Judėjimas link abstraktaus tikslo, kuris turi būti nepasiekiamas. Pokalbis su skulptoriumi Mykolu Sauka

2023 m. sausio 10 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Agnė Mackevičiūtė

Po šešerių metų pertraukos skulptorius Mykolas Sauka pristatė trečiąją personalinę parodą „Vaikų kambarys“ VDA parodų salėje „Titanikas“. Nors parodinėse erdvėse jo darbus sutiksime retai, tačiau jo skulptūras galima aplankyti viešosiose erdvėse – Viršuliškių parke ir Vingrių skvere Vilniuje, Asvejos regioniniame parke, gimtajame Dusetų miestelyje ir kt.

M. Sauka (g. 1989 m.) mokėsi Kazio Būgos gimnazijoje Dusetose, 2014 m. baigė skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, o šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje, reziduoja Skulptūros ir vitražo centre. Be skulptūros, kūrėjas yra parašęs apsakymų rinkinį „Grubiai“, už kurį buvo apdovanotas Kazimiero Barėno literatūrine premija. Su menininku kalbamės apie naujausią parodą, skulptūrą ir kūrybą apskritai.

Agnė Mackevičiūtė: Norisi pradėti nuo šiuo metu aktualiausios temos – tavo naujausios personalinės parodos VDA parodų salėje „Titanikas“. „Vaikų kambarys“ – žaislų ir linksmybių kambarys vaikams ar labiau menininko Mykolo Saukos vidinio vaiko kambario atspindys?

Mykolas Sauka: Kūryba turi daug bendro su žaidimu. Todėl vaikų kambarys, kitaip sakant, žaidimų kambarys simbolizuoja ir menininko dirbtuvę, ir parodų salę. Jeigu panaikintume skirtį tarp kūrybos ir žaidimo, žiūrėtume į skulptūrą kaip į didelį žaislą, tai skulptorius yra žmogus, kuris pats gaminasi sau žaislus, su kuriais niekada negalės žaisti. Galės tik eksponuoti, kontempliuoti ir grožėtis. Tai savotiškas mazochizmas. Todėl jeigu, kaip sakai, vidinis vaikas dalyvauja šiame žaidime, tai jis turėtų būti nepatenkintas. Bet nenorėjau ironizuoti tos kūrinių-žaislų gamybos kaip nebrandaus užsiėmimo. Bandžiau sukurti bažnytišką aplinką, nes bažnyčiose skulptoriai, ypač praeityje, gaudavo galimybę pasireikšti. Jie gaudavo aiškias užduotis ką vaizduoti, bet ir šiek tiek laisvės improvizuoti, nukrypti nuo siužetų ir kanonų. Paroda ir yra apie tą nukrypimą.

Agnė: Esi minėjęs, jog skulptūra tau – kaip stabas: droždamas medį tarsi užsiimi dievdirbyste. Išties, kaip sakai, parodoje galima pamatyti ir religinių simbolių – sakykla, putai. Tačiau pro akis nepraslysta tavo minimi nukrypimai – sakykla dekoruota gyvūnų embrionais, o berniukų-putų atvaizdai deformuoti – be rankų ar prapjautais pilvukais. Ar tai savotiška tikėjimo kritika? Kokią reikšmę religija ar tikėjimas turi tavo kūryboje?

Mykolas: Visa tai paimta iš bažnytinio meno tradicijos. Jame pilna kiaurymių. Galvoju apie monstrancijas, relikvijorius, stigmas, šventas vietas, kuriose žioji skylės. Tikėjimo centre yra kiaurymė. Krikščionybėje egzistuoja ir kūno dalių, organų kultas. Mano paroda nėra kritika, labiau komentaras, susijęs ne tiek su religija, kiek su jos vaizdavimu. Tikėjimas yra labai asmeniškas dalykas. Aš galiu kalbėti tik apie tikėjimą savo amatu. Jis visą laiką svyruoja ir bet kada gali dingti. Bet be jo nieko nebūčiau padaręs.

Agnė: Daug metų dirbai su betonu, o „Vaikų kambaryje“ – vien medis. Minėjai, jog su medžiu pradėjai intensyviai dirbti prieš 3 metus, o stiprų įspūdį tau padarė Lietuvių tautodailininko Liongino Šepkos darbai. Kas juose tau labiausiai įsiminė ar paliko didžiausią įspūdį, įtaką? Ir kokį ryšį su medžiu pavyko atrasti per šiuos metus?

Mykolas: Daro įspūdį tai, kad užėjęs į nedidelį muziejų Rokiškyje iškart supranti, kad čia sudėtas visas žmogaus gyvenimas. Vadinasi, buvo ir tikėjimas – darbu, pašaukimu, o gal dievu. Daro įspūdį darbų gausa, kuri vis tiek atrodo tik kaip fragmentas, likutis ar užuomazga daug didesnės visumos, kuri galėjo, bet taip ir nebuvo sukurta.

L. Šepka įdomus ir kaip asmenybė. Jis nesimaivė, o tiesiog darė savo darbą. Dalį gyvenimo praleido žeminėje, kurią pats išsirausė. Kad liktų stiprus ir apsigintų, kilnojo akmenis. Vertas pagarbos jo paprastumas ir susitelkimas į vieną darbą. Negalima L. Šepkos mėgdžioti, iš jo darbų mokytis, nes išeis kičas. Bet galima pasimokyti paprastumo.

Savotiškas ritualas, kai kasdien einu į dirbtuvę, imu vis naują kaladę, iš pjuvenų atsikasu įrankį, drožiu. Bet tai galėtų būti ir akmens dulkės ar popieriaus lapai. Ne medžiaga svarbiausia, o tas ėjimas į darbą, susigyvenimas su darbu, dirbtuvių lankymas.

Agnė: Parodos anotacijoje daug kalbi apie naivumą: medžio kaip medžiagos naivumą, naivų mąstymą. Dailėje naivusis menas visgi siejamas su mėgėjišku, primityviu, liaudišku. Ar savo parodos darbus irgi pavadintum naiviais?

Mykolas: Klausiu savęs, iš ko susideda naivusis menas. Manau, yra du komponentai – didelis noras padaryti ir nežinojimas. Nežinojimas – tai amato, istorijos, konteksto neišmanymas. Šitam nežinojimui mūsų laikais uždėtas griežtas tabu. Būti ant naivumo ribos turbūt blogiau negu ant kičo. Kodėl taip yra? Tai įdomi tema ir savo paroda, parodos tekstu noriu kelti klausimus, kuriuos man dabar užduodi.

Agnė: Ar sąmoningai sieki sukelti žiūrovui šleikštulio, bjaurumo jausenas? Tikriausiai retam neišsivysčiusios ar išskrostos figūros, kirmėlės asocijuojasi su grožiu. O visgi naivioji dievdirbystė remiasi dieviškumo vaizdavimu, o liaudies menas – dekoratyvumu, liaudies gyvenimo grožiu. Taip pat užsimeni, jog tau įdomi tripofobija (vadinamoji skylučių baimė), taip atsirado tavo „vabzdžių viešbučiai“, galintys išgąsdinti tripofobus.

Mykolas: Ne. Nedarau to, kas man bjauru. Kaip tik priešingai. Kirmėlės, embrionai, mikroorganizmai – irgi dieviškumo apraiškos. Pakeitę medžiagą, išdidinti pavidalai man nėra šlykštūs. Panašių skulptūrų rasime daugybėje bažnyčių – gorgonių, chimerų pavidalais, tik tos, kurias vaizduoju aš, buvo neseniai nufotografuotos elektroniniu mikroskopu, todėl tai, kas viduramžiais gyveno vaizduotėje, dabar, kaip pasirodė, yra realybė. Dėl skylučių fobijos, tai kitas dalykas. Man buvo įdomu, kad apie 16 procentų lankytojų – tie, kurie turi fobiją – neliks abejingi parodai.

Agnė: Prieš šešerius metus toje pačioje „Titaniko“ salėje eksponavai trimetrinius žmonių aktus. Tavo kurtas žmonių figūras galime pamatyti ir Viršuliškių parke Vilniuje, portretus pristatei ir praėjusių metų meno mugėje „ArtVilnius“, o šiais metais prie MO muziejaus Vilniuje iškilo tavo kurti „Unguriai“. Savitas realizmas – tau artimas žanras, nors neretai galime išgirsti, jog realizmas šiandien jau yra atgyvenęs, netgi neįdomus ir išmokstamas. Kuo realizmas patrauklus tau?

Mykolas: Judėjimai, stiliai, kryptys, raiškos būdai išeina iš mados, grįžta. Kažkam dabar įdomūs, kitiems jau atsibodę. Tai reliatyvu, tai keičiasi. Man didesnė problema ta, kad bet kokiu menu labai lengva persisotinti. Nesvarbu, kokia jo raiška ar stilius. Man rūpi ne konkretus kūrinio raiškos būdas, nes neišskirčiau nė vieno kaip viršesnio (realizmas tikrai nebūtų išskirtinis), o kaip rasti būdą patiriant meną juo nepersisotinti. Nes persisotinus bet koks menas pasirodys ir pasenęs, ir erzinantis, nuobodus, matytas, banalus, koks tik nori. O kai kuriu, negalvoju, kad kursiu realizmą. Žinau, kad vaizduosiu, kaip vaizduosiu, bet ar tai bus realizmas ar kas nors kita – antraeilis dalykas.

Agnė: Žiūrint į tavo darbus, nekyla abejonių, jog skulptūros amatą išmanai. Šiuolaikinio meno parodose, regis, dažniau susiduriame su ilgomis koncepcijomis, meniniais tyrimais, o ne estetiniais vaizdiniais. Taip pat ne visos dailės akademijos savo programoje vis dar turi praktines amato studijas. Neretai šiuolaikiniai menininkai naudojasi meistrų pagalba, kad įgyvendintų savo užmojus. Tu veiki atvirkščiai, tavo darbuose galima matyti valandų valandas darbo, o juos lydi tik lakoniškos mintys. Kas skatina rinktis tokią meninę praktiką? Ir kas tau asmeniškai svarbu kuriant skulptūras, trimačius vaizdinius?

Mykolas: Man patinka austrų rašytojo Thomo Bernhardo personažai, kurie paskiria gyvenimą utopiniam tikslui. Parašyti didžiulę monografiją apie klausą pagal Urbančičiaus metodą, pastatyti miško viduryje konuso formos mauzoliejų, išmokyti cirko trupę groti Šuberto kvintetą. Jie visi daro tai, kas pasmerkta žlugti. Prisimenu ir tikrą istoriją apie tarzaną Josepą Pujiula „Garrellį“, kuris džiunglėse visą gyvenimą statė įspūdingas pilis, o jas vis griovė vietinė valdžia ir žmonės. Ir Liongino Šepkos, ir Viliaus Orvido kūrinius naikino tuometinė valdžia. O jeigu ne ji, darbus būtų sunaikinęs laikas. Visais atvejais iš didžiulio užmojo lieka tik pasakojimai ir fragmentai, kaip didelės pastangos liudijimas.

Man ne tiek svarbu, ar darbas atliekamas rankomis, kompiuteriu, su meistrų pagalba ar dar kaip nors. Svarbesnė nuolatinė pastanga ir judėjimas link tam tikro abstraktaus tikslo. Kuris turi būti nepasiekiamas.

 

 

Agnė: Tikriausiai kiekvienos menininkų atžalos dalia būti gretinamu su tėvais. Ar manai, jog tėvų kūryba paveikė tavąją, o, galbūt norisi maištauti ir pabėgti nuo bet kokių panašumų?

Mykolas: Tikriausiai tai geriau matyti iš šalies.

Agnė: Esi išleidęs ir apsakymų rinkinį „Grubiai“. Nors ir nevadini savęs rašytoju, ar manai jog grįši prie rašytojo rolės?

Mykolas: Jeigu turėsiu ką papasakoti. Ir kaip.

Agnė: Ačiū, Mykolai, už pokalbį.

 

Fotografiijos: Rusnė Šimulynaitė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *