Apie saugumą, saugumą ir saugumą. Kah Bee Chow paroda „GĖLĖS“ projektų erdvėje „Editorial“

Prasidedanti nuo tobulo apskritimo, sudaryto iš vėžlio kiautą, skydą arba nagą reiškiančių hieroglifų, ir lengvai, bet jau visai „netobulais“ materijos gabaliukais išsklisdama po erdvę, Kah Bee Chow savo instaliacijoje kuria tykiai išlaisvinantį pokalbį gana sunkia tema.

„Man etimologija dažniausiai reiškia bandymą atsekti judėjimus tarp šalių ir tarp kalbų, kelią kuriuo žodis keliavo ir kito laike, kartais grąžinant žodį jo šeimai ar randant jo seniai pasimetusius giminaičius. Tai yra susikoncentravimas į matymo, žiūrėjimo būdus“, rašo Kah Bee Chow tekste, skirtame prieš keletą metų Danijoje vykusiai savo parodai.

„Editorial“ erdvėje pasklidusios, kiautuotiems ir skydais apsiginklavusiems gyviams skirtos parodos kontekste turbūt taikliausia būtų atsigręžti į komplikuotą žodžio „saugumas“ prasmę. Šiandieniam pasaulyje žodis „saugumas“ yra turbūt vienas kertinių žmogaus psichinį gerbūvį nusakančių žodžių – visų pirma ir svarbiausia, vaikai turi jaustis saugūs šeimoje ir mokykloje, suaugę turi jaustis saugūs šeimoje ir darbe, pilietis turi jaustis saugus visuomenėje, mes visi turime kurti mums visiems saugią valstybę. Nesunku išgirsti ausyse aksominį saugumo trokštančio ar jo idėją proteguojančio žmogaus balsą, tariantį žodį „saugumas“. Ir vis dėlto, Lietuvoje tebėra gerai girdima kita, iš sovietinių laikų ateinanti, stingdanti ir gąsdinanti žodžio „saugumas“ prasmė, susiejanti jį su valstybinėmis saugumo struktūromis, sovietmečiu paradoksaliai daugeliui reiškusiomis terorą. Tai turbūt vienas šiurpesnių to laikotarpio žodžių. Šiuolaikiniame pasaulyje ši žodžio prasmė, be abejo, nėra mirusio fenomeno šmėkla – saugumas kaip grėsmė nei kiek nėra išnykęs, tik tapęs labiau pasklidusiu ir permatomu. Ir vis dėlto, sovietmečiu žodžiui įausta prasmė itin ryškiai atskleidžia saugumo siekio paradoksą. Saugumo patikrinimai, sustiprinantys grėsmės jausmą.

Šiame trumputyje žodžio prasmės tyrime susidarė poliariškumas, kuris, turbūt nepameluosiu, egzistuoja ir bendresniame visuomenėje tvyrančiame suvokime. Tas tikrasis saugusis saugumas, kuris yra mūsų ir yra asmeniškas. Tas nesaugusis saugumas, kuris asocijuojasi su „tais saugančiais“, t.y., su grėsmingai atrodančiais apsauginiais, stresu oro uoste ir valstybinėmis struktūromis; kitaip tariant, su tais ten aukštai, nusprendžiančiais už mus, kaip jie norėtų mus apsaugoti.

Tačiau Kah Bee Chow paroda todėl ir sukuria, pacituosiu pati save „išlaisvinantį pokalbį gana sunkia tema“, nes ji išveda iš šio tradicinio poliariškumo. Tikrų tikriausias, gamtos sukurtas, bet neabejotinai ir simbolinis vėžlys ir jo kuriama referencija į asmeninį saugumą ir pažeidžiamumą (youtube ji padeda iškelti filmuotas vėžlių šarvų gelbėjimo operacijas į populiarumo aukštumas), parodoje vos įmatomai susilieja su mažiau jaukiais visuomeniniais procesais. Kaip instaliacijoje rodomame videofilme po tvenkinį plaukiojančio vėžlio vaizdas tyliai atskiedžia cunamio košmarą, taip ir visoje parodoje pasaulinę paniką keliantis plastikas, nejaukiai tobuli hieroglifai-skydai ir puoduose saugiai vienišaujantys augalai susidėlioja į trapią konsteliaciją, savo beatodairišku jautrumu neleidžiančią suabejoti, kad nė viena grėsmingo saugumo galimybė nebuvo pamiršta, tačiau, nepaisant to, nuspręsta radikalią saugumo problematiką atskiesti lengvesniais tonais.

Kah Bee Chow tyrinėja trapų (plastikinės kiaušinių dėžutės, marlės ir apsauginio ornamento trapumo) saugumą ir tokiu būdu išvengia autentiško ir primesto saugumo poliariškumo problemos. Trapus jos kuriamas saugumas įtikina daug labiau, nei kuriamas geležinėmis sienomis ar itin minkštais čiužiniais, ir vis dėlto tai nėra beviltiškas kiauto netekusio vėžlio pažeidžiamumas.

Šio straipsnio autorė, kaip ir dauguma lietuviškai rašyti ir skaityti mokančių žmonių, yra iš šalies, kurioje nebūna nei žemės drebėjimų, nei cunamių. Tokių šalių gyventojai yra apdovanoti galimybe suprasti žmonijos santykį su šiais fenomenais su tam tikru saugiu smalsumu. Taigi, neseniai man teko smalsiai susidomėti faktu, jog viena iš architektūrinių-konstrukcinių strategijų spręsti žemės drebėjimo klausimą yra statyti lengvus ir trapius namus, kurie drebėjimo atveju lengvai sugriūtų, tačiau, dėl savo konstrukcijų lengvumo, leistų išlikti gyviems po stalais besislepiančiais žmonėmis. Kaip ir Kah Bee Chow parodoje, sprendimas grėsmės akivaizdoje yra trapi kombinacija. Pakankamai trapi, kad neužmuštų to, kurį ji saugo; tačiau tebeegzistuojanti – visgi svarbu laiku palįsti po stalu.

Ar yra galimybė perskaityti parodą kitaip? Galbūt grėsmė joje tyko po pasteliniais tonais, lengvais lukštais ir subtiliu erdvės prisijaukinimu? „Jei kalba turi būti naudojama skausmui išreikšti, ji turi būti taisyklinga, kupina humoro, diskretiška arba abstrakti. Ji turi būti paslėpta, parašyta suvaržytai”, persako savo draugės žodžius Kah Bee Chow, baigdama parodai “Editorial” erdvėje skirtą tekstą. Šie žodžiai perša mintį, kad galbūt ir taip. Galbūt tvenkinyje plaukiojantis vėžlys gali visai neatskiesti cunamio košmaro, tik sukurti užslėptą nerimą generuojančią, elegantišką kalbos formą apie cunamį. Ir visgi aš pati esamoje erdvėje esamu momentu renkuosi trapius parodos skydus ir lukštus ne kaip rafinuotą pažeidžiamumo dangalą, bet kaip įžvalgesnį – lengvą, judrų, permatomą, kvėpuoti leidžiantį – saugumo kūrimo principą.

Išsamų fotoreportažą iš Kah Bee Chow parodos projektų erdvėje „Editorial“ galite rasti čia.