Apie vizualinius lūkesčius. „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“ Mo muziejuje

Giedrės Jankevičiūtės kuruota paroda „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“ yra netikėta. Nors eksponuojama Mo muziejuje, kuriam būdingas retorikos lengvumas, fizinis ir mentalinis patogumas, šioje parodoje jaučiausi lyg konceptualaus menininko ekspozicijoje ŠMC, kurioje iš manęs tikimasi aktyvaus bendradarbiavimo, žaidimo kartu, pamažu perprantant parodos naratyvą. Iš pirmo žvilgsnio visos „patogios“ parodos sudedamosios dalys joje yra: grafiškai raiškiai ir nedaugžodžiaujant pateikti istoriniai laikotarpio procesai (laiko juosta parengta istoriko Nerijaus Šepečio), parodos tekstai trumpi ir lengvai skaitomi, aiškiai nusakantys parodos struktūros logiką, pateikiantys dailininkų biografijų faktus, kūrinių atsiradimo priežastis ir aplinkybes. Be to, visoje erdvėje lankytoją lydi parodos kuratorės Giedrės Jankevičiūtės pasakojimas, sklindantis iš televizoriuje rodomos jos vedamos ekskursijos, kurioje atkreipiamas dėmesys į atskirus kūrinius ir paaiškinamos įvairios vaizdinės nuorodos. Tačiau kelis kartus apsukęs nedidelę parodą, atrinktų kūrinių visumą imi suvokti ne kaip košmariško ir dažniausiai dailės istorikų prašokamo laikotarpio dailės procesų pristatymą, o kaip konceptualų istorijos, traumos ir vizualumo santykio tyrimą, o atsitraukus ir žvilgterėjus iš dar toliau – tyrimą apie vizualinius lūkesčius.

Paroda pradedama nuo XX a. 4 deš. antroje pusėje ant popieriaus išguldytų Vilniaus kasdienybės vaizdų ir utopijų, kurtų lietuvių, lenkų, žydų, rusų kilmės vilniečių dailininkų. Kaip gerame holivudiniame filme čia įsijaučiame į idilę, kurioje ant palangių žaliuoja egzotiški sukulentai, svajojama apie dangoraižius, o šeimynai smaguriaujant ledainėje, viena iš kėdžių paskiriama numylėtam šuneliui. Tačiau mes žinome, į kokį filmą atėjome, žinome tai, ko nežino paveikslėlių personažai, žinome, koks košmaras jų laukia ir kad tokios idilės šitas miestas daugiau nebepatirs. Po tokios įžangos filmas mus sviestų į brutalias, tikroviškas košmaro rekonstrukcijas. Tačiau ši dailės paroda sukelia įsivaizduojamų sprogimų ir šūvių spengimą ausyse ir miglą akyse, perteikia instinkto ieškotis saugaus ir ramaus kampo būseną. „Tylų kampą“ parodoje vizualiai ir akustiškai kuria ir akustine danga „išmuštos“ sienos (parodos architektas Mindaugas Reklaitis).

Parodoje pristatomuose dailės kūriniuose nematome kareivių Vilniaus gatvėse ar bombonešių virš senųjų jo stogų. Iš tiesų karo laikotarpio Vilniaus kasdienybėje veikiantys žmonės šioje parodoje matomi tik keliuose tuo metu sukurtuose kūriniuose – Leono Kosmulskio vario raižinyje „Įėjimas į Šv. Jurgio bažnyčią nuo Sniadeckių gatvės“ (1940), Ludomiro Sleńdzińskio drobėje „Devocionalijų pardavėja“ (1940), spalvotame Placydos Bukowskos medžio raižinyje „Prekystalis“ (1941) ir Andrzejaus Wróblewskio medžio raižinyje „Traukinys“ (1944). Šie darbai nepatenkina „žmogaus atvaizdo karo kasdienybėje“ lūkesčių: prie Kosmulskio ir Sleńdzińskio bažnyčių – tipiškas sekmadieninis bruzdesys, Bukowskos pardavėjai ir pirkėjai idiliškai džiugūs, o Wróblewskio mažos suaugusio bei vaiko figūrėlės, vaikštinėjančios šalia geležinkelio tilto, išmuša iš interpretacinių vėžių. Suaugusio figūra padabinta šviesia berete ir laiko elegantišką skėtį, ir šie gražaus gyvenimo atributai trukdo pro žmones pūškuojantį juodą traukinį matyti kaip vienareikšmį prievartinių išvežimų simbolį. „Žmogaus karo metu“ ikonografijos lūkestis patenkinamas keliuose karą reflektuojančiuose pokariu sukurtuose kūriniuose, kur figūros jau tampa simboliais – tai kovojantys, prievartaujantys, bėgantys žmonės Andrzejaus mamos Krystynos Wróblewskos medžio raižinyje „Atleisk mums mūsų kaltes ir gelbėk mus nuo pikto“ (iš ciklo „Tėve mūsų“, 1950) ir berniukas Samuelio Bako drobėje „Tapatumo ženklas“ (2007).

Paroda „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“ MO muziejuje. Nuotrauka: Rytis Šeškaitis

Žaidime su žiūrovo vizualiniais lūkesčiais kulminacija įvyksta priėjus subtiliai parodos architektūros paslėptą Rozos Suckever „Pomirtinį Jokūbo Geršteino portretą“ (1942). „Tikros mirties aplinkui buvo tiek daug, kad dažnai ji nebeatrodė nei unikali, nei reikšminga. Dailės kūrinys leido suvokti pavaizduoto įvykio ar asmens išskirtinumą ir unikalumą, sureikšmino bei sutaurino kasdienybę“. Šie sakiniai iš kūrinio aprašymo padeda suprasti parodos patyrimo taisykles. Ką vaizduoti popieriaus lape, kai bandai išgyventi? Kokia prasmė tokiu metu apskritai ką nors vaizduoti? Dailė kaip terapijos priemonė, padedanti palengvinti potrauminio streso sindromo simptomus, – puikiai žinoma ir suprantama, tačiau koks santykis su daile susiformuoja traumuojančių procesų metu?

Daugiau žmonių, veikiančių ir paveiktų karo kasdienybės, parodoje neradau. Užtat joje daug Vilniaus senamiesčio architektūros ir dailininkų namų interjerų bei keletas alegorinių kompozicijų karo tema. Žvilgsniu keliaujant per šiuos tapybos ir grafikos darbus, nuo kalvos žvelgiant į bažnyčių bokštus, iš pakalnės kontempliuojant Gedimino kalną, tyrinėjant be didelio emocingumo užfiksuotus griuvėsius, gėrintis eskiziška interjerų elegancija ar intelektualiomis klasikinių simbolių ir modernių reikšmių jungtimis, po truputį pradedi tapatintis su trumpesniam ar ilgesniam laikui saugų kampą radusio, tapančio, raižančio dailininko vienatve. Pradeda ryškėti dailininko pastanga megzti ryšį su tuo, kas tvariau nei žmonės – su pastatais ir daiktais, kurtais ramiam ir gražiam gyvenimui, tampančiais gerų prisiminimų talpyklomis ar užsimiršimo generatoriais. Kataloge, lydinčiame abi „Sunkaus laiko“ parodas, pateikiamas psichologės Danutės Gailienės tekstas, kuriame patvirtinama – išgyvenimo laikotarpiu kuriantys menininkai renkasi arba pasyvų dokumentavimą, arba kuriamais gražiais vaizdais neigia patiriamą traumą.

Paroda „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“ MO muziejuje. Nuotrauka: Rytis Šeškaitis

Pokario laike (kuris tęsiasi tol, kol prisimename karą), grįžus į saugų gyvenimą, kūryba tampa tvarkymosi su traumine patirtimi įrankiu, ikisimbolinės patirties įsimbolinimu. Veikiami gausybės knygų, filmų ir dailės kūrinių apie karo patirtis, karą siejame su intensyviomis emocijomis, ekspresyviu vizualumu. Tačiau ši paroda konceptualiomis užuominomis pasakoja, kad absurdiško streso sąlygomis refleksija atidedama vėlesniam laikui, kūryba tampa disociatyvi – padedanti atsiriboti nuo realybės vaizdų ir jų keliamų emocijų. Pasakojimas apie karo laikų Vilnių parodoje puikiai įrėmintas dviejų ne emocionalių urbanistinių peizažų. Tai Antano Gudaičio „Vilniaus miesto panorama“ (1941) ir Ludomiro Sleńdzińskio „Vilnius (Oratorija)“ (1944). Gudaičio eskiziška drobė – tai vaizdo troškulio numalšinimas, okupuoto, išsvajoto ir atgauto Vilniaus vaizdo tapybinis pasisavinimas. Tuo tarpu Sleńdzińskio sukurtas paveikslas – tai sapniškas miesto ir buvusio gyvenimo prisiminimas, tapybinis atsisveikinimas. Jei šie darbai būtų sukurti praėjus, tarkim, dešimtmečiui po išgyvenimų, galima spėti, jog atrodytų kitaip, būtų daug dramatiškesni ir simboliškesni. Tuo ši paroda ir ypatinga –neįspūdingu vizualumu priverčia perkratyti mentalinius vaizdinių kanonus ir taip sukuria tirštą vaizdų ir jų refleksijos parodinę patirtį.

Paroda „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“ MO muziejuje. Nuotraukos: Rytis Šeškaitis