Apie šviesą erdvėje, architektūroje ir mene. Pokalbis su menininke Rūta Palionyte

2022 m. lapkričio 16 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Agnė Mackevičiūtė

Rūta Palionytė yra šviesos objektų ir instaliacijų kūrėja bei apšvietimo dizainerė, gyvenanti ir kurianti Kopenhagoje. Jos pagrindinė kūrybinė medija yra būtent šviesa ir jos fenomenas, įtaka vizualiniam suvokimui kuriant tiek architektūrai, tiek dizaino objektams ar gamtiniam landšaftui. Menininkė yra įgyvendinusi tarptautinius projektus Danijoje, Gran Kanarijoje, Estijoje, Islandijoje, Lenkijoje, Škotijoje ir kitur bei nuolat bendradarbiauja su įvairių sričių kūrėjais. Su menininke kalbamės apie šviesą erdvėje, architektūroje ir jos kūryboje.

Šviesa yra pagrindinė medija jūsų kūryboje, kuriant tiek šviesos instaliacijas, tiek dizaino objektus. Kaip darbas su šviesa atsirado jūsų gyvenime? Kur galima pamatyti nuolatinių jūsų šviesos instaliacijų?

Studijų metu teko dalyvauti mainų programoje Porte. Ten sutikau dėstytoją, su kuriuo daug kalbėjomės apie šviesą. Kalbėdavomės apie ją kaip apie fenomeną, formuojantį pasaulio matymą, erdvės, spalvos ir formos suvokimą. Pradėjau įdėmiau stebėti šviesą, jos poveikį aplinkai ir jausenai. Iš pažiūros neapčiuopiamą materiją imi stebėti visur – vertini natūralios dienos šviesos kismus, šešėlius, gerai apšviestą parodą ar netikėtą šviesos žaismą ant pastato sienos. Draugai pastebėjo, kad nuolat keičiu apšvietimo scenarijus namuose ir paskatino įsigilinti į šį pomėgį. Netrukus pradėjau šviesos dizaino studijas (creative lighting design) Edinburge. Tai buvo laikas, kuomet ėmiau eksperimentuoti su medžiagomis, padedančiomis šviesai slysti, atsispindėti arba lūžti. Šios patirtys po truputį persikėlė į darbus, vienas iš kurių – „Reflexio“. Ši keliaujanti instaliacija, formuojama iš veidrodinių plokštumų bei dinaminio šviesos kismo, skirtingose lokacijose tampa vis kitokia įsivaizduojama erdve, nauju potyriu. Vieną iš „Reflexio“ instaliacijų šiuo metu galima pamatyti Estijos Architektūros Muziejuje Taline. Jei būsite Lanzarotės saloje, sutemus užsukite aplankyti apšviesto El Guarapo sodo ir jo didžiųjų kaktusų.

Rūta Palionytė, El Guarapo sodas, Lanzarotė. Foto: Ieva Baranauskaitė

Kaip šviesos dizaino studijos Edinburgo Napier universitete paveikė jūsų kūrybą? Kiek žinau, prieš tai mokėtės interjero dizaino Dizaino ir technologijų kolegijoje bei architektūrinių technologijų VIA University koledže Danijoje.

Architektūros technologijų ir Interjero dizaino studijos suteikė funkcinio apšvietimo bei erdvinio mąstymo pagrindus. Meninės krypties magistro studijos Edinburge – galimybę eksperimentuoti, laiką gilesniam šviesos fenomeno pažinimui. Svarbus buvo teorinis pagrindas. Iš pradžių galvojau, kaip reikės parašyti didelės apimties teorinį darbą apie šviesą. Galiausiai, rašydama apie šviesos dviprasmiškumą, iliuziją, kuriamą per šviesą nuo XIX amžiaus, labai įsitraukiau ir supratau, kokia plati ir kiek daug apimanti yra šviesa. Dabar kartais pagalvoju, kad tai buvo prabangūs metai, skirti tyrinėjimui ir kūrybai. Visos minėtos studijų sritys ir patirtys susisieja tarpusavyje. Erdvės ir šviesos sąryšis tamprus – pasitelkus šviesą, galima erdvę formuoti, neatpažįstamai ją transformuoti. Medžiagiškumas, tekstūros, spalva ir šviesa turi glaudžių sąsajų ir persikloja minėtose srityse. Dizaino ir meno sritys vis labiau persipina, man įdomu, kaip į šį santykį gali įsilieti šviesa.

Ar šviesa jūsų kūriniuose – labiau žaismas su fizika, aplinkos savybėmis, siekiant estetinio rezultato, ar visgi su ja siejamos ir tam tikros simbolinės prasmės? Ar įmanoma estetiniais objektais išreikšti ir kritinę mintį, apjungti estetiškumą ir konceptualumą?

Šviesa naudojama kaip medija – abstrakti, neapčiuopiama priemonė prasmei atskleisti. Medija, su kuria gali sutelkti dėmesį į labai mažą detalę, o toji geba talpinti gana platų turinį. Šviesa turi tam tikrą zoom-in efektą, kuris labai natūraliai atkreipia mūsų dėmesį. Ji, kaip ir garsas, veikia mūsų fiziologinius potyrius, jų simuliacijos taikomos terapijoje. Fizikinės šviesos savybės, jų pažinimas atveria platesnes pritaikymo galimybes.

Rūta Palionytė, Reflexio, Estijos architektūros muziejus. Foto: Liisi Anvelt

Rūta Palionytė, Reflexio, Talino Dominikonų vienuoynas. Foto: Artur Sadovski

Minėjote, jog šviesos instaliacijos dažniausiai tampriai susijusios su erdve. Ar nutinka taip, jog erdvės kontekstas daro stipresnę įtaką kūriniui nei architektūra? Neabejotinai įspūdingos jūsų minėtos „Reflexio“ šviesos instaliacijos, išryškinančios skirtingų erdvių architektūrines ar gamtines savybes (Estijos architektūros muziejuje, Sapiegų rūmuose, Gdansko traukinių stotyje ir t. t.). Kas lėmė vietų pasirinkimą? Kiek laiko tenka praleisti vienoje ar kitoje erdvėje, kol galutinai gimsta kūrinys ir kiek vietos tenka eksperimentavimui?

Ieškant „Reflexio“ kūriniui tinkamų lokacijų, buvo svarbu tiek kontekstas, tiek architektūrinė raiška. Ieškojome vietų, kurios savyje talpintų tam tikrą atmintį, vietos istoriją, apie kurią mes ne visada žinome. Pavyzdžiui, visai šalia apleistos Gdansko traukinių stoties prasidėjo antrasis pasaulinis karas. Įspūdingas apleistas peronas, apsuptas laukymių, savo konstrukcija ir laiką menančiu medžiagiškumu tapo šiai instaliacijai itin tinkama vieta. Estijos Architektūros Muziejus yra buvusiose XIX amžiaus Rotermano druskų saugyklose. „Reflexio“ įsikūrė skliautuotame šios saugyklos rūsyje, ant kurio sienų vis dar formuojasi druskos kristalai. Veidrodinės plokštumos ir kintanti šviesa atkreipia dėmesį į tekstūras, tai tarsi užuominos į vykusius ir vis dar vykstančius reiškinius. Su kintančia šviesa keičiasi ir bendras erdvės suvokimas. „Reflexio“ buvo „įslinkęs“ ir į Dominikonų vienuolyną Taline. Paprastai tai uždara visuomenei erdvė, esanti pačioje miesto širdyje.

Užsukus į Sapiegų rūmus restauracijos metu, buvo aišku, kad tai tinkamas laikas kūriniui instaliuoti, kuomet restauratoriai atsargiai, sluoksnis po sluoksnio atveria sienų, o kartu ir Vilniaus istorijas. Tad „Reflexio“ kūriniui itin svarbus kontekstas ir tuometinis vietos būvis. Tada seka tolesnis darbas, nuotoliu dėliojami kintančios šviesos scenarijai – kiekvienai vietai kaskart skirtingi. Atvykus instaliuoti darbą, procesas užtrunka keletą dienų. Didžioji dalis šviesos scenarijų jau būna apmąstyti, nes dažniausiai ilgam eksperimentavimui tiesiog nebūna galimybių.

Rūta Palionytė, Reflexio, Gdansko stotis

Rūta Palionytė, Reflexio, Sapiegų rūmai. Foto: Andrej Vasilenko

2022 m. balandžio mėn. galerijoje „apiece“ pristatėte savo darbą „Svajoklis“. Šis kūrinys – tarsi abstraktus žaismas su šviesa, minėtoje erdvėje tapęs šviesos paveikslu. Kaip, jūsų manymu, gali kisti šio kūrinio samprata kitoje erdvėje, pavyzdžiui, parodoje „Nematomi. Istoriniai baldai iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje? 

„Daydreamer“ arba „Svajoklis“ yra chameleoniškas, savo vizualia raiška kintantis šviesos objektas. Dichroninis stiklas pasižymi tam tikromis optinėmis savybėmis: vienas sudedamąsias šviesos spalvas jis atspindi, kitas – praleidžia. Stiklo detalė tampa teptuku šviesos piešiniui kurti. Dienos metu besikeičianti šviesa taip pat turi įtakos šio objekto vizualiniam įspūdžiui, jis kinta dieną keičiant vakarui. Tuo tarpu Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus parodoje „Nematomi. Istoriniai baldai iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos“ labai svarbus parodos kontekstas. Svajoklis tampa dalele daugiabalsio dialogo su objektais iš skirtingų laikotarpių bei skliautuotomis muziejaus erdvėmis.

Rūta Palionytė, Daydreamer (Svajoklis). Dienos šviesa. Kolaboracija su architekte Ieva Baranauskaite

Rūta Palionytė, Daydreamer (Svajoklis). Foto: Norbert Tukaj

Kūriniuose dažnai naudojate ir biomorfines formas ar tikrus augalus („Kylantis“, „Present Perfect“). Kokį ryšį mezga jūsų kūryboje su šviesa susidūrusios organinės formos?

Islandijoje kurtoje instaliacijoje „Present Perfect“ šviesa išryškina pakibusių ir sustingusių lede augalų fragmentus. Pavadinimas turi dvejopą reikšmę – kiek ironišką tiesioginę, bet taip pat referuoja ir į gramatinį terminą – veiksmažodžio formą, kuri nurodo, kad veiksmas buvo kelis kartus atliktas praeityje ir dabar turime to veiksmo rezultatą. Islandija nepasižymi augalų gausa, tai vulkaninė sala. Atšiauriame kraštovaizdyje užšalę ir po truputį tirpstantys atogrąžų augalai kuria dvejopas reikšmes – tam tikro keisto grožio ir nerimo jausmą. Instaliacijai „Kylantis“ Kaune augalai buvo renkami iš kuo įvairesnių klimatinių zonų, kaip ir šaknys, sėklos, žemė. Šaldant organinę medžiagą, vyksta elementų tarpusavio sąveika, formuojasi kristalai, susidaro oro ertmės. Tai gyvas procesas, niekada nesi tikras, koks bus galutinis rezultatas. Galiausiai šviesa šiuos procesus išryškina, o ledo skaidrumas ir šviesos sklidimas, jo struktūra suteikia galimybę į procesus pažvelgti tarsi pro padidinamąjį stiklą.

Kiek žinau, kuriate ir šviesos objektus bei instaliacijas interjerui. Kas yra svarbu kuriant šviesos instaliaciją interjerui ir kokį vaidmenį šviesa interjere užima apskritai? Ar kuriant interjero dizainą atsiranda vietos koncepcijai?

Kiekvienas interjeras arba erdvė turi savo paskirtį ar žmogų, kuriam kuriama. Kiekvienas atvejis yra skirtingas, ir tai lemia apšvietimo sprendimus. Kartais reikia, kad šviesa būtų nepastebima, bet žmogus erdvėje jaustųsi gerai. Geras apšvietimas dažnai būna toks, kurio net nepastebime. Blogą pastebime išsyk. Jeigu kuriama erdvė turi charakteringus sprendimus, šviesa taip pat gali lemti konceptualumą.

Rūta Palionytė, Kylantys. Foto: AHOY

Rūta Palionytė, Present Perfect, Islandija

Rūta Palionytė, Present Perfect daytime, Islandija

Pabaigai – kokie menininkai (o gal ne tik) jus labiausiai įkvepia?

Įkvepia daug kas: menas, gamta, mokslas, architektūra, netikėti pastebėjimai kasdieniame gyvenime. Įdomu, kaip skirtingais laikotarpiais menininkai savitai atrado santykį su šviesa. Po Antrojo pasaulinio karo atsiradusios naujos medžiagos paskatino erdvės ir šviesos tyrinėjimus. „Light & Space“ judėjimo menininkai pradėjo kurti septyniasdešimtaisiais Amerikoje, jų kūrinių pagrindiniu elementu ir raiškos priemone tapo šviesa. Jauni menininkai, įkvėpti Los Andželo saulės, banglenčių kultūros, dvasingumo ir nesibaigiančių kamščių derinio, kūrė eksperimentuodami su šviesa ir su naujausiomis medžiagomis. Manau, kad galima įžvelgti tam tikrų sąsajų ir su šiuolaikiniu pasauliu. Mokslo pasiekimai ir technologijų pažanga, naujų medžiagų ir jų pritaikymo galimybės kviečia tolesniems bandymams. Ne mažiau įkvepia darbai, kuriuose šviesa svarbi, bet nėra tiesioginė raiškos priemonė. Pavyzdžiui, kaip šviesa formuoja nuotaiką ir erdvę Vilhelmo Hammershøi tapytuose interjeruose. Arba Henri Matisso vitražų ir dienos šviesos kuriamas įspūdis Notre-Dame du Rosaire koplyčioje Vense miestelyje Prancūzijoje. Architektų Tadao Ando, Peter Zumthor, Alvaro Siza natūralios dienos šviesos integravimas į architektūrinius sprendinius.

Dėkoju už pokalbį.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *