Artūro Mitino paroda „Aporija“ „Dūmų fabrike“

Iki balandžio 3 d. „Dūmų fabrike“ (Dūmų g. 5, Vilnius) veikė Artūro Mitino paroda „Aporija”.

Nusitrynusios paskirties erdvės visuomet kelia dviprasmiškus romantikos ir apleistumo jausmus. Jos verčia klausti kokių jėgų paveiktas peizažas tapo tokiu, koks yra? Kokia valia slypi už šių irimo apraiškų ir neišpildytų vaizdinių? Automatinė, kone savaeigė industrinė produkcija nualina peizažus, spinduliuoja beasmenį nykumą ir socialinį atšiaurumą. Menininkų studijos tokiuose peizažuose glaudžiasi tarsi iš konteksto iškritusios žmogiškojo laiko kapsulės, o kūrybinei veiklai būdingas nepažinumas antrina dar ir vidiniu susvetimėjimu.

Bent jau tokie išgyvenimai lydėjo 2016 metais industrinėje plastiko perdirbimo aplinkoje tapytą „Krematoriumų” ciklą. Jame, remdamasis presuotų atliekų motyvais, mėginau sluoksniavimo ir transformacijų technikomis perteikti lydymosi bei kristalizacijos tėkmes. Serijas lydėjo mintys apie perteklinę gamybą ir jos skleidžiamą taršą, tai gretinant su pačios tapybos, kaip medijos, „savijautomis”. Cituojant meno teoretikę ir tapytoją Agnę Kulbytę, serijoje „tapybos kalba formuluojamos vaizdinės aporijos, išsikaidymai ar trūkiai, pauzės, kur tartum išsenka bet kokie vaizduojantys simboliai ir filosofinės refleksijos”.

Parodą taipogi papildo nauji kūriniai paremti nusidėvėjusių erdvių ir dabartinės studijos motyvais, pabrėžiant tranzicinį kuriančiojo būvį ir žvilgsnį. Tai piešiniai ant sluoksniuojamo medicininio popieriaus, skirto sugerti kūniškiesiems skysčiams. Juose persidengiantys siluetai virsta dėmėmis, materialiais stebėjimų pėdsakais. Antrinis medžiagų ir motyvų panaudojimas, perdirbimas, interpretavimas – kaip ir pats dviejų kūrybinių etapų sugretinimas – leidžia iš saugaus atstumo pažvelgti į vidinius kūrybinius ir emocinius prieštaravimus.

Menininkas, meno teoretikas Artūras Mitinas (g.1991) kuruoja projektus paremtus teoriniais tyrimais meno ir psichologijos sankirtoje. Jis siekia per meno prizmę apmąstyti psichologinės sveikatos, sterilumo, susvetimėjimo su kūnu klausimus. Meninėje ir pedagoginėje praktikoje svarbi tampa šių išgyvenimų transformacija ir įgalinimas jutiminėje išraiškoje. Pastaruoju metu menininkas tiria „nejaukos” fenomeną jį reflektuodamas asmeninėje kūryboje.

Dizainas: Ugnė Upė Pilitauskaitė
Teksto redagavimas: Anna Chostegian

Fotografijos: Andrej Vasilenko