Asmeninės ir kolektyvinės atminties konkurencija. Mortos Jonynaitės paroda „Lengvas lietus su dideliais lašais“ „Drifts“ galerijoje

Pastaruosius įvykius rekonstruojantis minčių srautas slysta per smegenis pagaląstais ašmenimis. Pjūviai rėžia atminties audinį, stengdamiesi, kad ateityje dabartį primintų plyšius jungiančių siūlių randai. Niekada nepamiršiu, galvoju, lyg būtų maža pjūvių, dar ir iš žaizdos smilkinyje teka kraujas nuo savanoriškai į galvą paleistos intensyvios patirties kulkos. Tačiau pats žodis „niekada“, nesuponuojantis jokio laiko ir talpinantis nebūtį, projektuoja užmaršties neišvengiamybę. 

Šia skaitytojams adresuota įžanga įaudžiu į kolektyvinę atmintį kapiliarų plonumo užuominas apie asmeninius išgyvenimus. Panašus procesas vyksta galerijoje „Drifts“, kur pristatoma jaunosios kartos menininkės Mortos Jonynaitės personalinė paroda „Lengvas lietus su dideliais lašais“. Žiūrovų reflektuojami, interpretuojami ar vartojami kaip regimas vaizdinys menininkės kūriniai, sluoksniuojantys užuominas apie privatų gyvenimą ir plačiai žinomų reiškinių nuorodas, prisiminimų bei apmąstymų pavidalu įteka į kolektyvinės atminties organizmą. Kolektyvinės ir asmeninės atminties persipynimas viename audinyje yra centrinė šios parodos tema, kurią apsvarstyti Jonaitytę įkvėpė prancūzų rašytojos Annie Ernaux knyga „Metai“.

Būtent šios knygos žodžiais prasideda parodos kuratoriaus Pauliaus Andriuškevičiaus parašyta anotacija: „Tokiomis akimirkomis ji galvoja, kad jos gyvenimas galėtų būti pavaizduotas dviem ašimis, viena horizontalia, rodančia viską, kas jai nutiko, ką matė, ką girdėjo, kiekvieną akimirką, ir antra vertikalia, kur būtų tik keli vaizdiniai, panardinantys į naktį“. Čia norisi pastebėti, kad Jonynaitės parodos kontekste citata parinkta meistriškai. Joje minimos horizontalios ir vertikalios ašys referuoja į ekspozicijos kūrinių meninę raišką – audimą, kuriamą vertikaliai ir horizontaliai perpinant siūlus. Kartu šie Ernaux žodžiai kalba apie suliejamų dviejų atminčių naratyvo struktūrą. 

Jonynaitė tiesiogine to žodžio prasme išaustą asmeninę patirtį įpina kolektyvinėje atmintyje, kur ji nugula žiūrovo  prisiminimuose. Pirmiausia, menininkės kūriniai – tai liudijimas apie fizinės ištvermės reikalaujantį darbą prie audimo staklių, kuriomis tveriami tekstilės objektai. Vėliau, skaitant kūrinius lydintį Jonynaitės rašytą tekstą, aiškėja, kad darbuose užkoduoti ir menininkės kasdienybės, kelionių, įsimintinų akimirkų ir panašių patirčių prisiminimai. Tačiau, kad ir kiek menininkės autobiografijos detalių apčiuoptume, objektuose taip pat gausu ir kolektyvinės atminties fragmentų. Jonynaitė tęsia archajišką audimo tradiciją, jungdama praeitį su dabartimi. Raštuose koduoja kitų kūrėjų sugalvotus dekoro elementus, per asmeninį filtrą perleisdama jau egzistuojančias idėjas. Darbų pavadinimais referuoja į populiariąją kultūrą, mitologiją ar geografinius orientyrus. O parodą papildo rašytiniu pasakojimu, kuris sufleruoja bendražmogiškas patirtis ir socialines problemas. 

Mąstydama apie Jonynaitės kūriniuose pinamą dviejų atminčių audinį ir bandydama Ernaux citatoje identifikuoti, kurią atmintį reiškia horizontali ašis, o kurią vertikali, pagalvoju apie asmeninės ir kolektyvinės atminties konkurenciją. Ernaux aprašoma horizontalioji ašis mezgama aplink įvardį „ji“, kuris nors ir referuoja į vieną individą, „ją“ talpina istorijos didžiajame paveiksle – tarp visko, kas jai nutiko, ką matė, ką girdėjo kiekvieną akimirką. Žodis „viskas“ skamba kaip iš konkretybių – faktų, laikmenose įrašytų melodijų ir vaizdų – suaustas tankios tekstūros audinys. Tai siejasi su mano svarstymais, kad kai kurių filmų, serialų ar knygų siužetus atsimenu geriau nei savo gyvenimo įvykius, apie kuriuos perskaičiusi dienoraščiuose, dažnai nustembu. Mintinai moku ištisus dainų, kurių neparašiau, tekstus, tačiau nepamenu savo lūpomis ištartų žodžių reikšminguose pokalbiuose. Žinau, kokias sukneles Emma Stone vilkėjo atsiimdama Oskarus, bet nepamenu, ką dėvėjau per pirmus pasimatymus. Tad, nors egzistuoju individualiai, tarpstu gajoje įvykių ir reiškinių klampynėje. 

Atminčių konkuravimą identifikuoju ir Jonynaitės kūriniuose – tiek jau aukščiau aprašytame jų santykyje, tiek konkrečiuose pavyzdžiuose. Užėjusi į galeriją, susiduriu su kūriniu „Pink Street Boys“, kurio siluetas man primena iškilmingose procesijose monarchų ar šventikų dėvimas mantijas, simbolizuojančias prabangą arba dvasingumą. Tačiau, skaitydama Jonynaitės pasakojimą, sužinau, kad kūrinys koduoja priešingą – grubią barų ir pankroko kultūrą bei šifruoja prakaito kvapo ir menininkės kovos su demonais prisiminimus. Tada bandau suprasti, kuri Jonaitytės kūrinio pusė – išorinė ar vidinė – svaresnė? Man, kaip žiūrovei, „Pink Street Boys“ vizualiai įdomus, bet aiškios pirmojo įspūdžio sukeltos asociacijos greit prislopina šią sensaciją. Tuo metu nutylėjimai Jonynaitės asmeninėje istorijoje įtraukia kaip siuvimo mašinoje įsiveliantis siūlas ir dirgina sužinoti daugiau. Kas yra tas boksininkas, palikęs jos kūne žymes? 

Kolektyvinę atmintį neretai formuoja visuomenės skauduliai ir traumos. Todėl nestebina, kad šioje parodoje Jonaitytė atkreipia dėmesį į socialines problemas. Žiūrėdama į diptiką „Chimeros“ (kad ir kaip žiūrėčiau, nėriniuose matau graikų mitologinės būtybės Medūzos įvaizdį iš priekio ir nugaros), tiek iš pavadinimo, tiek iš riaumojančio folkloriškai stilizuoto veido, suprantu, kad šis kūrinys reprezentuoja tamsiąsias jėgas. Besiveržiantis klyksmas, suraukti antakiai, pasišiaušę plaukai simbolizuoja pykčio proveržį, kuris yra nepelnyto elgesio su individu pasekmė. Kuriam konkrečiai elgesiui adresuota ši žinutė, sužinau Jonynaitės pasakojime, užsimenančiame apie moters laisvės pažabojimą. „Chimeros“ referuoja į pamintas moterų teises – tildymą, laisvos valios atėmimą, žeminantį socialinį statusą, skriaudą. 

Kita parodoje reflektuojama socialinė problema, kurią apčiuopiu kūrinyje „10 min. Vilniaus tylos“, yra marginalizacija. Žiūrėdama į amografo principu sukurtą darbą, kuriame iš vieno rakurso matomas gulintis žmogus, iš kito – balandžių pulkas, vienas kitą papildantys įvaizdžiai primena stoties rajone matytus paribio žmones. Perdozavęs narkomanas, šlapimu trenkiantis alkoholikas, sutalžytas vagis – kažkuris jų be sąmonės guli Šopeno gatvėje. Šio žmogaus, galbūt kamuojamo depresijos, traumuoto gyvenimo iššūkių, kurių nebuvo pajėgus įveikti – vienatvės, socialinės atskirties, gyvenimas veikiausiai toks pat liūdnas kaip Prelude in E Minor Op28 No.4 skambesys. Tačiau retas praeivis varginsis galvoti apie priežastis, kodėl šis individas atsidūrė dugne, ir imsis veiksmų tai pakeisti. 

Skirtingose mintyse individus vienijančias idėjas sėjančios traumos ir piktžaizdės, ilgainiui tapusios koletyvine atmintimi, leido atsirasti feminizmo judėjimui, socialinei politikai ir apsaugai. Todėl šiuo požiūriu stipresnė jėga atrodo kolektyvinė nei asmeninė. Tačiau tuo pat metu galvoju, kad jokia kolektyvinė atmintis nesiformuotų be pavieniams individams nutikusių istorijų, kurios tapo jų asmeninėmis atmintis. Todėl sugrįžtu prie klausimo – svaresnis išoriškai individą supantis ar vidinis pasaulis? 

Šio teksto eigoje jau svarsčiau, kad filmų siužetus ir dainų žodžius atsimenu geriau nei tai, ką patyriau ar pasakiau, tačiau įdomus ir atvirkščias šių atminčių santykis. Dainos dažnai atgaivina nuslopusius prisiminimus apie konkrečius asmenis ar rekonstruoja patirtus pojūčius, o filmų siužetai nukelia į praeityje išgyventas panašias akimirkas. Tokią asmeninę atmintį reanimuoja atpažįstama bendražmogiška patirtis, kurią vieni reflektuojame kūryboje, kiti mintyse, užsiimdami buitiniais darbais. 

Atpažįstamumu surezonavo Jonaitytės kūrinys „Blissfully unaware“. Audinyje abstrahuoto gamtovaizdžio motyvas vizualiai atrodo lyg vyno ir rašalo dėmėmis išlietas akvarelės piešinys, savo raiška dvelkiantis nusivylimu, nostalgija ar ilgesiu. Tokį įspūdį sustiprina apgailestavimu alsuojantis sakinys Jonaitytės tekste: „Ketverius metus gyvenau tik prisiminimuose, galbūt per daug jėgų skyriau juos ryškindama“. Šis menininkės kūrinys vaizduoja, kaip nuolatinio minčių perdirbimo procesas siūlas po siūlo ardo rekonstruojamos informacijos audinį. Dėl to atsiranda susidėvėjimo plyšiai, pakinta silueto forma, išblanksta raštai, nubyra dekoro detalės. Čia sugrįžtu ir prie anotacijoje cituojamų Ernaux žodžių apie vertikalią ašį. Joje likę tik keli vaizdiniai, panardinantys į naktį. Ir bent sau identifikuoju, kad statmenoji ašis prancūzų rašytojos tekste nurodo nepastovią ir nuolat nykstančią asmeninę atmintį, kurioje iš suardyto audinio ilgainiui lieka pavieniai nuo staklių karantys siūlai. Tačiau, kad ir kokia sudriskusi ši struktūra būtų, ji yra neatsiejama dalis to, kuo esame.

Pastaruosius įvykius rekonstruojantis minčių srautas slysta per smegenis pagaląstais ašmenimis. Pjūviai rėžia atminties audinį, stengdamiesi, kad ateityje dabartį primintų plyšius jungiančių siūlių randai. Visada prisiminsiu, galvoju, lyg būtų maža pjūvių, dar ir iš žaizdos smilkinyje teka kraujas nuo savanoriškai į galvą paleistos intensyvios patirties kulkos. Pats žodis „visada“, suponuojantis nuolat truksiantį laiką ir talpinantis būtį, projektuoja prisiminimo užtikrinimą. 

Dabartyje paslaptis man pačiai, tiesa yra šio teksto įžanga ar pabaiga. Niekada nepamiršiu ar visada prisiminsiu. Gali būti visaip, prisimenu praeityje nuaidėjusius žodžius. Tačiau iki įvykių nepažinus būsimasis laikas parodys šios rekonstravimo perdirbamos medžiagos kokybę ir ilgaamžiškumą, visada bus dainų, filmų ir pramintų takų, kurie nukels į praeitį. Tad galbūt kolektyvinė ir asmeninė atmintis toli gražu ne konkuruoja, o yra meistriškas balansas išsaugoti istorijas.

Mortos Jonynaitės paroda „Lengvas lietus su dideliais lašais“ galerijoje „Drifts“ veikia iki 2024 m. gruodžio 28 d.