Aukštybėse be pėdsakų. Pirmapradis dangus

Svajojant apie dangų, šiandien tenka tvirčiau atsispirti nuo žemės. Pasaulio žemiškumą akcentavęs Bruno Latouras (1947–2022) į tai dėmesį atkreipė kalbėdamas apie augantį nerimą dėl mūsų planetos. Pastaruoju metu, kai svajonės apie pabėgimą į kosmosą ėmė vis labiau dirginti kai kurių techno-milijardierių vaizduotę, ateitį apmąstantis filosofas formulavo dabarties žmogaus pareigą. Pasak Latouro, naujasis visų mūsų gyvenimo tikslas – išsaugoti žemiškojo pasaulio tinkamumą gyventi, t. y. sąlygas gyvybei toliau gyvuoti. Žinoma, tai nebūtinai savaime suprantama tradicinio religinio tikėjimo, subjektyvių įsitikinimų ar netgi naujų prietarų nuspalvintam protui. Tarkime, krikščioniškoje vaizduotėje Didieji naratyvai apie pasaulio pabaigą dar neseniai pasitelkdavo įspūdingą specialiųjų dangaus efektų repertuarą – angelus, trimitus, prasivėrusius debesis ir, žinoma,… prisikėlimus. Tuo tarpu Naujasis klimato kaitos režimas į pirmą planą iškėlė naują ribų klausimą bei apvertė Žemės ir Dangaus santykį – imanentiškumas jame jau nebėra gyvųjų būtybių egzistencijos kryptis, kurios priešingybė būtų transcendencija. Minėtasis režimas taip pat parodė Šventosios istorijos kosmologinės projekcijos atotrūkį nuo naujų tikintiesiems skirtų uždavinių.

Gebėjimas suvokti globalias planetos realijas reikalauja, kad nebelauktume „kada nors“ arba „tinkamu momentu“ iš aukštybių nusileisiančių malonių. Mokslininkų kasdien vis aštriau kartojamas šauksmas „dabar arba niekada!“, pasak Latouro, jau negali nesuvirpinti kiekvieno rimčiau mąstančio ir jaučiančio krikščionio sielos. Nuo techninių galimybių bei žmogaus valios vis labiau priklausantis pasaulio likimas tikinčiųjų akyse nebegali būti traktuojamas kaip iš esmės „nesusijęs“ su Išganymo klausimu. Kepant planetai, vargu ar norėsis savo lūkesčius projektuoti vien į Dangų („kokia prasmė gelbėti sielą, jei galutinai prarandi žemiškąjį pasaulį?“[1]).

Kaip bežiūrėsime, „natūralios“ žvilgsnio dangun trajektorijos nustatymas neišvengia spragų. Šiandienos mėginimai rasti vis tikslesnes definicijas neatpažintiems dangaus reiškiniams ar retiems ir jaudinantiems atmosferos „stebuklams“ neatsiejami nuo žinojimo trapumo. Kasdieniame gyvenime dangų stebime iš konkrečios geografinės platumos ir tuo pat metu jaučiame, jog aukštybėse mūsų nubrėžtos ribos yra netikros ir nepastovios. Kartais tai nutinka vien dėl subjektyvios optikos. Į žvaigždžių spiečius naktį ar saulės spindulių apglėbtus debesis dieną žvelgiantį svajotoją aplanko pareidoliniai (pa)matymai. Dar keistesnės regėjimų galimybės atsiveria paliekant Žemės orbitą. Atmosferą ir kosmosą skrodžiantys sudėtingiausi matymo įrenginiai mokslininkams leidžia suvokti iki šiol neįsivaizduotus dalykus. Sudėtingos kosminių teleskopų įrangos kone kas mėnesį koreguoja mokslo žinias apie tolimus nepažintus visatos taškus ir netgi laiko pradžią. O tai, ką pamato žemiškieji prietaisai arba orlaivių pilotų akys, provokuoja kalbėti apie keistas sankirtas tarp kosmologijos, naujų karinių paslapčių bei (vis dar) neatpažintų dangaus reiškinių (angl. unidentified aerial phenomena) tyrimų[2].

Dangaus skliauto sakralumą paneigusi mokslinė žiūra, deja, nebepadeda atsakyti į kai kuriuos ontologinio pobūdžio klausimus apie kosminių teleskopų siunčiamus duomenis, neva tuoj-tuoj prasidėsiančius žmogaus skrydžius į kitas planetas, vis kompleksiškesnes meteorologines prognozes ir porėtus militaristinius dangaus skydus. Pasak Latouro, „kai pažvelgiate į dangų, neįžvelgiate ten dieviškosios būstinės kaip kad jūsų protėviai, kurie ten matė paguodą, užtarnautą savo vargingu gyvenimu apačioje. Vis dėlto nematote ten ir gryno aukščio – to aukščio, kurio atstumas buvo matuojamas kilometrais, kaip tais laikais, kai tikėjote, kad esate modernūs. Iš tikrųjų dangų esate priversti matyti panašų į kažkokią aptvertą teritoriją ženklinantį kupolą, kurį nuolat palaiko įvairiapusė ir daugialypė milijardų agentų veikla“[3]. Panašias mintis iš dalies mėginau išskleisti ir savo kuruotoje parodoje „Pirmapradis dangus“ (architektas Vladas Balsys, Šiaulių dailės galerija, 2023 m. lapkričio 30 – 2024 m. sausio 20 d.); ruošiant nedidelės apimties ekspoziciją pirmame ŠDG aukšte, teko permąstyti ne vieną potemę bei prisiminti kai kuriuos Lietuvos dailės kūrinius, kurių nebuvo galimybės parodyti gyvai.

Tarp akivaizdumo ir (pseudo)žinystės

Konstruodamas savo žinių sistemas ir kurdamas konkrečiai epochai būdingą kosmologiją, vakarietiškasis žmogus retsykiais pasijusdavo tarsi būtų „galva dangų pramušęs“. Modernusis baltaodis vyras ne vieną šimtmetį plėtė pasaulio ribas, už kurių atrasdavo ankstesniam matymui prieštaraujančius dalykus. O tada konstruodavo naujas sistemas. Tokią naujų žinių gimimo alegoriją matome 1888 m. publikuotame garsiajame Flammariono raižinyje[4], kurio siužetas ne sykį traktuotas kaip renesansinio mokslinio ir mistinio pažinimo būdų susidūrimas[5]. Matymo ir žinių ribas laužantis smalsusis individas danguje regėjo ne tik pagal dieviškąjį planą judančius dangaus kūnus. Kartais ji(s) išvysdavo ir nežemiškas (sparnuotas) esybes. Latouriškasis ribų klausimas negaliojo, kai lengvai galima buvo įsivaizduoti ne sykį aprašytas dieviško triumfo akimirkas aukštybėse (vieną tokių akimirkų ŠDG parodoje vaizduoja XVIII a. anoniminis raižinys „Paskutinis teismas“).

Kai kurie visatos matymą koreguojantys įrenginiai vakarietiško mokslo raidoje buvo lemiami, tuo tarpu tam tikros su nauja erdvės ir kosmoso samprata susijusios mokslo revoliucijos net nesukėlė pernelyg didelio sąmyšio autoritetų galvose. Pavyzdžiui, vadinamoji Koperniko revoliucija pagaliau padėjo reformuoti Bažnytinį kalendorių, jau daug metų kėlusį diskomfortą dėl teologinių dogmų ir realaus dangaus kūnų judėjimo neatitikimo. M. Koperniko atradimas įgalino suformuluoti grakščias astronomines hipotezes ir padėjo suderinti svarbias datas; astronomo teorija visų pirma vertinta dėl matematinės elegancijos, ji taip pat paskatino tikslesnius pakartotinus dangaus stebėjimus. Pasiūlytoji gana patogi matematinė fikcija, nepaisant anuometinių disputų, vis dėlto nepaneigė tikėjimo, jog tik Dievas iš tikrųjų žinojo, kodėl dangaus kūnai elgiasi taip, kaip teigė Biblija ir Aristotelis, visai nepriklausomai nuo to, kaip galėjo atrodyti žmogaus akims. Deja, netrukus technologijos ir preciziškesni skaičiavimai leido „apversti“ dangaus sampratą ir galutinai išardyti ligtolinę kosmologinę sistemą, pakeliui dar pateikiant nenuginčijamų įrodymų, kad Aristotelis klydo[6].

Kodėl planetos skrieja ir nenukrenta, jei jų iš tiesų nelaiko jokios krištolinės sferos (kaip anksčiau manyta)? Ar žemėje atliekami pakartotiniai eksperimentai su gamtos jėgomis tinka ir dangaus kūnams? Kaip pastaruosius veikia trauka? Grynai techninio pobūdžio klausimas „kaip“ galiausiai tapo svarbesnis, nei Bažnyčios postulatai apie tai „kodėl planetos taip elgiasi“. Pro teleskopo akį dangaus kūnus žvalgantis G. Galilėjus ir kiti provokavo persvarstyti esminius fizikos principus, o empiriniai bandymai keitė visatos matymą bei suvokimą. Pokyčius dar labiau paspartino R. Dekarto abejonės. Gamta netrukus virto šalta matematiškai aiškinama mechanine erdve, tuo tarpu Dangus pakluso nuodugniems stebėjimams bei natūraliems dėsniams. Tam, kas vyko „ten aukštai“, pagaliau nebereikėjo religinio pagrindimo – tolesnes žinias koregavo nebent grynasis matematinis racionalumas. Maždaug du šimtmečius vakarietiškoje sąmonėje vyravusi nepajudinama niutoniškoji kosmologija užtikrintai aiškino erdvę ir laiką. Savo ruožtu fizikos, matematikos ir ypač astronominės žinios XIX a. pasitarnavo atrandant naujus metodus, taikytus ir pačios žmonių visuomenės tyrimams. Vis dėlto jau amžiaus pabaigoje tvirtus įsitikinimus pradėjo trikdyti fizikų samprotavimai apie bangas ir reliatyvumą.

Nė nesigilinant į XX a. pradžios mokslą sukrėtusį netikrumo principą – stebėjimų rezultatus, pasirodo, lemia ne objektyvi realybė, o pasirinkti instrumentai bei metodai – galima paminėti, jog santykis tarp matymo galimybių ir (ne)žinojimo taip pat kinta dėl tikėjimo kaprizų. Minėtų reiškinių dinamiką juk nuolat jaučiame savo pačių kasdienybėje. Kartu su vis naujesniais išmaniųjų telefonų modeliais gimsta retesnių dangaus vaizdinių dalijimosi socialiniuose tinkluose mados. Dėl pomėgio fotografuoti netikėtus atmosferos pokyčius skirtingose Lietuvos vietose „atrandama“ Šiaurės pašvaistė, kitose pasaulio dalyse gaudomi retai pro mūsų planetą praskriejantys dangaus kūnai, pvz. 2023 m. pradžioje medžiota „Žalioji kometa“. Fotografai mėgėjai detaliai fiksuoja Mėnulio paviršių (ir tik vėliau paaiškėja, kad nuostabiai ryškų vaizdą sugeneravo telefoninėje programėlėje gamintojo integruoti dirbtinio intelekto įrankiai). Tamsoje prasiskverbia žinojimas, jog žvaigždėmis nusėtas dangus nebėra „grynas“ – juk neaiškiai mirgėti naktį gali ir žmogaus tvarinys. Kažkur orbitoje skrieja kompiuterinių programų valdomos kosminės stotys, o atmosferos tarpsluoksniuose gali slėptis neidentifikuoti šnipinėjimo įrenginiai[7].

Kai kurie dalykai tiesiog neišvengiamai glūdi anapus dabarties žinojimo sistemų. Plikomis akimis praktiškai neįmanoma išvysti, kas egzistuoja bespalvėje erdvėje ten, kur baigiasi deguonis; biologine oda tiesiogiai to nepatirsime. Mintimis kildami vis aukščiau, susidurtume ne su religinį jaudulį keliančiu dieviškos didybės liudijimu ir net ne su įsivaizduojamu biosferos kupolu. Žvilgsnį pasitiktų begalybės juoduma ir totali nežinia, kuri dvelkia iš ŠDG eksponuojamo 2022 m. Mato Janušonio trinto grafito kūrinio „Kosmosas“. Nepermatoma substancija šiuo atveju veikia kaip radikalus kontrastas skaidriai krištolinei (bet tik dvasios akimis regimai) teologų aprašytai sferai.

Reflektuodami savo laikmečio atradimus, menininkai ne veltui pasitelkia unikalų meninį žinojimą. Kartais netgi simuliuoja spekuliatyvias išsivadavimo iš žemiškojo planetos gyvenimo fantazijas (vienas pavyzdžių – Julijono Urbono 2018 m. pirmą sykį pristatytas kūrinys „Planeta iš žmonių“). XX a. mokslinės fantastikos įaudrinta vaizduotė leidžia mintimis klajoti po tolimus žvaigždynus, tuo tarpu ryškiausios nežinojimo ir iš principo neatsakomų klausimų properšos nelauktai atsiveria čia pat, kasdienybėje. Šios properšos dangaus sampratą paverčia pralaidžia įvairioms prasmėms. Tarkime, atsispiriant nuo ŠDG eksponuojamo Artūro Railos regėjimo, kuris vėliau atkurtas judančio vaizdo kūrinyje „Pirmapradis dangus“ (pasak menininko, „1980 pamatytus reiškinius mėginau vizualizuoti 2002 metais“)[8], galima rimtai samprotauti apie vadinamuosius paranormalius reiškinius ir įtarti, jog iš kosmoso platybių mus pasiekia keisti signalai. Nė nebūtina išsyk galvoti apie XX a. fantastikos ateivius (neaiškus blykstelėjimas naktį gali reikšti, jog pamatei naujos privačios kompanijos palydovą ar net priešiškai nusiteikusios valstybės objektą).

Su aukštybėmis neva susijusios saugos, kaip ir baimingos nežinios, pojūtis vis kito, minėtieji sakralumo vektoriai nuolat tirpo, subjektyvūs ir objektyvūs matymo būdai pynėsi tarpusavyje – apie tai kalbama Skaidros Trilupaitytės ir Tomo Andrijausko 2022–2023 m. kūrinyje „Dangus virš Lietuvos“. Keturiuose skirtinguose ekranuose į žiūrovams negirdimus klausimus atsako lakūnė Greta Adlytė, tarptautinio saugumo ekspertė Dovilė Jakniūnaitė, meteorologas Justas Kažys ir klimato kaitos tyrėjas Silvestras Dikčius. Tai – skirtingų sričių dangaus ekspertai, kurie permąsto kintančius orus bei nacionalinės oro erdvės daugiaprasmiškumą per asmeninių potyrių arba akademinių žinių perspektyvą. Pokalbiuose atkreipiamas dėmesys į „amžinuosius“ gamtos dėsningumus ir netikėtumus, kalbama apie virš mūsų tvyrančią beribę erdvę ir naujų technologijų galimybes, taip pat atsižvelgiama į grėsmes, galimai netikėtai iš dangaus pasirodysiančius ar ten mus pasitiksiančius pavojus. Deja, tam tikrų sistemų fluktuacijos egzistuoja anapus tiesioginio suvokimo, taigi klausimas „kiek Lietuvos yra virš tavęs?“ neišvengiamai pakimba ore.

Pabėgimas iš Žemės. Pakilimas. Išnykimas…

Sofistikuoti matematiniai modeliai moderniajam žmogui įpūtė mintį, jog galima atsiplėšti nuo Žemės ir skrosti orą, keliauti tolyn ir aukštyn – bet kur, netgi be ypatingų pastangų. Naująsias skrydžio galimybes atspindi, pavyzdžiui, XIX a. balionų ir dirižablių piešiniai arba XX a. pradžios aviacijos žingsnius užfiksavusi fotografija. Aviaciją ir skrydžius iliustruojančių kūrinių rasime ir XX a. pradžios Lietuvoje. Nacionalinės dailės galerijos Vilniuje pastoviojoje ekspozicijoje rodomas netgi kur kas labiau intriguojantis fantastinis, siurrealizmo motyvais persmelktas 1939 m. Stasio Ušinsko tapybos darbas „Lakūno sapnas“. Per konstruktyvią art deco stilistiką čia vien simbolinėmis priemonėmis perteikiama anuomet dar gana nauja tema. Pasak kūrinį NDG leidinyje pristatančio teksto, „lakūnus galima laikyti didžiausiais to laiko herojais“; emocinį pakilumą Lietuvoje ypač sustiprino 1933 m. S. Dariaus ir S. Girėno transatlantinis žygis. 

Tuo tarpu mąstydama apie sovietmečio technokratinės ideologijos „pergalę prieš gamtą“, prisimenu Stasio Krasausko sukurtas iliustracijas Mieželaičio 1961 m. poemai „Žmogus“. Patetiškasis homo sapiens čia – ne vien modernistinė, bet ir komunistinė būtybė, užkariaujanti pasaulį ir (vyriškai) besipuikuojanti. Jo „dvi kojos remiasi į Žemės rutulį“, o „dvi rankos paremia Saulės kamuolį“. Jis vadovauja ne tik planetai, bet ir dangui – paleidžia lėktuvus, net palydovai iš jo delnų kyla „tarsi balandžių būrys“. Vėlesnių dešimtmečių aktualijas reflektuoja ir ne tokie deklaratyvūs kūriniai kosmoso tema. Tarkime, ŠDG parodoje eksponuojamas mažo formato Lili Paškauskaitės 1976 m. ofortas „Be pavadinimo“, kuriame kone miniatiūriniai dangaus laivai ir ornamentus primenantys astronominiai kūnai dėliojami visai kaip čiurlioniškose sonatose. Tarp keistų, viduramžių žemėlapius primenančių vandens ir dangaus sferų (o gal dienos bei nakties erdvių) matomas skafandrą vilkintis žemiškas vabalėlis prie erdvėlaivio – jis ne „užkariauja“, o tiesiog ropinėja po fantastinius pasaulius. Lyrinė scena šiuo atveju radikaliai skiriasi nuo minėtame Janušonio kūrinyje nujaučiamo negyvo kosminio šalčio, kuris žmogui jau nesiūlo visiškai nieko.

Pastoviojoje NDG ekspozicijoje rodomas Paškauskaitės oforto amžininkas – žymiai didesnių gabaritų spalvingas fotorealistinis Igorio Piekuro 1977 m. kūrinys „Astronomai“, kuris anuometinės epochos optimizmą išreiškė per mokslininkų portretus ir kosminės fotografijos proveržį. „Virš mūsų tik dangus“ – iki šiol sakoma apie neribotas techninės pažangos galimybes. Modernistinei ideologijai būdingo „dangų siekiančio“, naujausiais išradimais besididžiuojančio mieželaitiško žmogaus analogijų, manau, rastume ir dabartyje (nors nebūtinai šiuolaikiniame mene). Bent jau man mintyse spontaniškai iškyla ne vieną globalią iniciatyvą aprėpusio JAV miljardieriaus Elono Musko figūra – tarp įvairių veiklų jis žinomas ir kaip bene svarbiausios šiuo metu raketų kompanijos SpaceX kūrėjas. Šiandienos kosmoso startuolių kontekste, beje, galima permąstyti ir minėtąjį J. Urbono kūrinį „Planeta iš Žmonių“. Vargu ar vertėtų neigti sąsajas tarp Žemės resursus pereikvojusio šauniojo techno kapitalizmo ir meninės vaizduotės. Urbono darbe, kaip ir kai kurių turtuolių vizionieriškos minties skrydžiuose, nebelieka vietos klausimams apie realius žemiečių vargus[9]. Skenuotų ir katapultuotų kūnų į(si)vaizdinimas kiek paradoksaliai primena ir senajai tradicinei pasaulėžiūrai būdingą „aukštybių“ bei menkų, „nesvarbių“ žemiškų rūpesčių radikalią perskyrą; tiesiog krikščioniškoje pasaulėžiūroje ši skirtis turėjo ryškią moralinę potekstę.

Pasak Latouro, net ir dabartinis klimato kaitos dėl žmogaus veiklos padarinių neigimas – grėsminga kai kurių politikos veikėjų mąstymo tendencija – netrukus gali pasirodyti beveik kaip nekaltas svaičiojimas, lyginant su tomis aistromis, kurios rizikuoja prasiveržti kaip naujos sekuliarizuotos religijos, skelbiančios fizinį pabėgimą iš mūsų planetos. Vis dėlto 2023 m. Amžinojo pabėgimo naratyvas viešojoje erdvėje iš esmės stiprėjo (tai liudija naujųjų lunarinių ekspedicijų užmojai); nepaisant dar gana šviežių koronaviruso pamokų, į kurias ir siūlė atkreipti dėmesį praėjusių metų spalį miręs Latouras. Pasaulį sukrėtusi pandemija parodė, jog žemiečių santykis su Žeme yra kur kas kompleksiškesnis, nei kad manėme įtikėję modernybės pažadais. Rojus seniai tapo tiesiog dangumi, o šiuolaikinis mokslas išmokė homo sapiens traktuoti visą aplinką kaip fizikos dėsniams paklūstančią materiją. Vis dėlto tokioje materijoje, anot filosofo, nebuvo nieko materialaus, juk iš matematinės regos jau buvo pašalinti visi kasdieniniai politiniai nesusipratimai; tuo pat metu grynuose teoriniuose modeliuose egzistuojanti skirtis tarp materijos ir „ne materijos“ prieštaravo realiai žmogiškajai patirčiai.

Interneto valdovai, karo mašinos ir svetimas intelektas

XIX a. viduryje spartėjant informacinių komunikacinių technologijų plėtrai, neišvengiamai „nyko“ atstumas tarp žinių siuntėjų bei gavėjų. Visuomenės stebėtojai ėmė nuogąstauti, jog telegrafas apskritai pradėjo naikinti laiką ir erdvę (jo laidai kai kuriose urbanistinėse vietovėse, beje, stipriai užstojo dangaus vaizdą). Vėliau, perpratus elektromagnetinių bangų egzistavimą, taip pat atsiradus radijo ryšiui, orų kaita tapo ne tik aiškiau suvokiama, bet ir iš anksto nuspėjama apie tai pranešant. Netrukus žmonės išgirdo periodiškai skelbiamas orų prognozes. O šiandienos komunikaciniai tinklai mus neretai sujungia tiesiog „iš dangaus“. Oficialiai nepaskelbtu, tačiau vienu iš dangaus valdovų tapęs jau minėtasis Muskas dabar gali pašviesinti arba pritemdyti (gal tiesiog „pritildyti“) žemiečių bendravimą[10]. Interneto ryšį tiekiantys jo kompanijos „Starlink“ palydovai dar visai neseniai galėjo būti retsykiais pastebimi kaip tvarkinga vorele nakties danguje judančios švieselės[11]. Muskas ėmė daryti poveikį ir ukrainiečių išgyvenimui – kariaujančiai šaliai žūtbūt reikia kokybiškos komunikacijos kanalų, o tai neatsiejama nuo internetinio ryšio spartos. Ukrainoje tai užtikrindavo, o kitais atvejais – kone demonstratyviai nebeužtikrindavo – minėtoji bendrovė, politinio poveikio kontraversijų nelinkusi aiškinti viešai. Taigi 2023 m. liepą techno-milijardieriui buvo pasiūlyta pagaliau pasirinkti, kurią kariaujančią pusę jis realiai palaiko[12].

Rusijai kartu su Šiaurės Korėja ėmus svarstyti apie dar naujesnes, nei šiuo metu egzistuojančios, raketas ir palydovus, tarpvalstybinės konfrontacijos gali būti perkeliamos už Žemės ribų[13]. Tuo tarpu kasdieninio „lokalaus“ dangaus militarizavimo užmačias iliustruoja naujausios kartos dronai – pastarieji taip pat sparčiai kito nuo pat karo Ukrainoje pradžios[14]. Militaristinė paranoja žmoguje neišvengiamai prasiveržia neurozėmis bei egzistencinio nerimo pavidalais, kurie buvo ryškūs Šaltojo karo metais. Parodoje „Pirmapradis dangus“ infosferos militarizavimą bei propagandos sklaidą savaip iliustruoja Kristinos Inčiūraitės 2016 m. darbas „Ana ir Fantomas“. Tai – mįslingas foto-audio pasakojimas apie JAV demaskuotą rusų šnipę, vėliau tapusią Rusijos televizijos laidų vedėja, propagandiste ir sąmokslo teorijų kūrėja bei jų aiškintoja. Agresyviai hipnotizuojantį, karines ir kosmines paslaptis neva atskleidžiantį, didžiavalstybinės arogancijos prisodrintą Annos Chapman kalbėjimą galima išgirsti tik per ausines (ne vienas šiandienos pavyzdys liudija, jog Rusijos propagandą skleidžiančios agresyvios gražuolės tipažas karaliauja ir tam tikruose dabartiniuose kanaluose). Tai – toksiškas naratyvas[15], kuris ekspozicijoje Šiauliuose derinamas su kaimyninės Latvijos šiaurės vakaruose kadaise įrengto šnipinėjimui skirto radioteleskopo fiktyviu vaizdiniu. Trijose fotografijose užfiksuotas kone juvelyrinis metalo darinys yra anti-tikroviškas, skriejantis ten, kur jo neidentifikuos jokie radarai.

Anomalių reiškinių ir užslaptintų objektų prigimtis mums nepažini iš principo. O pernelyg smegenis įtempianti nežinia, kaip minėta, gimdo baimę ir nerimastingus svarstymus apie antgamtiškas materijas. Pavyzdžiui, po Antrojo pasaulinio karo vakarietiškoje (visų pirma JAV) militarizuotoje kultūrinėje vaizduotėje dirvą rado niūrių dangaus fantomų – NSO ir raketų-vaiduoklių vaizdiniai. Pastarųjų atgarsių galima rasti ir sovietmečio Lietuvos mene (minėčiau 8-tojo dešimtmečio Arvydo Každailio abstrahuotus itin didelių gabaritų dekoratyvių dangaus agregatų pavidalus). Įjautrintais Šaltojo karo metų meniniais receptoriais pavykdavo „pagauti“ nežemiškų civilizacijų signalą, „pamatyti“ neatpažintus skraidančius objektus, pajusti žemiečių ausiai nesuvokiamą tamsiais nakties kanalais mus pasiekiantį kosminį visatos gaudesį. Nežemiškos gyvybės galimą egzistavimą savaip reflektuoja jau pradžioje minėtas A. Railos 1980 m. regėjimas. Neįmanoma sužinoti, ką menininkas anuomet stebėjo – apie tai ką pamatė, jis viešai net nekalbėjo iki pat 2002 m. Tuo tarpu fotografas Vitalijus Butyrinas panašiu metu kūrė aktualius ekologinius fantastinius siužetus – ŠDG parodoje rodomi jo 1983 m. fotokoliažai reflektuoja politinius planetos išsaugojimo motyvus. Kažkur palei horizontą nuklydęs žvilgsnis foto manipuliacijoje kontaktuoja su gyvybe iš svetur, vietoje mėlyno skliauto aukštybėje pasitinkanti nežinia gimdo baimę pačiame žmoguje, keistos dangaus būtybės ir Žemės gyvūnai netikėtai susikeičia vietomis.

Gyvi debesys, skaitmeninės miglos ir nauji evoliucijos siluetai

Žvelgiant iš meteorologijos mokslo perspektyvos, natūralūs debesys gali būti traktuojami kaip didžiausias klimato prognozių neapibrėžtumo šaltinis, nuolat indikuojantis globalius, ištisus kontinentus aprėpiančius orų ir biosferos pokyčius. Savo ruožtu romantiški, sentimentalūs, taip pat dramatiški, niaurūs, saulėti dangaus (ir visų pirma debesų) vaizdiniai gausiai sutinkami tiek senojoje peizažinėje dailėje, tiek šiuolaikiniame skaitmeniniame mene. Pakankamai ilgai žvelgiant į debesis jie atgyja, kartais ima aktyviai formuoti atpažįstamus gyvų būtybių pavidalus – šį matymo efektą „Pirmapradžio dangaus“ ekspozicijoje iliustruoja Leono Katino 1979 m. tapyti „Debesys“. Kita vertus, debesija šiandien gali reikšti ne tik efemeriškus darinius ore, bet ir milžiniškus kiekius informacijos talpinančius duomenų centrus. Informacinės infrastruktūros tyliosios industrijos – galingi serveriai arba „nematomosios“ naujojo duomenų kapitalizmo chimeros – skolinasi atmosferos reiškinius kaip metaforą.

Nuolatinio skaitmeninio tapsmo ir besiformuojančių technologijų sraute aštriai suskamba maištingų GAN1 algoritmų susidūrimas Maximiliano Oprishkos 2021 m. audiovizualiniame kūrinyje „Machinal“. Čia žaidžiama, kaip dabar teigtume, jau „pasenusiais“ dirbtinio intelekto įrankiais. Tačiau pavadinimas sugestijuoja aktyvų mašininio mokymosi procesą, o ekrano paviršius pasišiaušia it akvarelės popierius, kai kuriais momentais, rodos, aprasoja kaip stiklas. ŠDG eksponuojamame langelyje juodame fone gimsta šviesų rėžiai, galintys priminti mūsų socialiniuose tinkluose populiarėjančios Šiaurės pašvaistės spindesį, dramatiškas jūrinio saulėlydžio žaras, vulkano gūsį, vaivorykštinius debesis. Ausis fiksuoja įelektrintas audros pranašystes, tiksliau – generatyvinių priešininkų tinklo (GAN) tarpusavio trintis. Tačiau atmintis lygiagrečiai atgamina ir žymiųjų Hubble ar James Webb teleskopų regėjimus, kurie naminiuose kompiuterių ekranuose pateikiami mūsų akims suprantama spalvingų abstrakcijų kalba – kaip nuostabūs tolimųjų galaktikų viražai.

Pats internetas, kuris kaip neatsiejama kasdienės komunikacijos dalis įsigalėjo tik pačioje XX a. pabaigoje, netrukus tapo visaapimančia ir neretai iš dangaus mus pasiekiančia komunikacijos terpe; tinkline ir kartu virusine medija – infekcija, funkcionuojančia per žmonių atpažįstamą ir individualiai mėgdžiojamą, nuolat nesąmoningai kopijuojamą kalbą bei vaizdus. Bet ne vien tai. Infosferos virusai lygiai taip pat plinta ir pagal matematinius epidemiologijos principus. 1976 m. bestseleryje „Savanaudis genas“ Richard Dawkinso aprašytas ypatingasis žmonijos replikatorius (arba memas) – Dievybės idėja – yra bene stabiliausiai homo sapiens kultūrinėje aplinkoje atsikartojantis ir, ko gero, didžiausią psichologinį poveikį mūsų smegenims turintis mechanizmas (dievybės idėjos išlikimą sąlygoja labai panašūs išlikimo mechanizmai kaip ir tie, kurie lemia geno išlikimą genofonde). Manto J. Talmanto 2022 m. virtualiosios realybės kūrinyje „Įsivaizduojamos būtybės / Evoliucijos siluetai“ žvalgomasi į tolesnius kūrinijos kelius ir stebima, kokiais būdais įsikūnija iš dangaus krentančios dieviškos mintys. Nauja „dievybe“ tapęs svetimas skaitmeninis intelektas šiandien išties generuoja mūsų protus pavergiančias virusines idėjas, netgi sukelia šitstormus politinėje padangėje. 

Galingose nematomose informacinės debesijos infrastruktūrose šią akimirką produkuojami milijardai informacinių vienetų virsta duomenų srautais, kurie vis tiksliau numato ir netgi reguliuoja procesus regimajame pasaulyje. Jo žemiškąją tvarką „nušluoja“ skaitmeninė, it šiandien memu jau tapusiam Flammariono raižinio žmogui dar sykį perbraukus ranka per realybės sluoksnį. Parodos erdvėje atgaivintų fikcinių skaitmeninių dievybių mintyse realiu laiku užgimsta miksuotos gyvybės pavidalai – jų tapsmas regimas virtualiosios realybės skliaute. Savas miglas ir vaizduotės rūkus sparčiai daugina ir naujosios medijos, o aukštųjų (gal reikėtų sakyti tiesiog – aukštybių?) technologijų valdovai konstruoja vis sudėtingesnes pabėgimo mašinas bei ima rimtai trikdyti radioastronomijos procesus. Beje, į kolektyvinę sąmonę braunasi ir galingesni nauji subjektai. Pasak Emanuelio Coccia, besikeičiantis klimatas pirmą sykį žmonijos istorijoje šios planetos biosferai suteikia ypatingą laisvės sampratą – ne kas kita, o gamtos kataklizmai parodo, kad mūsų akyse subjektiškumą vėl įgavusi Žemė (Gaia) elgiasi visiškai laisvai, t. y. „daro ką tik nori“. Dangus šiam naujajam suvokimui suteikia puikų raktą, mat laisvė ten apibrėžiama per gebėjimą judėti ir nuolat transformuotis. Tik pažvelkime aukštyn – „danguje nepamatysime ilgalaikių pėdsakų: kai judėjimas ten liaujasi, žymių nelieka, kiekvienas veiksmas yra metamorfozė“[16]. Susidūrę su nevaldomai aštrėjančiu orų klausimu, esame priversti akimirkai atsitraukti ir nuo sveikojo proto, tvirtinančio neva esame išskirtiniai laisvos valios reiškėjai. Ribas neigiantis pasaulis išties vis labiau tampa panašus į debesis arba vaiduoklį.

---

[1] Bruno Latour, “Ecological mutation and Christian cosmology”, International Congress of the European Society for Catholic Theology, Osnabrück, August 2021, http://www.bruno-latour.fr/sites/default/files/177-OSNABRUCK-GB.pdf, p. 6.

[2] Politiniu požiūriu tradicinis ir ne visai korektiškas UFO terminas (liet. NSO – neatpažinti skraidantys objektai) pastaraisiais metais pakeistas neutralesniu UAP, plačiau žr. https://www.cbsnews.com/news/what-are-uaps-unexplained-aerial-phenomenon-ufos-new-name/

[3] Bruno Latour, “After Lockdown: A Metamorphosis”, translated by Julie Rose, Cambridge : Polity Press, 2021, p. 42.

[4] Iliustracija pradžioje buvo publikuota Camille’io Flammariono knygoje „Atmosfera: populiarioji meteorologija“ (pranc. „L’atmosphère: météorologie populaire”).

[5] XIX a. raižinyje pavaizduotas prie Žemės krašto prisiartinęs žmogus. Apsirengęs ilgu apsiaustu ir nešinas lazda, jis priklaupia palei horizonto liniją – būtent čia savas jaukusis pasaulis susilieja su nežinomybe. Galva, pečiais bei dešine ranka žmogus praskiria senovinio žvaigždėmis nusėtą dangaus skliautą, už kurio atranda naują nuostabią besisukančių kosminių reiškinių, ugnių ir saulių karalystę.

[6] James Burke, “The Day the Universe Changed”, London : Little, Brown and Company, 1985, p. 136–143.

[7] Tokių reiškinių galimą egzistavimą iliustruoja 2023 m. ankstyvą pavasarį žiniasklaidoje (taip pat ir Lietuvos) plačiai aptarinėta konversija apie šnipinėjimui skirtus kinų balionus, kurie skriejo (ir buvo numušti) virš JAV ir Kanados. Kiek vėliau ankstesni patikimi faktai pradėjo kelti abejonių.

[8] Raila pasakoja, jog „1980 metų spalio pabaigoje, apie 20 valandą vakaro, sustingusių žvaigždžių fone, aukštai danguje, pastebėjau šviesos taškus, lekiančius vienas paskui kitą bangos trajektorija. Dideliu greičiu. Visiškoje tyloje“.

[9] Principinis muskiškas ryšio su Žeme nutraukimas provokuoja atkreipti dėmesį į Latouro aptartas eschatologines praeities ir dabarties figūras žmonių mąstyme. Įsikūnijimo figūra rezonuoja su „nusileidimo į žemę“ figūra, tuo tarpu priešingos, „kylančios aukštyn“ eschatologinės figūros gali išreikšti pabaigos ir pasaulio baigtinumo idėjas; būtent šias idėjas, aiškiai to nepasakydami, propaguoja kai kurie JAV techo-miljardieriai.

[10] Prieš keletą metų lietuviškosios žiniasklaidos antraštės ne veltui skelbė ambicingus jo planus – „uždengti dangų ir valdyti internetą“. Žr.: Thomas Pfeiffer ir Thomas Seal, „Ambicingas Elono Musko projektas naktį matomas ir virš Lietuvos: uždengti dangų ir valdyti internetą“, delfi.lt, 2021 09 21, https://www.delfi.lt/plius/mokslas-inovacijos/ambicingas-elono-musko-projektas-nakti-matomas-ir-virs-lietuvos-uzdengti-dangu-ir-valdyti-interneta-85286533

[11] Iš skirtingų planetos vietų dangaus „traukinukai“ buvo matomi neilgai – po kurio laiko pati bendrovė sutiko sumažinti jų ryškumą, kad netrukdytų žemės teleskopų veiklai ir astronomų darbui. Vis dėlto dabar kritiškai prabylama apie kai kurių naujesnių privačių kompanijų palydovus (artimiausiu metu jų planuojama paleisti daugiau nei pusė milijono). Naujasis palydovų kiautas aplink planetą netrukus gali visiškai sužlugdyti ir seną žmonijos svajonę pagaliau išgirsti iš tolimų visatos taškų atskriesiančius signalus.

[12] Kate Hawkinson, “Starlink has become the ‘blood’ of Ukraine’s communication infrastructure, but officials are reportedly growing concerned about relying on Elon Musk’s tech”, businessinsider.com, 2023 07 29, https://www.businessinsider.com/officials-worry-about-ukraines-reliance-on-elon-musks-starlink-2023-7

[13] O jau 2023 m. lapkričio pradžioje Izraelio priešraketinei gynybos sistemai „Arrow“ už Žemės atmosferos ribų numušus iš Jemeno paleistą balistinę raketą, galima ir nehipotetiškai kalbėti apie pirmąjį mūšį kosmose.

[14] Turkijoje pradėti gaminti korporacijos „Baykar“ dronai nuo 2021 m. ženklino naują bepiločių karo orlaivių pradžią (gana pigius dronus galėjo įsigyti netgi kai kurios mažosios valstybės). Netrukus pasenę, šie dangaus ginklai modifikuoti į dar naujesnius modelius.

[15] Ausinėse skambančio balso trumpa ištrauka lietuvių k.: „Aš atskleisiu visas paslaptis. Ar skris stebuklingas įrenginys? Tai galima sužinoti vienu būdu – jį sukonstruoti ir pamėginti skraidinti. <…> Ne visi žmonės domisi politika, ne visi domisi verslu ar kokiomis nors socialinėmis problemomis, bet visiems įdomios paslaptys, visiems įdomi mistika“.

[16] Emanuele Coccia, “Don’t Call Me Gaia”, e-flux.com, October 2023, https://www.e flux.com/architecture/hydroreflexivity/571453/don-t-call-me-gaia/