• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
.
2024    01    30

Apie meno darbuotojų vertę

Agnė Bagdžiūnaitė

Didžiam mano ir mano artimų bendražygių džiaugsmui, rugpjūčio pabaigoje Lietuvos meno darbuotojai (-jos) susirinko į specialų renginį,1 skirtą meno darbuotojų situacijai vizualiųjų menų sektoriuje aptarti. Renginys buvo tiesiogiai susijęs su Meno darbuotojų profesinės sąjungos įkūrimu: ją inicijavau aš, menininkė Agnė Jokšė, ir kuratorė Vaida Stepanovaitė. Įkurta sąjunga tapo didesnės Gegužės 1-osios profesinės sąjungos skyriumi. Taip buvo žengtas reikšmingas žingsnis siekiant atstovauti labai specifiniam sektoriui, iki šiol turėjusiam mažai galimybių derėtis su darbdaviais, kurie dažniausiai įdarbina terminuotam laikui, bet reguliariai ir yra tie patys.

Siekis įsteigti tokio pobūdžio organizaciją, kuri padėtų derėtis dėl geresnių darbo sąlygų ir atlyginimų kultūros sektoriuje, kilo po to, kai kultūros žurnale „Literatūra ir menas“ pasirodė Dovydo Kiauleikio straipsnis „Kultūroje per daug moterų“.2 Straipsnyje daugiausia dėmesio buvo skiriama problemai – kultūros sektoriuje dirba daug moterų, joms trūksta derybinių įgūdžių ir galios, o sektoriuose, kuriuose dominuoja vyrai, atlyginimai yra gerokai didesni ir daug lengviau pritraukti privačių investicijų. Reikia pripažinti, kad straipsnis tapo stipriu impulsu įsteigti Meno darbuotojų profesinę sąjungą. Taigi, nepaisant klaidingų publikacijoje pasitelkiamų argumentų, ji prisidėjo prie organizacijos, kurios pagrindinis tikslas yra derybos dėl geresnių sąlygų, įskaitant užmokestį, stipendijas ir gyvenimo bei darbo sąlygas vizualiojo meno pasaulyje, atsiradimo.

Vaida Stepanovaitė, Agnė Bagdžiūnaitė ir Agnė Jokšė. Atviro susitikimo, kuriame buvo kalbama apie meno darbuotojų sąlygas ir organizavimosi galimybes Lietuvoje, fotodokumentacija. Ingos Juodytės nuotrauka

Prastas kultūros sektoriaus finansavimas – ne tik Lietuvai būdinga problema. Vos viena Europos šalis (Airija) pastaraisiais metais iš esmės padidino finansavimą kultūros sektoriui. Įprastai kultūra nacionalinės politikos ir ekonomikos kontekste sulaukia labai mažai dėmesio, o kartais jo nesulaukia visai. 2023 m. Lietuva kultūrai skyrė 2,7 proc. valstybės biudžeto. Tiesą sakant, 2021 m. Eurostato duomenimis,3 Lietuva kartu su Latvija, Vengrija, Estija ir Malta buvo tos ES šalys, kultūros sektoriui skyrusios didžiausią procentą. Tačiau būtina pažymėti, kad tai tik menki 1,8 proc. Visoje ES išlaidos kultūros sektoriui sudarė 71,2 mlrd. Eur, arba 1,0 proc. visų biudžeto išlaidų.4

Tačiau šio straipsnio tikslas – ne tik atkreipti dėmesį į prastą kultūros finansavimą, kuris tampa įprastu ir populiariu argumentu, būdingu konservatyviajam ar dešiniajam politiniam sparnui. Viena vertus, reikia daugiau nacionalinio meno ir visų rūšių nacionalinių pilietinių meno programų. Kita vertus, yra siekiančių, kad menas gyvuotų pagal aiškius rinkodaros principus; palaikantieji šią poziciją labai aktyviai kritikuoja viešųjų pinigų naudojimą, jų manymu, viešosios kultūros įstaigos ir jų veikla yra laiko bei pinigų švaistymas.

Pernai teko garbė dalyvauti kultūros forume5 apie kultūros institucijas ir kūrybinį potencialą.  Renginys vyko Šiauliuose, nedideliame Lietuvos mieste, į jį savo vykdomų veiklų pristatyti susirinko skirtingoms organizacijoms, kultūros inkubatoriams ir valstybės finansuojamoms įstaigoms atstovaujantys kultūros darbuotojai (-os) ir vadybininkai (-ės). Pristatymus lydėjo diskusija ir labai ryškiai matoma panegirika privatiems kultūros finansuotojams, greitai pasiekiamiems rezultatams ir suteikiamai neribojamai kūrybinės entreprenerystės laisvei. Prof. Gintautas Mažeikis netgi pasiūlė idėją menininkams (-ėms) grįžti kurti į renovuotus vietos dvarus, kaip Renesanso epochoje. Todėl manau, kad reikalinga platesnė diskusija apie kultūros politiką, kad negrįžtume į monarchizmo laikus. 

Šiame straipsnyje nesigilinu į amžius trunkantį ginčą, kas yra gera ir kokybiška kultūra. Nesiekiu ginčytis ir dėl to, ar kultūros sektorius turėtų ar neturėtų būti paliktas privačiose rankose. Manau, tiesiog kartą ir visiems laikams derėtų pradėti žvelgti į kultūros institucijas kaip į erdves, kuriose plėtojami gilūs demokratiniai principai ir kuriose vis dar galima eksperimentuoti bei užsiimti kontekstualia kritika.

Norėdama sklandžiai ir nuosekliai pristatyti svarbias Lietuvos vizualiųjų menų sektoriaus problemas ir kitų valstybių meno darbuotojų organizavimosi pavyzdžius, šį tekstą skaidau į kelias dalis. Visų pirma, mėginu pristatyti kontekstą, kodėl Lietuvos meno darbuotojams (-oms) būtina burtis į organizacijas. Tada pateikiu pavyzdžių, kaip tai vyksta Švedijoje, Čekijoje ir Estijoje. Tuomet apžvelgiu situaciją Airijoje ir Latvijoje. Galiausiai bandau pristatyti ir permąstyti solidarumo klausimą bei kliūtis, trukdančias darbuotojams (-oms) burtis į solidarias organizacijas.

Kokia šiandien yra vizualiųjų menų darbuotojų situacija? Lietuvos atvejis

Iš pradžių pažvelkime į Lietuvos menininkus ir menininkes. 2022 m. tyrėjos Karolina Šulskutė ir Kristina Mažeikaitė atliko Lietuvos kultūros tarybos užsakytą tyrimą apie teisingą atlygį menininkams ir menininkėms 2019–2021 m.6 Tyrimo duomenimis, Lietuvoje gyvena ir kuria apie 10 500 profesionalių menininkų (-ių), iš jų apie 6000 gyvena ir dirba Vilniuje. Tyrimas atskleidė, jog įprastai už darbą mokėta tiems, kurie darbuojasi scenos menų srityje. Kitose srityse situacija gana skirtinga. Vizualiųjų ir taikomųjų (dizainas, architektūra) menų srityje kūrėjams ir kūrėjoms už darbą buvo sumokama ne visada ir ne visuomet pakankamai. Vizualiųjų menų sektoriuje vyraujanti atlygio už kūrybinį darbą forma buvo stipendijos, o projektinis finansavimas skirtas daugiausia vadybos ir kitoms projekto išlaidoms padengti.

Visose kultūros srityse dominavo mažas užmokestis. Mažiausiai mokama literatūros kūrėjams. Vidutinis visų sričių menininkų (-ių) atlygis už vieną kūrybinį projektą nesiekė 800 Eur7. Minėtame tyrime apie teisingą atlygį nurodoma, kad finansuotuose projektuose atlygis dažniausiai numatytas dirbantiems ir dirbančioms scenos menuose (muzika, šokis, teatras): daugiau nei 80 proc. projektų numatytas atlygis kūrėjams (-oms). Iš vizualiųjų menų išsiskyrė fotografija, čia 71 proc. projektų buvo numatytas atlygis už kūrybą8. Rečiausiai atlygis numatytas dizaino, taikomųjų menų ir architektūros srityse: taikomųjų menų ir dizaino projektuose atlygis už kūrybą numatytas maždaug kas trečiame projekte, o architektūros projektuose – mažiau nei kas antrame.

Kitame Lietuvos kultūros tarybos užsakytame tyrime apie darbo užmokesčio menuose skirtumą pagal lytis9 tyrėjos Kamilė Čelutkaitė ir Kristina Mažeikaitė atkreipė dėmesį, kad skirtingas atlyginimas vyrams ir moterims mokėtas visose menų srityse. Vis dėlto vizualiųjų menų srityje apie 14 proc. kūrėjų vyrų gavo didesnį užmokestį (daugiau nei 1200 Eur per mėnesį), o tiek gaunančių moterų kūrėjų šioje kategorijoje išvis nebuvo. Dauguma, t. y. apie 50 proc., moterų uždirba iki 600 Eur per mėnesį,10 vadinasi, daug kūrėjų susidūrė su rimtomis problemomis, reguliarios jų pajamos negalėjo užtikrinti normalaus pragyvenimo.

Keliaudama po Šiaurės Airiją ir lankydama ten veikiančias menų institucijas supratau, kad jų situacija yra labai panaši kaip Lietuvoje, nes visas finansavimas atkeliauja iš vieno šaltinio – Britų tarybos (The British Council); pagrindinė menininkų  (-ių) ir meno institucijų finansuotoja Lietuvoje yra Lietuvos kultūros taryba. Taigi, jei meno darbuotojai (-os) susitinka projektų pateikimo savaitę, jų pokalbių temos yra labai nuspėjamos. Gana įprasta kalbėtis apie laiką, skirtą projekto paraiškai parengti, apie valandų valandas, praleistas skaičiuojant biudžetą, apie nerimą ir nusivylimą gavus neigiamą atsakymą. Vis dėlto prisiminus anksčiau minėtus tyrimų duomenis, greičiausiai skirtingai nei Šiaurės Airijoje, varžybos Lietuvoje dėl finansavimo primena žiurkių lenktynes.

2022 m. Lietuvos kultūros tarybos užsakytame tyrime apie teisingą atlygį menininkams ir menininkėms taip pat atsiskleidžia įdomus fenomenas: viešasis sektorius (biudžetinės įstaigos) yra linkęs mokėti menininkams (-ėms) mažiau nei nevyriausybinės organizacijos (NVO).11 Viešajame sektoriuje dirbantys kūrėjai (-os) turi pakovoti dėl geresnio atlygio, bet stabilumo prasme NVO sektoriuje situacija smarkiai skiriasi. Nors atlyginimai retai kada viršija minimaliąją mėnesinę algą, už viešojo sektoriaus įstaigų patalpų išlaikymą moka valstybė. Kai kurios viešosios įstaigos yra prižiūrimos Kultūros ministerijos, kitos – finansuojamos savivaldybių. Vis dar trūksta tyrimų, kurie padėtų atskleisti nacionalinių ir savivaldybių išlaikomų įstaigų skirtumus, kalbant apie darbo krūvį, spaudimą ieškoti papildomo finansavimo, galimus įstaigos turinio ir autonomiškos strategijos kūrimo suvaržymus. Visa tai veikia prastai atlyginamų viešojo sektoriaus meno darbuotojų darbinę aplinką. 

Nors viešosios įstaigos galėtų turėti visas sąlygas samdyti menininkus (-es), mokėti jiems (joms) deramą atlygį ir pristatyti jų kūrybą visuomenei, realybė yra kitokia. Kai kurie muziejai, nacionalinės svarbos ar miesto kultūros erdvės, esančios toliau nuo sostinės, neturi pakankamai žmogiškųjų išteklių, tarybos, su kuria galėtų tartis, ir institucinės strategijos, kuri iš tiesų būtų palanki visų sričių menininkams (-ėms), o ypač kuriantiems (-čioms) vizualiuosius menus. Muziejų kolekcijų eksponavimas neatnaujinamas ištisus dešimtmečius, o jei ir atnaujinamas, tuomet sprendimus dėl ekspozicijos dizaino ir architektūros priima muziejų vadovai (-ės) ir muziejininkai (-ės).12

Skaitant tyrimo apie tinkamą menininkų (-ių) atlyginimą išvadas, apima liūdesys. Tyrėjoms neatrodo keista, kad viešasis finansavimas negali užtikrinti nuolatinio deramo atlygio kūrėjams ir, kad jis gali būti skiriamas tik daliai kūrybinio proceso padengti  labai mažai kūrėjų grupei. Todėl tik visapusiškai funkcionuojančios ekosistemos, t. y. aktyvios kultūros organizacijos, ieškančios, kaip gauti pajamų ar pritraukti papildomą finansavimą, veiklūs kūrėjai, aktyvi visuomenės dalis, dalyvaujanti kultūros veiklose ir mokanti už kultūros paslaugas, bei kiti aktyvūs meno rinkos žaidėjai, tokie kaip patronai, kolekcininkai ir pan., gali prisidėti prie menininkų finansinės gerovės. 

Tai, kad tyrėjos negeba įžvelgti, kaip Lietuvos kultūros taryba galėtų iš tiesų užtikrinti priemones, padedančias menininkams (-ėms) gauti teisingą atlygį, verčia sunerimti. Puikiai suprantama, kad Lietuvos kultūros taryba negali vienu metu finansuoti visų kūrėjų, bet jei egzistuoja numatytos ribos administracinėms projektų išlaidoms, kodėl negalėtų būti nustatytos žemutinės ribos meno darbuotojų užmokesčiui? Gana dažnai nutinka, kad projektui skiriamas tik dalinis finansavimas. Tuomet įstaiga ar organizacija būna priversta mažinti meno darbuotojų numatytą  atlygį, kad galėtų iki galo įgyvendinti projektą.

Atviro susitikimo, kuriame buvo kalbama apie meno darbuotojų sąlygas ir organizavimosi galimybes Lietuvoje, fotodokumentacija. Ingos Juodytės nuotrauka

Geresnės ateities receptai iki pandemijos 

Žinoma, vizualiųjų menų kūrėjų ir meno darbuotojų, dirbančių su vizualiaisiais menais Lietuvoje, padėtis nėra kuo nors išskirtinė bendrame Europos kontekste. Panašiai yra beveik visur, ir tai rodo, kad reikia daugiau savarankiškų iniciatyvų, kad meno darbuotojai (-os) turėtų didesnę derybinę galią tardamiesi (-osi) dėl geresnių darbo ir užmokesčio sąlygų. Pažvelkime į kelis pavyzdžius kaimyninėse ar kultūriškai artimose šalyse.

Čekija

„Spolek Skutek“ – nepriklausoma nevyriausybinė Čekijos organizacija, vienijanti menininkus (-es), kuratorius (-es), menotyrininkus (-es), meno kritikus (-es) ir kitus aktyvius vizualiųjų menų srities darbuotojus. Jos keliami tikslai – ginti savo narių interesus ir skatinti diskusijas apie aktualiausias kūrėjų problemas (pvz., socialinę menininkų padėtį, meną viešosiose erdvėse ir pan.) su viešuoju sektoriumi ir visuomene. Dar 2012 m. vykdyta kampanija „Pasipriešinkime nuliniam atlygiui“ (Call against Zero Wage) tapo viena iš paskatų įsteigti šią asociaciją, kuri imasi veiklų, įprastai būdingų profesinėms sąjungoms.

Tereza Stejskalova, viena iš „Spolek Skutek“ iniciatorių, interviu teigė,13 kad jų organizacija yra paremta generalinės asamblėjos ir darbo grupių, nagrinėjančių skirtingus klausimus, principu. Viena iš šių grupių, pavyzdžiui, rūpinosi „pasidaryk pats“ principais veikiančio vaikų priežiūros centro, kuris padėtų vaikus auginantiems jauniems menininkams, steigimu. Iki šiol organizacija daug dėmesio skiria problemoms, su kuriomis susiduria vizualiųjų menų srityje dirbantys meno darbuotojai (-os). 2022 m. atliktos dvi apklausos apie menininkų gyvenimo sąlygas. Surinkti duomenys buvo pristatyti skirtingoms meno institucijoms, galerijoms, aptarti su menininkais (-ėmis).

Švedija

Iki pat šiol visi (-os) daugiausia kalba apie MU susitarimą, kuris laikomas dideliu ir svarbiu žingsniu, padedančiu spręsti teisingo atlygio menininkams (-ėms) už kūrinių eksponavimą parodose problemą. 2009 m. Švedijos valdžia priėmė naują susitarimą dėl atlygio menininkams (-ėms) už jų kūrinių demonstravimą. MU susitarimas – tai dalyvavimo ir atlyginimo už parodą sutartis, pagal kurią menininkams (-ėms) atlyginama už kūrybos eksponavimą kaip už kūrinių „nuomą“.14 Šios papildomos lėšos prisideda prie kitų finansinio atlygio už parodas formų, pavyzdžiui, transportavimo, įrengimo, publikavimo ir kitų išlaidų padengimo. Susitarimas garantuoja, kad visas darbas, kurį menininkas (-ė) atlieka rengdamas (-a) ir eksponuodamas (-a) parodą, turi būti įformintas rašytine sutartimi ir atlygintas papildomai, neįtraukiant šių išlaidų į atlygį už parodą. Vis dėlto beveik visos Švedijos kultūros įstaigos kūrėjams (-oms) mokėjo minimalų atlygį už parodą. 2011 m. duomenimis, tik 26 proc. institucijų mokėjo reikalaujamą minimumą pagal MU susitarimą ar daugiau.15 Nepaisant to, MU tapo pavyzdžiu visai Europai įsivesti panašų teisingo atlygio modelį, kuris paskatintų institucijas, taip pat ir visuomenę pagalvoti apie tai, kiek menininkai (-ės) įdeda darbo, kad surengtų parodas ar dalyvautų kituose meno projektuose.

Estija

Anot kultūros tyrėjos ir kuratorės Airi Triisberg, per pastarąjį dešimtmetį Estijos vizualiųjų menų sektorius pergyveno du skirtingus debatų apie neatlyginamą ar nepakankamai atlyginamą darbą meno darbuotojams (-oms) ciklus. Pirmojo ciklo 2009–2011-aisiais metu vykę kolektyviniai organizavimosi procesai sutapo su tarptautine savarankiškai organizuotų meno darbuotojų judėjimų banga, kilusia po 2008 m. pasaulinės finansų krizės.16 Dabartiniam ciklui (prasidėjusiam 2019 m.) vadovauja nepriklausomi ekspertai, advokacija užsiimančios organizacijos ir Kultūros ministerija. Triisberg ir Maarin Ektermann konsultavosi su beveik 70 savo kolegų  (-ių), kad parengtų teisingo atlygio pasiūlymą, suderintą su Estijos mokesčių sistemos ypatumais. Nepaisant to, kaip neseniai pasirodžiusiame straipsnyje pasakojo Airi, paskelbus teisingo atlygio pasiūlymą, didesnių pokyčių neįvyko.17 Tik dvi kultūros įstaigos atsižvelgė į pasiūlymą ir iš dalies pakeitė savo užmokesčio tarifus. Be to, Airi teigimu, Tallinn Art Hall savo užmokestį menininkams (-ėms) sugretino su minimaliu kultūros darbuotojų atlyginimu, bet apskaičiuotas darbo krūvis – mažų mažiausiai nerealistiškas (kad parengtų didelę solo parodą, kūrėjai gauna trijų mėnesių atlyginimą), todėl menininkų (-ių) atlyginimai iš tiesų yra artimesni minimaliam visos Estijos atlyginimo dydžiui, kuris tesudaro maždaug pusę minimalaus kultūros darbuotojų atlyginimo.18

Airi Triisberg. Atviro susitikimo, kuriame buvo kalbama apie meno darbuotojų sąlygas ir organizavimosi galimybes Lietuvoje, fotodokumentacija. Ingos Juodytės nuotrauka

Derėtų pažymėti, kad Vilniuje vykusiame Meno darbuotojų profesinės sąjungos renginyje, kuriame buvo pristatytas meno darbuotojų organizavimasis Estijoje, Triisberg buvo pagrindinė pranešėja. Pranešime kalbėta apie atlyginimo kaip nuolatinio mato dirbant menų sektoriuje problemą. Airi laikėsi skeptiškos nuomonės apie profesinių sąjungų vaidmenį meno darbuotojų savarankiškam organizavimuisi. Vis dėlto naujausiame straipsnyje daroma išvada, kad politinis spaudimas, kurio trūksta norint pagerinti menų sektoriaus darbuotojų sąlygas, bus stipresnis tada, kai jį kolektyviai taikys visi meno darbuotojai: menininkai (-ės), kuratoriai (-ės), rašytojai (-os), dizaineriai (-ės), edukatoriai (-ės), archyvarai (-ės), statytojai (-os), parodų salių prižiūrėtojai (-os), valytojai (-os) ir t. t.

Jei mąstytume kaip Triisberg, tuomet svarbiausia meno darbuotojams (-joms) būtų solidarus bendradarbiavimas. Bet realybėje egzistuoja sunkiai paneigiamas stereotipas, kad menininkai iš esmės yra individualistai, įpratę dirbti vieni. Šis stereotipas remiasi XIX a. įsivaizdavimu apie vienišą genijų, kuris, ironiška, daro mus labai priklausomus ir nekompetentingus derantis su darbovietėmis, galerijomis ir kitais samdytojais.

Be to krizės nebūtinai atneša vien tik problemas. 2008-ųjų ekonominė krizė išmokė mus susivienyti ir protestuoti. Pandemija pabrėžė žmonių poreikį socializuotis ir laisvalaikio, kuris skiriamas kultūrai ir menui, svarbą. Ji taip pat parodė, kad menas turi būti finansuojamas ir remiamas tam, kad galėtų egzistuoti. Valstybės institucijos rado kur kas daugiau būdų, kaip padėti su sunkumais susiduriantiems (-čioms) menininkams (-ėms).

Memas iš Hettie Judah X paskyros (https://twitter.com/HettieJudah)

Pandemijos poveikis meno darbuotojams (-oms)

Neoliberalusis modelis skelbia, kad kiekvienas turi spręsti savo problemas savarankiškai. Toks požiūris vis dar gana dažnas skirtinguose sektoriuose ir darbuotojus vienijančiose organizacijose šiandienos Lietuvoje. Nepaisant to, esu įsitikinusi, jog pandemija išryškino įsisenėjusias kultūros sektoriaus problemas. Tapo aišku, kad daug menininkų (-ių) buvo tiesiogiai finansiškai priklausomi (-os) nuo vieno ar kito laikino projekto, kuris dažniausiai finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos. 

Taigi, valstybės kultūros politika vaidina patį svarbiausią vaidmenį Europos meno darbuotojų gyvenime.

Mano kuklia nuomone, su kuria veikiausiai daug kas sutiktų, finansavimas ir valstybės parama, kuri buvo skirta meno darbuotojams (-oms) COVID-19 pandemijos metu, prastovų kompensavimas savarankiškai dirbantiems asmenims ir panašaus pobūdžio finansinė pagalba turėjo būti tęsiama iki šiol ir netgi ilgiau. Šiandienos kultūrinis Lietuvos gyvenimas yra pandemijos metu meno darbuotojams (-oms) skirtos finansinės paramos rezultatas, bet ši situacija greitai pasikeis.

Puikus pavyzdys yra Airija, kur kultūrai skirtas finansavimas pandemijos metu buvo ne sustabdytas, o padidintas. Kalboje, sakytoje konferencijoje „Žmonės organizacijoje: ekspertai ir ambasadoriai?“ (orig. People in Organisation: Experts and Ambassadors?), Airijos menų tarybos direktorė Maureen Kennelly teigė, kad COVID-19 pandemija suvaidino esminį vaidmenį keičiant politinių sprendimų priėmėjų požiūrį į kultūrą. Tarybos finansavimas 2021 m. jau buvo padidintas 40 proc. (iki 130 mln. Eur) ir toks išliko iki pat 2023 m., o vėliau planuojama jį stabiliai kelti ir 2024 m. padidinti iki 150 mln. Eur.19 Taip pat ji pridūrė, kad Airijos kultūros ir menų ministrė Catherine Martin, patvirtinusi 2023 m. tarybos biudžetą, išskyrė ir paminėjo rekordinio biudžeto tikslus, susijusius su kūrybinės bendruomenės teikiamos pridėtinės vertės visuomenei pripažinimu.

Kennelly interviu teigė, kad Airijos menininkų (-ių) situacija išskirtinė ir tuo, kad praėjusiais metais (2022 m.) kultūros ministrė pristatė eksperimentinį bazinių pajamų menininkams (-ėms) modelį. Tai kol kas tik eksperimentinė iniciatyva, kuri, kaip ji viliasi, tęsis. Šiuo metu maždaug 2000 Airijos menininkų (-ių) kas savaitę įvairiomis formomis gauna po 325 Eur. Pasak tarybos vadovės, šis finansavimas leidžia kūrėjams (-oms) koncentruotis tik į kūrybinę veiklą. Trejus metus trunkanti programa gavo 100 mln. Eur finansavimą ir jau atnešė reikšmingų pokyčių.20 

Airija galėtų tapti pavyzdžiu kitoms šalims, kaip deramai vertinti meną ir kultūrą, bet to tikrai negalime pasakyti apie Baltijos valstybes. Latvijos situacija yra išskirtinė. Pasak Latvijos kūrybinių sąjungų tarybos generalinio sekretoriaus Haraldso Matulio, Lietuvoje ir Estijoje egzistuoja grassroots tipo iniciatyvos, kurios vienaip ar kitaip atskleidžia, analizuoja ir keičia meno darbuotojų darbo sąlygas, o Latvijai,, vis dar būdingas dešinysis liberalusis mąstymas: jei pasirenki šią profesiją, tai yra tavo sprendimas. Jo manymu, iš visų Baltijos valstybių Latvija yra pati ekonomiškai dešiniausia ir liberaliausia, čia niekada nebuvo išrinkta socialdemokratiška valdžia. Latvijos politikoje, ideologijoje ir įvykių analizėse vyrauja liberalusis požiūris, kad kiekvienas turi kovoti už save. Jei susiduri su problema, tai ji yra tavo.21 Tačiau ir Latvijoje galima aptikti gerųjų pavyzdžių, kurių išliko po pandemijos laikotarpio. Kasmet savarankiškai dirbantiems asmenims (taip pat menininkams (-ėms)), kurie neturi pajamų ir projektų tris mėnesius, skiriama pusė milijono eurų, tačiau ši parama teikiama tik kartą per metus. Ji veikia panašiai kaip nedarbingumo išmoka. Matulis ją laiko gera pagalbine priemone menininkams (-ėms), kurie (-ios) neturi nuolatinių pajamų, bet pažymi, kad ši parama gausiai apmokestinama, todėl turėtų būti didinama.22 

Estijoje egzistuoja panaši priemonė: jei menininkas (-ė) mėnesį negauna pajamų, gali prašyti šešių mėnesių minimalaus atlyginimo dydžio paramos, į kurią įskaičiuota ir sveikatos priežiūra (draudimas), o po šešių mėnesių gali kreiptis dėl papildomos paramos tokiam pačiam laikotarpiui. Vadinasi, iš viso galima gauti 12 mėnesių paramą.23 Pasak Triisberg, pasinaudojus šia parama, kitą kartą dėl jos kreiptis galima tik po dvejų metų. Todėl jei vis dar susiduriama su finansiniais sunkumais, tenka ieškoti kitų sprendimų.24

Išvados apie viltį arba poreikį būti matomam (-ai)

Slovėnijos sociologės ir scenos menų teoretikės Katjos Praznik teigimu, žvelgti į meną kaip į darbą reiškia pripažinti faktą, kad jis turėtų būti vertinamas pagal ekonomikos terminus ir suvokiamas kaip darbas, o ne kaip dieviškoji intervencija, kuri nemokamai dovanojama visuomenei ir jos labui.

Laimei, meno darbuotojų profesinės sąjungos įsteigimas gali paskatinti procesus, padedančius atskleisti ir demistifikuoti tai, ką vadiname meno kūriniu. Tokia sąjunga taip pat gali pagelbėti sprendžiant konkurencingumo problemas, kurios mažina visų meno darbuotojų atlygį, kol ieškoma ir vaikomasi sėkmingiausio (-sios) menininko (-ės) statuso. Čia norėčiau pacituoti olandų kultūros ekonomisto Hanso Abbingo mintį:

Tokia sistema, kuri remiasi daugumos savo dalyvių skurdu, yra reprodukuojama visų jos dalyvių, įskaitant ir tuos, kurie išnaudojami. Vienaip ar kitaip kiekviena grupė turi tam tikrų interesų tokiai sistemai išlaikyti arba tiesiog tiki šia sistema. Tikėjimas meno išskirtinumu būdingas ne tik turtingoms meno institucijoms ar meno mėgėjams, bet ir skurstantiems (-čioms) menininkams (-ėms). Vis dėlto, turint omenyje mažas jų pajamas, menininkų (-ių) atsispyrimas komercijai kartais atrodo logiškesnis nei kitų šios sistemos dalyvių. Skurstantys (-čios) menininkai (-ės) gali puikiai suvokti savo situaciją ir netgi ja didžiuotis. Tačiau daugeliui jų, ypač tiems ir toms, kurie (-ios) su skurdu susiduria ilgesnį laiką, gaunama simbolinė nauda patiriamų sunkumų nesumažina. Žvelgiant į tai kitu kampu, didžiausią naudą iš žemų atlygių meno lauke  gauna tam tikrą galią turintys asmenys ir meno mylėtojai. Būtent jie ir išnaudoja menininkus (-es) ir gali būti laikomi atsakingais už šią situaciją.25

Abbingas aiškiai nurodo, kad simbolinė nauda, remiantis idėja, jog menininkai (-ės) yra aukščiau už visas žemiškas būtybes, yra bevertė. Skurdas nėra ir niekada nebuvo patrauklus, ir, galbūt, atėjo laikas imti reikalauti bazinių pajamų.

Taigi šiame straipsnyje bandžiau apžvelgti geriausius būdus, kaip galima judėti toliau ir atsitraukti nuo neoliberalių idėjų, jog laisva meno rinka visus išgelbės nuo skurdo. Airijos pavyzdys rodo, kaip svarbu valdžios atstovams permąstyti profesionaliosios kultūros prasmę, tačiau tai yra dialogo reikalaujantis procesas. Vadinasi, tą galima pasiekti keliant teisingo atlygio reikalavimus, mokantis, kaip efektyviau burtis į profesines organizacijas, produktyviau bendradarbiauti kultūros įstaigoms, meno asociacijoms ir Lietuvos kultūros tarybos nariams (-ėms), gilinantis į visus įstatymus, atliekant tyrimus, apklausiant meno darbuotojus, o galiausiai tarpusavyje kalbantis apie darbo sąlygas, užmokestį ir jo formas. Visa tai reikalauja daug išteklių ir neatlyginamo darbo, bet pasidalindami (-os) užduotimis ir veikdami (-os) kartu galime daug ką pasiekti. Pakelkime meno darbuotojų vertę drauge.

  1. https://www.facebook.com/events/676613677376326/ ↩︎
  2. https://literaturairmenas.lt/publicistika/dovydas-kiauleikis-kulturoje-per-daug-moteru ↩︎
  3. Government Expenditure on Cultural, Broadcasting and Publishing Services, EuroStat, 2021: https://ec.europa.eu/eurostat/statistics-explained/index.php?title=Culture_statistics_-_government_expenditure_on_cultural,_broadcasting_and_publishing_services&oldid=554580#General_government_expenditure_on_cultural_services.2C_broadcasting_and_publishing_services. ↩︎
  4. Ibid. ↩︎
  5. https://www.facebook.com/events/%C5%A1iauli%C5%B3-dail%C4%97s-galerija-siauliai-art-gallery/ger%C5%B3j%C5%B3-patir%C4%8Di%C5%B3-sklaidos-forumas-k%C5%ABrybinis-potencialas-prarastos-galimyb%C4%97s/510226507275724/?locale=ms_MY. ↩︎
  6. Teisingas atlygis už kultūrą. Kristina Mažeikaitė, Karolina Šulskutė. Lietuvos kultūros taryba, 2022 kultūros tyrimai: https://www.kulturostyrimai.lt/wp-content/uploads/2022/06/LKT_SAS_Teisingas-atlygis-uz-kuryba_pristatymas_20220620.pdf. ↩︎
  7. Ibid. ↩︎
  8. Ibid. ↩︎
  9. Gender Inequality in the Cultural Sector – Economic and Emotional State of Female Artists. Kristina Mažeikaitė, Kamilė Čelutkaitė. Lithuanian Council for Culture, 2022 culture research: https://www.kulturostyrimai.lt/wp-content/uploads/2023/04/Gender-Inequality-in-the-Cultural-Sector-Economic-and-Emotional-State-of-Female-Artists_04-04.pdf. ↩︎
  10. Ibid. ↩︎
  11. Teisingas atlygis už kultūrą. Kristina Mažeikaitė, Karolina Šulskutė. Lietuvos kultūros taryba, 2022 kultūros tyrimai: https://www.kulturostyrimai.lt/wp-content/uploads/2022/06/LKT_SAS_Teisingas-atlygis-uz-kuryba_pristatymas_20220620.pdf. ↩︎
  12. Teisingas atlygis už kultūrą. Kristina Mažeikaitė, Karolina Šulskutė. Lietuvos kultūros taryba, 2022 kultūros tyrimai: https://www.kulturostyrimai.lt/wp-content/uploads/2022/06/LKT_SAS_Teisingas-atlygis-uz-kuryba_pristatymas_20220620.pdf. ↩︎
  13. Call Against Zero Wage: Art Workers’ Organising in the Context of Eastern Europe, conversation with Tereza Stejskalová. ArtWorkers: Material Conditions and Labour Struggles in Contemporary Art Practice. Red. Minna Henriksson, Erik Krikortz, Airi Triisberg, Berlin/Helsinki/Stockholm/Tallinn 2015, Greif, Tartu, p. 157–170. ↩︎
  14. Erik Krikortz. Paying Artists: The Unfulfilled Promises of the MU Agreement. Art Workers: Material Conditions and Labour Struggles in Contemporary Art Practice. Red. Minna Henriksson, Erik Krikortz, Airi Triisberg, Berlin/Helsinki/Stockholm/Tallinn, 2015, Greif, Tartu, p. 19–34. ↩︎
  15. Ibid. ↩︎
  16. Airi Triisberg. ‘Wages for Art Work’. A Shade Colder, 2023 m. liepa: https://www.ashadecolder.com/wages-for-art-work. ↩︎
  17. Ibid. ↩︎
  18. Ibid. ↩︎
  19. Kokios Lietuvos kultūros tarybos tikimės?, Lietuvos kultūros taryba, 2023 m. spalio 19 d.: https://www.ltkt.lt/naujienos/836-kokios-lietuvos-kulturos-tarybos-tikimes-.html. ↩︎
  20. Vilniuje viešėjusi Airijos meno tarybos direktorė M. Kennelly: „Lietuva turi didinti investicijas į meną“, 15 min, 2023 m. spalio 7 d.: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/asmenybe/vilniuje-viesejusi-airijos-meno-tarybos-direktore-m-kennelly-lietuva-turi-didinti-investicijas-i-mena-285-2122824?utm_medium=copied. ↩︎
  21. Baltijos šalių meno darbuotojai kovoja už orų atlyginimą ir prieš stereotipais paremtą visuomenės nuomonę, LRT, 2023 m. spalio 18 d.: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/2103144/baltijos-saliu-meno-darbuotojai-kovoja-uz-oru-atlyginima-ir-pries-stereotipais-paremta-visuomenes-nuomone. ↩︎
  22. Ibid. ↩︎
  23. Ibid. ↩︎
  24. Ibid. ↩︎
  25. Hans Abbing. ‘Notes on the exploitation of poor artists’, 2011, p. 7: http://www.hansabbing.nl/DOCeconomist/Exploitation%20of%20Artists%20130918.pdf. ↩︎