Anastasios Sosunovos paroda „DIY“ „Editorial“ erdvėje

Iki gruodžio 2 d. „Editorial“ erdvėje (Latako g. 3, Vilnius) veikia Anastasios Sosunovos paroda „DIY“.

Esate milžiniškoje statybinių prekių parduotuvėje. Čia yra įrankis, kurio jums reikia. Jį nesunkiai randate pagal nuorodas virš lentynų. Vos įrankiui atsiradus jūsų rankose, pajuntate, kad iki pilno komplekto jums reikia dar vieno. Tačiau šis jausmas nedingsta suradus ir antrąjį objektą. Jums nespėjus nė susivokti, priešais jus stovi vežimėlis, iki viršaus pripildytas naudingų daiktų. Tačiau kiek naudingų? Ir kam būtent? Jums reikia, kad jie turėtų aiškią prasmę.

Videokūrinyje pasakotojas mena dešimtojo dešimtmečio pradžią, kai žlugus socializmui statybinių prekių parduotuvės tapo reikšmingu reiškiniu – jos suteikė platesnę prieigą prie naujų įrankių ir medžiagų. Visam regionui išgyvenant teraformacijos procesus, skirtus prisitaikyti prie rinkos ekonomikos, žmogui buvo pasiūlyta galimybė paimti savo likimą į savas rankas. Kultūroje, išaugusioje iš nepritekliaus, savo ruožtu lėmusio savarankišką gamybą, tai buvo lemtingas žingsnis į naują realybę. Būtent joje buvo išugdyti pirmieji laukinio kapitalizmo dienų pionieriai, kaip antai Augustinas Rakauskas – vienas turtingiausių šalies žmonių, daugybės įmonių (tokių kaip pagrindinis „pasidaryk pats“ principu grįstas prekybos tinklas „Kesko Senukai“, PC „MEGA“ ir „Banginis“, SPA kurortų tinklas „Harmony Park“ bei „Žinių radijas“) savininkas, taip pat savarankiškai išleidęs tris knygas, kuriose aprašė savo dvasinį mokymą. Šio vieno žmogaus savireligijos idėjos, simboliai ir vertybės taikomos visuose šiuose versluose, jų korporacinėse struktūrose, estetikoje, darbo etikoje ir net prekių išdėstyme. Gilios protestantiškosios etikos šaknys, vėlyvojo sovietmečio ezoterikos įtaka ir šiuolaikiniai nacionalizmo, kapitalizmo bei krikščionybės mišiniai šią savireligiją susieja su išganymo baigtinumu. Ar „pasidaryk pats“ – sekuliari ideologija, tampanti – kaip ir liberalizmas – išsigelbėjimo metafora?

Anastasia Sosunova fiksuoja judėjimą, galintį liudyti, jog už lankymosi šiose šventyklose slypi gilesni, mitiniai modeliai. Instaliacijos viduje ant cinko išraižytas atvaizdas – parafrazuojantis retą krikščionišką kanoną vaizduoti Kristų kankinamą visais aplink jį išdėliotais įrankiais – simbolizuoja įrankius, su kuriais draudžiama dirbti sekmadienį. Tai – dar viena nuoroda į tamprią religijos ir darbo sampyną. Iš tiesų, objektu čia tampa pats kankinamas kūnas, o įvairūs įrankiai įgauna agentiškumo – jie tampa išganymo istorijos dalimi. Kuo skiriasi šis atvaizdas nuo nuotraukos, vaizduojančios lentyną su įrankiais ant „preperių“ – išgyvenimui besiruošiančiųjų – slėptuvės sienos? Tai – tas pats atvaizdas.

A. Sosunova atseka keistą ryšį tarp verslo operacijos ir vieno žmogaus religijos. Ši „pasidaryk pats“ parduotuvių tinklo ir dvasinės sistemos sąsaja vargiai tikėtina atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Užrašai ir fragmentai sukuria tarp šių sferų stiprų ryšį – kaip danguje, taip ir žemėje. Eva Kosofsky Sedgwick tai laikytų derlinga dirva rastis paranojiškam skaitymui. Vos tik suvokus giluminį šio ryšio pobūdį, esame pribloškiami fakto, jog tokioje parduotuvėje parduodami įrankiai buvo pagaminti tam, kad sukurtų prasmę chaotiškame pasaulyje. Individualistinį „pasidaryk pats“ aspektą atspindi tai, kad „Senukų“ kultas niekad taip ir nesulaukė pasekėjų, o institucinėje religijoje veikia tik vienas asmuo – tėvas-įkūrėjas. Savadarbiai ir savo pastangomis iškilę individai savo privačiais kultais mėgaujasi savo privačiose slėptuvėse. Tai – jų išganymo erdvės.

Eksponuojamas videokūrinys veikia kaip pagrindinis šios parodos naratyvo elementas. Jį žiūrint gali susidaryti įspūdis, jog nugirstate asmeninio dienoraščio fragmentus iš draugių kelionės. Stebime veikėjas lankantis vis kitose su „Senukų“ imperija susijusiose erdvėse, nuolat iškylančiose antrame plane. Subtili įtampa tarp vaizdų ir sakytinio pasakojimo verčia sutelkti dėmesį į vaizdo pakraščius, o ne į centrą, kuriame figūruoja herojės. Anekdotiškumas čia supriešinamas su epine sistema, visada save pozicionuojančia kaip centrinę ir netoleruojančia išorės. Kelionė yra ritualas, topografiškai padalytas į dvi dalis, o herojės siekia iniciacijos ir pažinimo. Jų kelionė asociatyvi, taigi, atvira netikėtumams. Galop, paranojos galima išvengti skaitant reparatyviai. E. Sedgwick pataria „išsižadėti žinojimo, nerimastingo paranojiško nusistatymo, jog joks siaubas, kad ir koks akivaizdžiai neįsivaizduojamas, skaitytojui niekuomet nepasirodys naujas; reparatyviai veikiančiam skaitytojui gali atrodyti realu ir būtina patirti netikėtumą“^[1]. Įtampa tarp šių dviejų skaitymo rūšių parodoje inscenizuojama sukuriant įtampą tarp videokūrinio ir erdvėje išdėstytų ratų, kuriuose įmontuotas prototipinis paranojos įsikūnijimas – dvi stebėjimo kameros. Tai – relikvijorius, kuriame laikomos ir saugomos dvi akys. Šie objektai saugo šventą vieno žmogaus religijos kūną ir jos steigiamąjį naratyvą. Begalinis, nepertraukiamas, užburtas savikūros reprezentacijos ratas. Šis tekstas prasidėjo nuo imperatyvo įprasminti įrankių pilną vežimėlį. Priežastis aiški. Jų reikia norint pastatyti lentyną, kurioje jie bus laikomi. Jie bus išgelbėti.

Teksto autorius: Daniel Muzyczuk

Parodos instaliacija: Gediminas G. Akstinas, Jurgis Paškevičius

Fotografijos: „Editorial“