Apie nacionalizmo kritiką. W. Kentridge’o paroda „Tai, ko nepamename“

Paprastai į didžiules modernistinio stiliaus Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus erdves Kaune susiruošiu eiti tik tada, kai sulaukiu svečių iš užsienio. Reikia pripažinti, kad kiekvieną kartą iš muziejaus išeinu liūdna. Išeksponuota viena ar kita lietuvių meno kolekcija iš tarpukario ar kokio kito laikotarpio sukelia gilų nusivylimo jausmą, nes dažnai ekspozicijos būna labai vienmatiškos, su aitriu nacionalizmo prieskoniu. Džiaugiuosi, kad aitrumą gerokai sušvelnino muziejuje sausio mėnesį atsidariusi pasaulyje žymaus Pietų Afrikos Respublikos menininko Williamo Kentridge’o retrospektyvinė paroda „Tai, ko nepamename“. Parodą kuravo pati Všį „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ direktorė Virginija Vitkienė, derinusi ją su menininku kelerius metus.

Pirminis, anot pagrindinės kuratorės, parodos sumanymas buvo patalpinti didžiules Kentridge’o instaliacijas į šiuo metu rekonstruojamą Mykolo Žilinsko dailės galeriją. Mano manymu, nepavykęs planas pasiteisino – labai tradicinė M. K. Čiurlionio muziejaus aplinka ir jame esantys Lietuvos senosios dailės, lietuvių liaudies meno ir kryždirbystės eksponatai žymiai skambiau rezonuoja su W. Kentridge’o polemiškais kūriniais. Taip pat, vaikštant po M. K. Čiurliono muziejaus erdves, niekaip negaliu pamiršti ir čia pat esančio Vytauto Didžiojo Karo muziejaus ekspozicijų. Todėl ši trumpa parodos recenzija-komentaras ir bus apie man svarbius rezonansus, susijusius su muziejine erdve ir lokaliais, ne visai patogiais istoriniais kontekstais.

Menininkas iš Pietų Afrikos Respublikos teigia, kad jo kūrinių esmė yra neapibrėžtumas/netikrumas (angl. uncertainty). Anot jo, užtikrintumas veda prie autoritarizmo, smurto, paranojos ir nevilties. Čia ir vėl galvoje išdygsta įvairūs ne tik M. K. Čiurlionio nuolatiniai muziejaus eksponatai su jų aprašymais, bet ir kitapus muziejaus sienų esantis Karo muziejus su karą ir jėgą šlovinančiomis ekspozicijomis bei jas supančiomis koncepcijomis. Šios ekspozicijos aiškiai parodo, kad klausimų ir dvejonių dėl vieną didelį nacionalinį naratyvą kuriančių koncepcijų apibrėžtumo kilti negali. Tuo tarpu menininkui neapibrėžtumas pasireiškia pirmiausiai jo naudojama pagrindine medija – piešimu anglimi. Ši technika menininko pasitelkiama kuriant filmus, freskas, scenografijas ir dominuoja visoje M. K. Čiurlionio muziejuje eksponuojamoje parodoje. Piešinys anglimi gali būti lengvai keičiamas ir galiausiai ištrinamas – tokiu būdu menininkas perteikia visa ko laikinumą, jau minėtą neapibrėžtumą ir spontaniškumą. Negana to, politikos mokslus studijavęs kūrėjas pasitelkia fundamentalias Vakarų Europai laiko, Apšvietos (Platono) teorijas, kad jas reliatyvizuotų ir parodytų jų fundamentalumo absurdą. Taip reliatyvizuojama viskas, kas įprastai eksponuojama muziejuje, arba, Kauno atveju, tiek M. K. Čiurlionio muziejaus, tiek Vytauto Didžiojo karo muziejaus ekspozicijos pakimba ore, atsiveria naujoms interpretacijoms.

Čia, parodoje, net mūsų nacionalinio genijaus M. K. Čiurlionio statusas yra švelniai kvestionuojamas. Pirmą kartą naujajame muziejaus korpuse, kuriame įrengta M. K. Čiurlionio kūrinių ekspozicija, greta šio lietuvių menininko rodomi kito kūrėjo darbai. Tai Williamo Kentridge’o trys videofilmų instaliacijos iš serijos „Piešimo pamokos“ (2012) apie menininko darbą studijoje. Jose kūrėjas kalbasi su savimi, kvestionuoja  buvimą menininku, kelia selektyvios atminties klausimus, reflektuoja santykį su aplinka. Šios pamokos suteikia Čiurlionio darbams daugiau svorio ir nuima genijaus paslapties šydą, nes, anot W. Kentridge’o, menininkai dvejoja, o jų darbai negali būti skaitomi be konteksto, kuris taip pat nulemia menininko kūrybą. Taigi, kiekvienas menininkas yra politiškas, nes visi esame priklausomi nuo aplinkos, tik ne visi menininkai, o ir kuratoriai, tai žino. Tačiau W. Kentridge’ o politiškumas nėra kategoriškas ar didaktiškas, jis labiau procesiškas.

Procesija – viena iš kertinių menininko naudojamų siužeto linijų, kurią jis tęsia per kelis muziejaus aukštus. Nuo ant vidinio kiemelio sienų tapytų didžiulių juodų figūrų iki trečiojo aukšto tamsaus kambario su labai teatrališka procesijos projekcija, primenančia šešėlių teatrą. Pats menininkas, kalbėdamas apie procesijas savo kūryboje, taip pat pabrėžia politinį aspektą. Procesijos ne tik apie ritualą ar nesibaigiantį laiką, laiko neapibrėžtumą, bet ir apie niekada nesibaigiančią emigraciją. O pastarasis reiškinys Lietuvoje staiga tapo labai akivaizdžiu išbandymu, tarsi būtų įvykęs didysis susidūrimas tarp šlovinamų Lietuvos nepriklausomybės kovų ir garbinamo lietuvių humanizmo bei iš to paties šaltinio kylančios neapykantos Kitam. Kiekvieną dieną per radiją mums praneša Covid-19 susirgimų skaičius, o iš karto po jų girdime kitus skaičius – kiek žmonių tą dieną buvo apgręžta sienos tarp Baltarusijos ir Lietuvos ruože. Tarsi skaičiai turėtų įtikinti, kad Kitas neturi teisės čia su mumis būti.

Kentridge’o kūryboje rasime daugybę nuorodų į Pietų Afrikos Respublikos istoriją, bet be skaičių. Johanesburgo miesto garsai, kalnakasybos nustekenti peizažai ir rasinė atskirtis, nori to ar nenori, matoma menininko filmuose, kuriamuose jungiant filmavimo ir jau minėtą piešimo anglimi technikas. Jis Pietų Afrikoje vykusį apartheidą patyrė kaip baltasis privilegijuotasis, kurio tėvai teisininkai dalyvavo tiesiogiai ginant prieš apartheidą kovojusių politinių aktyvistų teises, įskaitant ir vėliau Pietų Afrikos prezidentu tapusį Nelsoną Mandelą. Rasinę segregaciją ir politinę bei ekonominę nebaltųjų diskriminaciją pateisinusi apartheido politika kontroliavo santykius tarp Pietų Afrikos baltųjų mažumos ir nebaltųjų daugumos didžiąją XX amžiaus antrosios pusės dalį. Patį apartheidą menininkas vadina nenatūraliu, absurdišku reiškiniu. Bet argi ne absurdiška pastaruoju metu Lietuvoje vykdoma rasistinė imigrantų apgręžimo politika? O ir buvusiuose kalėjimuose nužmoginančiomis sąlygomis ir be aiškių laiko terminų laikomi kirtusieji Lietuvos–Baltarusijos sieną užsieniečiai labai aiškiai parodo, ką mes pamiršome, ką mums nori priminti menininkas. Žinant, kad tai vyksta labai arti, gal net tavo dėdė vykdo šiuos apgręžimus, visos nacionalizmą skatinančios priemonės, tarp jų ir muziejaus ekspozicijos, tampa kaltos, o W. Kentridge’o darbai tik dar labiau pabrėžia juos supančios aplinkos (šiuo atveju – muziejaus) atsakomybę.

Specialiai muziejui ir šiai parodai kurta instaliacija „Tu, kuris niekad neatvykai“ yra skirta litvakui, neišgyvenusiam holokausto Lietuvoje. Amfiteatrinės auditorijos erdvėje esančią instaliaciją sudaro iš keturių megafonų sklindantis Afrikos juodaodžių zulų kalba dainuojamas krikščioniškas gospelas, o auditorijos suolai ir sienos su langais padengti baltai juodais piešiniais. Viena jų dalis – Pietų Afrikos kraštovaizdis, kita – apleista žydų kapavietė, kokias galime aptikti visoje Lietuvoje. Pastaroji sujungiama su Pietų Afrikos peizažo horizontu. Galėtume iš karto padaryti gana supaprastintą išvadą, kuri peršama ir populiarių mūsų žinių portalų: litvakų šaknų turintis Williamas Kentridge’as lietuviams nori priminti apie aktyvų lietuvių dalyvavimą holokauste bei apie šių įvykių atminties spragą. Bet argi mūsų nacionalinių muziejų kolekcijos, švietimo programos, išankstiniai nusistatymai, mūsų tradicijos nėra vienas didelis istorinių atminties spragų rinkinys?

Kentridge’o paroda nėra vien apie lietuvių sąmoningai primirštą dalyvavimo holokauste faktą, bet ir apie nacionalizmo ribas bei jų skatinamą selektyvią atmintį. Norėtųsi, kad dėmesys būtų skirtas ne pačiam menininkui, bet jo parodos temai. Tikiuosi, kad parodos fone yra numatyta įvairių diskusijų, ekskursijų, dirbtuvių programa apie atminties politiką, litvakų istoriją, mažųjų naratyvų reikšmę, muziejų, kaip selektyvios atminties katakombų, kritiką. Kitaip, visa Kentridge’o paroda, deja, liks tik daug kainavusi garsaus litvakų kilmės menininko, kuris daug piešia, daug su savimi kalbasi ir mėgsta teatrališkumą, kūrybos apžvalga.

Williamo Kentridge‘o paroda „Tai, ko neatsimename“ Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune veikia iki lapkričio 30 d.

Nuotraukos: AHOY

***

Parodos recenzija-komentaras pasirodo naujoje Artnews.lt skiltyje ASAMBLĖJA. Jos pavadinimas seka iš minties, jog mums pridera kasdien lavinti savo kolektyvinį kūną ir mokytis išgauti jo balsą, džiugų ar skausmingą. Skiltis yra skirta aktualioms refleksijoms apie šiandieną bei jos dokumentacijos formas, ir čia kiekvieną mėnesį bus galima rasti trumpuosius skaitinius, komentarus, įžvalgas ir kito pobūdžio pasvarstymus, bei geriau pažįstamų tekstinių formatų išbandymus.