• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
.
2024    02    21

Apie tas patalpas Goštauto g., arba kodėl sėkmingai žydėjusi „Kompresorinė“ dabar kviečia šėlti savo uždarymo vakarėlyje

Giedrė Steikūnaitė
2023, Roberto Becerra nuotrauka

Netoli Lukiškių ir Neries įsikūrusi bei nenudailintu nuoširdumu garsėjusi Vilniaus kultūros ir meno erdvė „Kompresorinė“, kurioje per pusantrų gyvavimo metų įvyko per pusantro šimto renginių, vasario pabaigoje užveria duris ir kraustosi… Kol kas – niekur.

Kodėl? Kas turėjo įvykti, kad sėkmingai veikusi ir publikos pamilta erdvė pasakytų: „Užbaikim šią nepaprastą kelionę su trenksmu“?

Apie tai pasakoja „Ideas Block – Kompresorinė“ bendraįkūrėja Liucija Dervinytė. Pasakoja ne tam, kad skųstųsi, pyktų ar keršytų, ne, pasakoja tam, kad visi žinotume, kaip būna, ir patys galėtume informuotai priimti atitinkamus sprendimus.

(Uždarymo vakarėlio anonsas feisbuke yra čia, bilietai – čia)

***

Giedrė: Liucija, nuo ko viskas prasidėjo? Kaip jūs čia atsidūrėt?

Liucija: Šias pramonines patalpas išsinuomojom 2022-ųjų rugsėjį, laimėję valstybės įmonės „Turto bankas“ skelbtą konkursą. Nuomos sutartį pasirašėm trejiems metams, tad savo „Kompresorinę“ planavom turėti iki 2025 m. rugsėjo.

Žiūrėdama atgal, turiu pripažinti, kad parašus abu su Roberto (Liucijos vyras, menininkas iš Meksikos) padėjom, nors raudonos lemputės pradėjo mirksėti nuo pat pradžių: pirmąkart dalyvaujant konkurse, jis buvo atšauktas tądien, kai turėjo įvykti. Gerai, pasiieškosime kitos vietos. Po kurio laiko konkursas buvo paskelbtas antrąkart, mes jame nedalyvavom. O tada – trečią. Mums šios patalpos labai patiko, todėl galiausiai nusprendėm konkurse ir vėl dalyvauti. Tiesa, turėjom daug abejonių dėl nuomos sutarties, kuri „Turto banko“ atžvilgiu buvo labai patogi: šis niekuo neįsipareigoja ir sutartį gali nutraukti bet kada, nemokėdamas jokių netesybų, bet, kita vertus, ir mes taip pat.

Visgi prieš pasirašydami „Turto banko“ klausinėjom: kokias garantijas gauname? Išsinuomojame, viską renovuojame, bet praeis pusė metų, ir liepsit išsikraustyti? Jie atsakė: „Nėra jokių garantijų, bet nėra ir jokių planų ką nors su šiomis patalpomis daryti. Ramiai tvarkykitės, o laikui atėjus sutartį gal net galėsit prasitęsti ilgesniam laikui.“ Mes taip ir padarėm.

2023, Roberto Becerra nuotrauka

Giedrė: Patalpų renovacija truko tris mėnesius – ilgokai?

Liucija: Jos atrodė tragiškai: grindyse skylės, dulkių sluoksnis penkiagubas… Įrengėm naujus tualetus, samdėmės specialius bokštelius sienoms galerijos erdvėje išdažyti, ten taip paprastai nepasieksi. Šveitėm ir sienas, ir lubas. Namo pareidavom balti nuo dulkių. Talkose padėjo draugai ir savanoriai. Nėra taip, kad žiauriai daug čia investavom, bet investavom viską, ką turėjom.

Ir staiga, remontui einant į pabaigą, „Turto banko“ atstovė atsargiai prasitarė: „Na, gal jau nebeinvestuokit… Gali būti visaip… Yra planų… Jūs nesijaudinkit… Bus nugriauta…“

Su tokia kraupia nuojauta praėjo anos Kalėdos, atėjo 2023 m. sausis, gaunu žinutę iš draugės: „Ar matei LRT straipsnį apie jūsų patalpas?“ Pasižiūriu, o ten – žinia, kad Vilniaus miesto savivaldybė patvirtino ministerijų miestelio projektą Goštauto – Lukiškių gatvėse, t. y. kur esam įsikūrę mes. Vyriausybė tą projektą buvo patvirtinusi dar anksčiau, tik niekas nieko mums nesakė. Tad situacija buvo tokia: mes – ką tik atsidarę, o kitąmet mūsų patalpas jau planuoja griauti, nors turime sutartį trejiems metams. Labai nefaina ir tai, kad sužinojome beveik atsitiktinai, ir ne iš tų, kurių pareiga buvo mums pranešti.

Giedrė: Na, panašu į prasto skonio, žemo lygio apgavystę.

Liucija: Su „Turto banku“ nebenorim niekad turėti jokių reikalų. Nuo pat pradžių su juo buvo problemų dėl neaiškaus komunalinių mokesčių skaičiavimo. Sutartyje parašyta, kad juos apskaičiuoja ir paskirsto „Turto bankas“, tačiau niekur nepaaiškinta, kaip jis tai daro. Daug esam su juo dėl to ginčijęsi ir mes, ir kaimynai, vieni kurių gerus pusę metų tiesiog nemokėjo jiems siunčiamų sąskaitų, nes „Turto bankas“ negalėjo paaiškinti, kodėl per vieną mėnesį jos išaugo trigubai. Tiesiog ėmė ir išaugo.

Kitas pavyzdys: šiame pastate yra specialus galios mokestis už elektrą – mat anksčiau čia buvo įsikūręs Fizikos institutas, naudojęs daug elektros galios savo įrangai, kurios jau daug metų niekam nebereikia – net ir kaimynystėje įsikūrusioms medžio dirbtuvėms elektros galios užtenka gerokai mažiau. Tačiau šis mokestis iš mūsų visų vis tiek reikalaujamas.

Dar vienas pavyzdys: už aplinkos tvarkymą vasarą mokėjome minimaliai, o žiemą – apie šimtą eurų per mėnesį.

Giedrė: Tai bent sniegą kas nors kieme nuvalydavo?

Liucija: Ne! Kai užpraeitą gruodį staiga žiauriai prisnigo, rytais atvykdavom anksti ir dalį kiemo nusikasdavom patys. Sukaitusi nuo kasimo ir gavusi šimto eurų sąskaitą „už aplinkos tvarkymą“, skambinu „Turto bankui“ ir sakau nėkart nemačiusi, kad kažkas tai darytų. Jie: „O tai nevalo?“ Na, dabar jau matau, kad dažniau mūsų kieme pavaloma, tad gal jie išsiaiškino. Tačiau akivaizdu, kad už aplinkos tvarkymą atsakinga įmonė plėšia už darbą, kurio neatlieka, o „Turto bankas“ jokių veiksmų nesiima, kol negauna nusiskundimų.

Dar vienas pavyzdys: anksčiau šiame pastate per du aukštus įsikūrę chemikai kažkuriuo metu išsikraustė, ir taip sutapo, kad ir mums, ir kitiems kaimynams staiga išaugo mokesčiai. Ar turėtume suprasti, kad padengiam tuščių patalpų sąskaitas? Pasirodo, taip, ir tai parašyta komunalinių mokesčių apskaičiavimo dokumente, kurio „Turto bankas“ mums nenorėjo parodyti. Tad yra taip: vieni mokesčiai išskirstomi pagal išsinuomotų patalpų plotą – gerai, suprantama. Bet kiti, pvz., aplinkos tvarkymas – vasarą įprastai, o žiemą – tik pagal visų išnuomotų patalpų plotą. Tai reiškia, kad jei yra neišnuomotų patalpų, kitas patalpas išsinuomoję žmonės sumoka už apskritai visą pastato plotą.

Palaukit, o ar ne „Turto bankas“ tai turėtų padengti? Juk ne mūsų kaltė, kad jie visko neišnuomojo! Jei būtume tai žinoję anksčiau, būtume priėmę kitokį sprendimą dėl nuomos sutarties pasirašymo, nes mums tokios sąlygos netinka.

Žinoma, dabar jie nebenori investuoti į šį pastatą, nes jis bus nugriautas, todėl sugalvoja būdų, kaip jo netvarkyti. Pas mus teka stogas. Pradžioj patys apsitvarkėm, nes vieną dieną per sienas ėmė žliaugti fontanas. Kvietėm „Turto banką“, jie ateidavo pažiūrėti: „Hmm, daug darbo“, ir išeidavo. Galiausiai pasakė, kad reikia laukti pavasario. Tai vyko žiemą, todėl atsakėm, kad su tiek renginių ir parodų mes negalim laukti iki pavasario. Blogiausia juk, kai tirpsta sniegas, kurio būna daug susikaupę. Tai ką mums daryti? „Bent kažką.“ Roberto patvarkė, kad fontanų nebūtų, bet vis tiek kartas nuo karto palaša. O tada jie mums pareiškė: „Mes pasikalbėjom su savo teisininku, stogo tvarkymas – ne mūsų atsakomybė. Jei norit, mes sutvarkysim, bet jūs sumokėsit.“ Tokie dalykai.

INTERFERENCE. IN BETWEEN DANCE AND PHOTOGRAPHY, šokėjos Carla Petzolt, Mareile Gnep, Miriam Taschler. Ilmės Vyšniauskaitės nuotrauka.

Giedrė: O kodėl patys neišsikraustėte anksčiau, susidūrę su tokia realybe?

Liucija: Mokesčiams vis kylant, tyliai galvodavau sau: nors imk ir išsikraustyk. Nuolat kankino mintys – tai gal jau?.. Pirmus pusę metų su jais susirašinėjom el. laiškais, bet negaudavom jokių aiškių atsakymų. Užkniso, ir tiesiog nustojau jiems rašyti. Pasikonsultavau su teisininku, bet jis patarė nieko nedaryti, nes tai kainuotų daug pinigų ir laiko, ir vis tiek nieko nelaimėtume, nes reikalas sukasi apie valstybės įmonę. Labai retais atvejais žmogus gali kažką pasiekti.

Giedrė: Tai ką planuojate daryti? Laukti buldozerių?

Liucija: Kartu su Roberto priėmėm sprendimą, kad užsidarysime per savo organizacijos „Ideas Block“ gimtadienį – vasarį. Bus praėję pusantrų metų, kai šias patalpas išsinuomojom. Pavertus tai skaičiais, gauname: per šį laiką „Kompresorinėje“ įvyko 154 meno ir kultūros renginiai, suorganizuotos 4 dirbtuvių serijos (kiekvienoje – daugiau nei 30 sesijų). Skirstant pagal renginių tipą, esame surengę 67 koncertus, kuriuose savo kūrybą pristatė 125 grupės bei muzikantai; 16 parodų, kuriose savo kūrybą pristatė 67 tarpdisciplininio ir vizualaus meno kūrėjai; iš edukacinių renginių – 14 paskaitų/pristatymų, 12 kūrybinių dirbtuvių ir 4 kursai/dirbtuvių serijos; 12 filmų peržiūrų; 7 šokio ar teatro performansai; 5 jam’o sesijos; ir 10 kitokio tipo renginių. Be to, buvome 7 festivalių dalimi ir suorganizavome 2 meno rezidentūras.

Giedrė: Tiek daug meninės veiklos, kurios kitur nerasi… O šios galerijos vietoje planuojamo įkurdinti vadinamojo „ministerijų miestelio“ projektiniai pasiūlymai kabo vos už kelių metrų nuo jūsų langų.

Liucija: Šis projektas mums buvo pristatytas tik praėjusios vasaros pradžioje. Tądien pranešta, kad sausį, t. y. dabar, pastatas bus skelbiamas netinkamu naudoti, ir visi nuomininkai bus iškraustyti iki kovo, kuomet jis bus griaunamas. Turėdama šią informaciją, nusprendžiau neplanuoti parodų visiems metams, ką paprastai darau, ir neteikiau paraiškų jų finansavimui. Susiplanavome tik pirmąsias parodas, kitų – nebe. Bet kiek vėliau „Turto bankas“ man pranešė, kad viskas kiek užsitęsė ir galim čia likti iki 2024 m. vasaros.

Vienąkart paklausi – atsakymas vienoks, kitąkart – jau kitoks. Tada pasakėm sau: geriau patys nuspręskime, kada iš čia išsikraustome, ir išeikime oriai.

2023, Roberto Becerra nuotrauka

Giedrė: Ar turit, kur kraustytis?

Liucija: Ne.

Giedrė: Turbūt Vilniuje rasti patalpas menui – su aukštomis lubomis, atskiromis erdvėmis, padoria kaina – yra sunku?

Liucija: Labai. Todėl dabartinės patalpos ir patraukė mūsų dėmesį, nes jų nuoma buvo mažesnė, kad ir su sąlyga, jog viską susitvarkysim savo lėšomis ir šių pinigų išsikraustymo atveju niekas negrąžins. Kiek žiūrėjome patalpų Vilniuje – niekas neįperkama. O iš kultūrinių renginių milijonų juk nesusikrausi.

Giedrė: Kokios jūsų kaimynų nuotaikos?

Liucija: Kaimynams iš dešinės – medžio dirbtuvėms – išsikraustyti yra žiauriai sunku: jie turi dideles patalpas, krūvą įrangos, milžiniškas stakles. Pusiau juokauja niekur nesikraustysiantys, tiesiog viską paliksiantys… Kiti kaimynai – šiame pastate asmenines studijas turintys tapytojai – čia įsikūrę kelerius metus, bet jų nuomos sutartys pasirašytos dešimčiai.

Giedrė: Kokių būta kitų meno ir kultūros srities žmonių reakcijų į jūsų situaciją?

Liucija: Žinoma, dauguma pasipiktinę, kad buvom palikti nežinioj. Turbūt kultūros įstaigoms dažnai tenka tokia dalia – jų egzistavimą lydi neužtikrintumas.

Giedrė: Liucija, o tavęs kartais neaplanko bejėgystė – ai, metu tuos menus ir įsidarbinu kavinėj?

Liucija: Jo jo, nuolat – nes supratau, kad, norėdamas ką nors sukurti ir ko nors pasiekti, esi verčiamas būti kurios nors institucijos dalimi, t. y. dirbti kultūros įstaigoje. Dirbdami sau, išsilaikyti galime, bet užsidirbti – ne. Jau daug metų dirbam tikėdami: ak, ateis diena, kai pagaliau užsidirbsim. Bet ji vis neateina. Jau gal, gal… Ir tuomet dar pakeliama nuoma. Reikia užsidirbti dar daugiau, kažkaip. Tačiau nesinori imti iš menininkų pinigų už jų kūrybos parodas – juk nesąmonė, kad menininkas turėtų mokėti už savo darbų eksponavimą. Taip ir išeina: tu nenori imti pinigų iš kūrėjų, bet tau pačiam nuomą mokėti reikia. Tad kaip tai turėtų veikti? Tada ir supranti, kad būti biudžetą turinčios institucijos dalimi žymiai paprasčiau.

Giedrė: Tačiau tuomet institucija gali tau diktuoti savo sąlygas ir tokiu būdu tave kontroliuoti. Ji gali tau nurodyti, kad, pvz., fotografijų parodos apie Indijos okupuojamą Kašmyrą tu nerengsi.

Liucija: Taip, tokiu atveju turi dirbti pagal tos institucijos gaires.

Giedrė: Kaip tokiam galios disbalanse kasdien atsikelti neprasikeikus ir dar su šypsena, kaip tu?

Liucija: Svarbiausia – geri žmonės aplinkui. Kai apima neviltis: na, ir kam mes visa tai darom?, tuomet ateina žmonės ir sako: „Tai, ką jūs darot, yra nerealiai faina!“ arba „Kaip gerai, kad yra vieta, kurioje galiu pagroti, pristatyti savo kūrybą, susirinkti, pakalbėti.“ Tai – didžiulis paskatinimas.

***

Vasario 23–24 d. kviečiame į atsisveikinimo su „Kompresorine“ vakarėlį.