Amor ar horror vacui? Eglės Ulčickaitės paroda galerijoje „Meno parkas“

2020 m. birželio 22 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Agnė Taliūtė

 

Galerijoje „Meno parkas“ gegužės 14 – birželio 6 dienomis veikė personalinė menininkės Eglės Ulčickaitės tapybos paroda „Amor Vacui“. Parodoje menininkė pristatė naujausius 2019–2020 metais kurtus darbus, kurių pagrindinė tema – tuštuma.

Išvertus iš lotynų kalbos amor vacui reiškia „meilė tuštumai“. Tačiau tuštumą ar tuštumo jausmą dažniausiai apibūdiname kaip būvį, kuomet jaučiame visai ne meilę, o nuobodulį, apatiją. Šią būseną spinduliuoja ir parodoje eksponuojami Ulčickaitės paveikslai. Kaip ir ankstesniuose menininkės darbuose, taip ir šioje parodoje matome jai būdingą šviesių tonų, tarsi išblukusiomis spalvomis atliekamą kasdienių objektų, interjerų ar peizažų įamžinimą. Regime tokius dažniausiai kasdienybėje nepastebimus daiktus ar scenas kaip sudžiuvusią vazoninę gėlę („Natiurmortas“, 2019), „šalto kambario“ lubose įtaisytą lempą („Šaltas kambarys“, 2020), balandžių pilną skverą („Skveras“, 2019), lauko kavinėje rastos fotografijos, vaizduojančios gulbę raibuliuojančiame vandenyje, siužeto pakartojimą („Aštuntą“, 2019–2020) ar seną įvairiomis garsių paveikslų reprodukcijomis ar plakatais apklijuotą spintą („33-ias butas“, 2020).

Tačiau kitaip nei įprastai, tarp praeities ir dabarties įstrigusiems bei senuose butuose nykstantiems daiktams trūksta Ulčickaitės kūrybai būdingo su jais mezgamo asmeninio santykio, koloritinės „šilumos“ – objektai ir scenos atrodo tarsi dokumentuojami neutraliai, iš tam tikro nuotolio. Nuo laiko, o gal ir nuo per dažno reprodukavimo nusidėvėję, išblukę daiktai ar atmintyje įsirėžusios vietos siūlo išlaikyti distanciją ir žiūrovui. Pasiūlius pabendrauti ir atsakyti į keletą klausimų, jie kaip ir raštininkas Bartlebis Melvilio apsakyme atsako „I would prefer not to“.

Parodoje klausinėju ne tik aš, bet ir Ulčickaitė. Tarp gausybės filosofinių yra keliami ir autorei būdingi meno ir vaizdo prigimties klausimai. Pavyzdžiui, kur dingsta pamirštų prisiminimų, daiktų vaizdai? Ar kažkur egzistuoja jų saugykla? Ką gali pasakyti kiekvieno seno buto laiptinėje stovinčios sudžiuvusios gėlės ar tvenkinyje šalia namų šimtą kartų matytos gulbės atvaizdai? Ar šiuose vaizduose užkoduotos daiktų reikšmės nyksta kartu su pačiais daiktais? Ar išties kopija yra kur pranašesnė už originalą, nes sugebą jį pergyventi? O kas įvyktų, jei vaizdai nustotų kažką reikšti, „kalbėti“, kaip ir minėtas personažas Bartlebis, kuris įdarbintas kopijuoti įvairius teisinius dokumentus vieną dieną tiesiog atsisakė toliau tęsti šį darbą? O jei tapyba taip pat nustotų kopijuoti? O jei ji niekada nieko ir nekopijavo? Ir galiausiai, kas atsitiktų, jei mes nustotume tardyti, kamantinėti vaizdus? Gal iš tiesų jie jau seniai yra nebylūs, tušti ir neturi, ką pasakyti. O gal tiesiog they would prefer not to.

Be klausimų apie vaizdų prigimtį menininkės Eglės Ulčickaitės kūryboje ypatingai svarbūs ir klausimai apie laiką, praeitį, kitaip būtojo ir dabarties laiko santykį, ryšius ir prieštaras. Nors pati Ulčickaitė sako, kad kūryboje nagrinėja ne konkretų laikotarpį, o praeitį ir laiką „per se“, tačiau paralelių su sovietmečiu, kurių jos kūryboje ieško ir kiti menotyrininkai, šioje parodoje taip pat yra. Ne tik turinyje, kuriame panašiai kaip ir bendravardės Eglės Ridikaitės kūryboje regime sovietinius interjerus ir šiam laikui įprastus daiktus, bet ir kūrinių „dvasioje“. Pradžioje minėta nuobodulį, apatiją galime suvokti ir kaip tam tikrą sovietmečio būseną, kurią tirdama XX a. 9 deš. Lietuvos fotografiją išskyrė menotyrininkė Agnė Narušytė ar istorikas Tomas Vaiseta knygoje „Nuobodulio visuomenė: kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964-1984)“. Pasak Vaisetos, visas vėlyvasis sovietmetis, kurio pabaigoje, beje, gimė ir Ulčickaitė, gali būti apibūdinimas kaip laikas, kuomet klestėjo abejingumas, susvetimėjimas bei dvasinis įšalas, tapęs opozicija džiaugsmo ir šviesios komunizmo ateities iliuzijai. Toks susvetimėjimas tarp meno kūrinio ir lankytojo ar net pačios autorės juntamas ir parodoje „Amor Vacui“.

Nors Ulčickaitė savo kūrybą apibūdina kaip „būtojo laiko gaudynes dabartyje“ , parodoje ji gaudo ir dabarties laiką. Paradoksalu, bet šiandienos būsena mažai kuo skiriasi nuo sovietinio nuobodulio. Šiandien taip pat maišosi spalvingos iliuzijos su vis dažnesne apatija, nuoboduliu. Visgi apibūdinti šiandieną kur kas labiau tinka ne amor vacui , o horror vacui (tuštumos baimės), sąvoka. Meno istorijoje tokią tuštumos baimę galime pastebėti stilizuotose augalų ornamentuose – arabeskose, gausiame karalienės Viktorijos laikų dekore, psichodeliniame mene, na o šiandienos kontekste – medijose, kurioje talpinami ir nuolatos reprodukuojami bei filtrais paryškinami mūsų iliuziniai gyvenimai.

Apie tai pasakoja ir kanadiečių filosofo Marshallo McLuhano nagrinėta Narcizo kaip narkozės ir jos simptomo – nutirpusio žvilgsnio forma. Kaip teigiama, žmogus, siekdamas sumažinti medijose transliuojamo turinio poveikį, jį nuolatos keičia kitu, taip neutralizuojant pirmąjį dirgiklį, kol galų gale visas vaizdų ir informacijos srautas virsta tarsi „informacinio triukšmo arabeska“. Mūsų žvilgsniai nutirpsta, tampame apatiški bet kokiam medijų transliuojamam turiniui, panašiai kaip ir šioje parodoje, kurioje Ulčickaitės tapyba taip pat nemasina, nejaudina, kuria tam tikrą distanciją, nuotolį. Taigi, pastarųjų dešimtmečių visuomenėje, kurią McLuhanas vadina „technologine ir narkotine“ dominuojantis vaizdų perteklius yra tam tikra tuštumos baimės, kitaip horror vacui, išraiška, o Ulčickaitės paroda „Amor Vacui“ šių dienų visuomenės atspindys. Nuo vaizdų ir jų pertekliaus pavargusių, tapusių jiems apatiškų žmonių būsenos ar nuo nuolatinės reprodukcijos nublukusių ir „numirusių“ atvaizdų analizė. Arba atvirkščiai, opozicija šiam nuoboduliui, apatijai, triukšmui ir pasiūlymas iš naujo įsimylėti iš pirmo žvilgsnio bauginančią tuštumą.

Juk tuštuma, atvirkščiai, visai ne baugina ir neapsimetinėja. Kaip ir tapyba, kaip ir paveikslas, kuris pasak Ulčickaitės nėra ekranas, arba yra tik ekranas, kuris slepia nebent tik tai, kad nieko neslepia. Šiandienos horror vacui laike didžiausią baimę kelia visai ne tuštuma, o, pasak Ulčickaitės, vaizdų apgavystė. Čia tinka prisiminti ir jau minėtą Narcizą ir jo mitą. Pasak McLuhano, ilgą laiką žmonija šią istoriją traktavo klaidingai. Narcizas vandenyje apsigavo ir tariamai pamatė visai ne save, o kitą žmogų. Taigi, vandens kaip ir ekranų atspindžiai neretai mus klaidinga labiau nei numanome, o vienintelis būdas kaip pasipriešinti šiam medijų ir vaizdų pasauliui, kaip kažkada teigė istorikas ir fotografijos tyrinėtojas André Rouillé, yra ne kas kita kaip nepatogi tuštuma, kurią prisijaukinti ir siūlo Eglė Ulčickaitė ir jos paroda „Amor Vacui“.

Išsamų fotoreportažą iš Eglės Ulčickaitės parodos „Amor Vacui“ galite peržiūrėti čia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *