Apie disciplinuojančias ritualines patirtis. Paroda „Lipti nematomomis struktūromis“ požeminėje vandens saugykloje

2016 m. gegužės 17 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Alberta Vengrytė
1

Kiek kartų pastaruoju metu Jus apėmė negalimybė pasirinkti tarp skirtingų to paties reiškinio prasmių? Kiek kartų jį tiesiog apleidote, perlipote, kad atsitraukęs imtumėtės kitos užduoties? Galbūt aplankė nepaklusnumas interpretacijai ir griebėtės praeities apmąstymų (nors ir žinojote, kad visos dabar jums pažįstamos įvykių reprezentacijos tėra tolimi jos atspindžiai, buvusių išgyvenimų regimybės, kuriose šie niekada neatsikartos savo esme). Pelnytai tikėjotės rasti paaiškinimą, priežastį, kodėl dabartyje veikiate, dirbate, kuriate, bendraujate vienu ar kitu konkrečiu būdu; mąstėte apie veiksmus, kurie tiesiog būtini Jūsų išgyvenimui, buvimui visuomenės dalimi ir atrodo tokie įprasti kaip įprasta yra padėkoti už dovaną ar prieš miegą išsivalyti dantis. Kiek kartų mėginote visa tai peržengti, pasijutęs kaip maištaujantis vaikas, pasimetęs tarp nevienalytes nuomones įkūnijančių sąvokų, kurios sudaro struktūras, kurios tampa ciklais, pasikartojančiais duotybių segmentais…iki kol mintyse šmėkštelėjo: C‘mon, Man. You need discipline.

*

Vilniaus vandens rezervuare veikianti paroda (kuratoriai Eglė Mikalajūnė ir Samir M‘kadmi) yra trijų šalių (Lietuvos, Norvegijos bei Islandijos), šešių jose įsikūrusių rezidencijų ir dešimties jose gyvenusių menininkų kūrinys. Tokią parodą supranti kaip kūną, kurio vienu svarbiausių elementų, tam tikra fizikine išvaizda, tampa nepaprasta jos erdvė bei viduje veikiantys mechanizmai – menininkai ir į jų kūrinius perkeltos patirtys.
Pati meno rezidencijų programų struktūra lemia padidintą įsijautimą – poreikį išgyventi, suprasti naują aplinką, stipriausiai veikiančius jos elementus kartu su jau turimomis žiniomis bei idėjomis perkeliant į naujų darbų kūrimo procesą. Tad paroda, kurią sudaro rezidencijose sukurti kūriniai, ir kuri yra to kažko didesnio (buvusio ir dar būsimo) dalis, įgyvendina kintančios, laikinės, tačiau organizuotos sistemos vaidmenį, kurios segmentai gimsta jau priklausydami bendroms idėjoms, vietoms, žmonėms.

Parodoje „Lipti nematomomis struktūromis. Apie disciplinuojančias ritualines praktikas“ Vilniuje savo kūrinius pristato Tanya Busse, Victoria Durnak, Robertas Narkus, Kristin Tårnesvik bei Saulius Leonavičius ir Vida Strasevičiūtė. Menininkų darbai nagrinėja temas nuo archeo-akustikos (garsus iš užmarštyje nugrimzdusio Naglių miestelio Kuršių nerijoje atkartoja prisiminimų aidas, betoninio rezervuaro viduje skambantis Mirusių kopų atodūsiais); žlugusių tarpasmeninių santykių ir juos lydinčios dvejopos nuostabos (www.exboyfriendjewelry.com galima įsigyti ir parduoti dovanotus papuošalus, kurie veikiau yra nemalonios istorijos, išdavystės ir finansiniai nemalonumai, nei materialūs jausmų reliktai); progreso troškimą ir neįmanomą jo baimę (visa apimantis palengvėjimas pralaimėjus eilinį pasaulio užkariavimą neužkerta tikėjimo ateitimi ir svajonėmis); Genius loci (Antikinis prieraišumas vietoms ir vietų dvasia tampa atminties personifikacija, slepiančia pasakojimus, nutolinančia mirtį ir skatinančia kvestionuoti gyvenimą) bei, galiausiai, psichonautika, o tiksliau, futuristinio kostiumo, skirto psichodelinei kelionei, sugrįžimui į gamtą ar tiesiog įsimintinam sudalyvavimui atsiradimas.

Reikia atvirai pasakyti, kad sunku įsivaizduoti geresnes „patalpas“ panašaus turinio menui eksponuoti – juk skirtingus parodos kūrinius sujungia vienokia ar kitokia priklausomybė erdvei bei aplinkai (Vietai). Jie arba joje veikia (sklinda ja, kyla į ją, užkariauja ją, jaučia jai, prisitaiko ir kvestionuoja ją) arba atliepia ankstesnėje fizinėje aplinkoje patirtus įvykius, įsirašiusius socialinėje atmintyje ir tapusius ritmingais, atsikartojančiais ritualais arba, priešingai, traumomis. Be kita ko, nepakartojamą jauseną užtikrina statinio architektūra: požeminė, apskrito plano, neįveikiamomis sienomis, gaubtu stogu talpykla, į kurią patekęs dėl šviesos nebuvimo, stipraus ir skirtingose vietose nevienodo aido, radikalaus temperatūrų skirtumo bei žinojimo, kad esama atvirų laiptų, kuriais čia kilsi, čia, žiūrėk, leisiesi – kuriam laikui prarandi orientaciją. Tačiau, netrukus atgauti jutimus, įsijungia kultūrinė sąmonė: kas tai! šiuolaikinis panteonas? teatras? bažnyčia? kalėjimas?

 Pastaroji asociacija manęs neapleido ilgiausiai, nes apžiūrinėjant parodą nejučia tampi pavergtas vietos taisyklių (tave disciplinuoja parodos architektūra (!), kai įprasta komunikacija tampa beveik neįmanoma dėl garso iškraipymo, kūriniai subordinuoja juos supančią aplinką, o parodos koncepciją išbandai ne vien intelektualiai, bet ir kūniškai. Žengdamas parodos paviršiumi tarsi palieki pėdsaką; batų padais ir delnais brauki per kasdienybės faktūras, kurios savo ruožtu tau atsiliepia garsais, sklindančiais nereflektyviausiomis (unself-conscious), todėl netikėtomis formomis. Prireikia tam tikros valios jėgos suprasti: „vis dėlto aš esu kažkas“ šioje aplinkoje; tarsi sau duodant žodį, kuris iš esmės nėra dialektinis terminas. Kitaip tariant, Vilniaus vandens rezervuaras, suprojektuotas XX a. pradžioje kaip grandiozinė miestą vandeniu turėjusi aprūpinti talpykla, šiandien veikia kaip nepažinios, nugrimzdusios, šiuolaikybėje be tikslo plūduriuojančios utopinės struktūros ženklas (jame saugomo vandens žiemą pakanka dirbtiniam Liepkalnio kalno sniegui suformuoti, tačiau net šalia gyvenantys žmonės , ne visuomet žino pamiršto statinio paskirtį).

Visai kaip postdramatiniame teatre, kur „post“ žymi ne laiką, bet visa tai, kas atsiveria anapus dramatinių scenos santykių, laipiojimas nematomomis parodos struktūromis gali būti suprastas kaip reakcija į visuomenines praktikas, kurios daugiau nesikliauja nuoseklia fikcija (drama). Tikrovė tapo daugiažanrė, reikalaujanti nuolatinio įsitraukimo (multitasking), o jos mums diktuojami ritualai turi peržengti „savaime suprantamumo“ liniją idant apskritai galėtų būti permąstomi. Šiuo atveju, kaip tik ir žengi parodos kūne, bandydamas patirti, įvertinti, priimti ar atmesti menininkų darbuose bei kuratorių diskusijose sutelktą turinį.

Kaip teigė Alphonso Lingis, „Mitas yra individualus būdas, kuriuo paskira bendrija organizuoja aplinką, paversdama ją reikšmine struktūra“ [1]. Tačiau šiame kontekste mitas nėra tik individuali, savanoriška fantazija – iliuzinė, trapi, bejėgė erdvė, kurioje skleidžiasi mūsų geismai, o susikurtos tapatybės atlieka joms malonumą teikiančius vaidmenis. Šiandien individualus mitas negali egzistuoti be išorinių jėgų kontrolės jau vien dėl to, kad yra nuolat viešinamas ir plagijuojamas. Jei kada toks ir buvo – jis jau seniai nebėra nuo išorės izoliuotas metafizinis nimbas, „tas kažkas negirdėtas“, neišsakytas ir asmeniškas, gaubiantis asmenį ir jo orumo metmenis. Paradoksaliai siekdami pasisavinti svetimas fantazijas, tampame jų padiktuotos tvarkos dalyviais, disciplinuojančių ritualų dalimi, net jei ne visada esame užtikrint, jog žinojimu, dalyvavimu bei diskursais dalinamės dėl to, kad patys to geidžiame.

Su šia nuojauta susiduriame parodos kūriniuose.

Tanyos Busse radijo programa „Smėlio stebėtojų radijas“ (2016), sutelkta šviečiančio ženklo pavidale, šviesos ir garso pliūpsniu užpildo rezervuarą kas 30 minučių taip pat nelauktai kaip nelauktai aplanko prisiminimas apie mylėta ir prarasta, sukeldamas nemalonų silpnumą ir suvokimą, jog prisitaikei – pasidavei kintančiam kasdieniam ceremonialui idant atsikratytum priežasties abejoti ar laukti pasikartojant to, kas jau nebeturi gyvybės. Tam, kad perteiktų seniai pamirštus pasakojimus, menininkė kuria radijo laidą „Neringa FM“ eteryje, Mirusių kopų bei Naglių gyvenvietės vaizdinį sugrąžindama Kuršių nerijai. Taigi, nors ir žinome, kad laiko išraiška aptinkama ne jį skaičiuojant, bet stebint, kiek jis trunka, „Smėlio stebėtojų radijas“, rodos, imasi Husserliško „Objektyvaus laiko išjungimo“ [2], sudarydamas sąlygas vienam dabar pereiti į kitą dabar nepaliekant tarp jų vakuumo. Kūrinyje fiksuojamas laikas (1974-1978 m. ir 2011-2014 m.) tampa ne baigtinių įvykių postulatais, bet galimybe intersubjektyviai iš naujo pergyventi pasakojimus, lanksčiai keičiant jų suvokimo perspektyvą.

Tuo tarpu Kristin Tårnesvik bei Victorios Durnak darbai parodos kontekste pasirodo kaip skirtingomis priemonėmis įgyvendinti bandymai meninėje formoje sutelkti bendravimą ir jį lydinčius ritualus. Tårnesvik instaliacijos motyvu pasirenka vietos dvasią – gero gyvenimo, malonių patirčių bei santykių liudininkę, kurioje sukaupta atmintis pasitarnauja kaip atokvėpis, mokymosi bei įkvėpimo šaltinis. Menininkė tiria visuotinį nepasitikėjimą vien tik dvasiniu ar griežtai moksliniu pasaulio pažinimo metodu ir gilina savo asmeninį ryšį su gamta bei augalais, stiklo induose konservuodama simboliškus prisiminimų atitikmenis. Archajiškas tauraus skysčio praliejimas dievams kūrinyje tampa tirpikliu, savotiška meta-koncentrato sudedamąja dalimi ir, net jei taip konceptualizuojama ritualo prasmė, manęs tokia schematinė jo išraiška pernelyg neįtikino. Galbūt dėl to, jog panašūs šiuolaikinio meno sekretai jau ne kartą matyti, o gal ir dėl to, jog patirties reabilitavimas stiklainyje (!) kiek primena akliną užsidarymą individualioje sąmonėje, jos turinį paverčiant makabrišku suvenyru, o ne laike besitęsiančiu ir galinčiu kisti prisiminimo suvokimu.

Victoria Durnak į panašią temą žvelgia kur kas lakoniškiau, o jos įsteigtas tinklalapis www.exboyfriendjewelry.com bei jį pristatantis video darbas (4:00 min, 2016m.) veikia kaip virtualus operacinis teatras, kuriame deklaruojamos naujos pradžios, paprasčiausiu būdu atsikratant sudaiktintų emocijų. Retroaktyvus puslapio dizainas, skelbimuose atsikartojantys glausti, bet atviri ir asmeniški pasakojimai bei formali informacija apie papuošalų būklę ir išvaizdą kuria organizuoto socialinio žaidimo, turinčio sau vienam būdingą žanrą, įspūdį, tačiau įtraukia kaip subtiliai sarkastiškas, fikcinis tikrovės ryšių manifestas. Big Mistake Neclaces“, „Gorgeous 10k Solid Yellow Ring“ (- Per dvejus metus tarp mūsų netrūko ‚chemijos‘, bet sužinojau, kad jis tris kartus mane išdavė, taigi palikau jį), „One of a kind Glacier Sapphire Engagement Ring for sale“ ir kiti panašūs įrašai šiaip jau niekuo nesiskirtų nuo eilinio skelbimo, ko gero mažiausiai asmeniško įmanomo teksto, tačiau jų turinys, kontrastuodamas su forma, sukelia dvejopus jausmus. You don‘t want it / He can‘t have it back. Įdomu ir tai, jog kai kurios brangenybės jau parduotos.

Roberto Narkaus projektas Atlanto bienalė: nepapasakota saga (2016) parodoje realizuojamas kaip hipotetiška Antikinio mito, Renesansinės pranašystės bei šiuolaikybės realijų analogija. Kūrinyje tarsi atitiktinai persipina tūkstantmečius siekiantis žmogaus noras valdyti, užkariauti, svajoti ir siekti neįmanomo bei suvokimas, kad menamos pažinumo ribos, nors ir kintančios, gali būti perbraižomos. Menininkas, apibūdinantis savo veiklą kaip „aplinkybių vadybą atsitiktinumų ekonomikoje“ gretina įprastus ir absurdiškus reiškinius, manipuliuodamas hipotetiniu „aš galiu“ ir „tai neįmanoma“. Atlanto bienalės, sujungiančios Daniją, Islandiją bei Farerų salas, projektui Narkus dar kartą pasitelkia Atlanto vandenyną, kuris šimtmečius egzistavo kaip įkvėpimo šaltinis bei savitas ribinis matmuo ir kviečia stebėti eksperimentinę kelionę, kurios tikslas išvengti pragaištingos pranašystės. Parodoje eksponuojama instaliacija tampa anagramiška užuomina į dar nepapasakotą sagą, kurios kulminaciją turėtume išvysti 2018 metų vasarą.

*

Vilniaus vandens rezervuare 2016 04 29 /05 15 veikusi paroda yra pirmoji šešių institucijų rengiamo, du metus trunkančio rezidencijų ir parodų projekto dalis. Rezidencijų programoje dalyvavę dešimt menininkų sukūrė darbus parodoms Vilniuje, Nidoje, Žeimiuose ir Lillestrøme (Norvegija). Dauguma šios parodos darbų dar bus vystomi ir kitose parodose įgaus naują pavidalą.

Kitos parodos:

2016 05 21 – 06 19; VDA Nidos meno kolonija, Neringa, Lietuva

2016 07 30 – 08 28; Rezidencijų centras JO JO, Žeimių dvaras, Jonavos rajonas, Lietuva

2017 02 10 – 03 12; Akershus Art Centre, Lillestrøm, Norvegija

[1] Lingis A. Bendra kalba, paskiri balsai/ Vilniaus paskaitos (iš anglų kalbos vertė D.Bacevičiūtė), Vilnius, Baltos lankos, 2010;

[2] Husserl E. Ideen zu einer reinen Phänomenologie und phänomenologischen Philosophie. Erstes Buch: Allgemeine Einführung in die reine Phänomenologie, 1913; lietuviškoje literatūroje: Jonkus D., Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai (monografija), II dalis: Laikas ir transcendencija, I skyrius: Laiko fenomenologija, Kaunas, VDU, 2009, p. 64-79.

Išsamų fotoreportažą galite peržiūrėti čia.

Straipsnio autorius:
Alberta Vengrytė šiuo metu Vilniaus Dailės Akademijoje studijuoja Dailėtyrą, domisi šiuolaikinio meno teorija, filosofija, eksperimentiniu rašymu, kuratorystės praktikomis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *