sindromo, kuomet didelis ir pastovus krūvis, stresas veda žmones į depresiją, savižudybę ir po to tampa nebeįmanoma pakelti apkrovų? Ir tai plinta, sakoma, jog tai bus nauja rimta žmonijos problema, jeigu ir toliau taip viskas vystysis. Tai laimingo vartotojiškumo, kreditinės ideologijos pasekmė. Dirbk, dirbk, dirbk, negalvok ir būk laimingas. Perdegei – tavo problema. Technologijos išties lengvina padėtį, bet ar žmonės dėl to mažiau dirba?

Paimkime „laisviausią“ valstybę pasaulyje Ameriką. Ar tikrai ji tokia? Taip, ten gali kurti verslą, jei esi kietas, bet kiek tokių yra? Tai išimtys, kurie iš nulio tapo milijardieriais. Amerikoje atsirenka tik labai gabius, suteikia pinigų, o po to jie dirba įvairioms korporacijoms – vėl kažkokia moralinė vergystė. Bet, kad keltų tautos išsilavinimą, to nėra. Jei neturi pinigų, tai ir nesimokysi, o jei nesimokysi, neturėsi žinių, o jei neturėsi žinių, darysi, ką kiti tau liepia. Tad kai pradėjau domėtis, ieškoti atsakymų, bandyti atskirti pasekmes nuo priežasčių, ieškoti sąsajų ten, kur jų atrodo neturėtų būti. Todėl pradėjau kritiškai žiūrėti į spaudą, finansinę sistemą, švietimo ir energetikos sistemas. Tuomet pastebiu daug absurdo kuris lemia atsiradimą įvairių ironiškų kūrinių [„Laisvės garsas“, „Kapitalas“]. Mano darbai politiški, bet aš ne politizuoju ir ne didaktiški – nemokau, tik vizualizuoju ir parodau.

Bet šiek tiek paradoksalu, kad didžioji dalis jūsų kūrinių kalba apie kapitalistinės sistemos trūkumus ir komercializmą, bet tuo pačiu dalyvaujate meno mugėse.

Keista, kad tai tenka dažnai išgirsti. Jausmas toks, kad jeigu kritikuoji kapitalizmą, esi komunistas. Aš už žmogiškumą. Komunizmo ir kapitalizmo poliarizavimas niekur nenuvedė. Prievartinis komunizmas subyrėjo, o asocialus kapitalizmas vis stipriau išsigimsta, žiūrėsim, kur tai nuves. Manau, kad nesvarbu, kokia sistema tol, kol ji tarnauja žmonijai. Bet kokia sistema, kuri yra prieš žmogiškumą, yra destrukcinė ir degeneratyvi. Aš dešimtą kartą dalyvavau mugėje ArtVilnius, man džiugu kai žmonės džiaugiasi darbais. Dalyvavimas ArtVilniuje man gana nemažai davė, nors niekada nieko nepardaviau. Susipažįstu su naujais žmonėmis iš visos Europos, gaunu žiniasklaidos dėmesio, daug įvairių žmonių iš įvairių sluoksnių pamato mano darbus.

Pabaigai, galvojate grįžti į Lietuvą?

Galvoti tai galvoju. Tik reikia daryti tai, ką reikia, kad pasiektum to, ko nori ir kartais tai trunka, yra nelengva. Pasitaikius galimybei grįšiu.