Algoritmų koridoriai. Grupinė paroda „TT“ galerijoje „Atletika“

Rugsėjo pradžioje vykusio 4-ojo Vilniaus galerijų savaitgalio metu duris atvėrė nauja galerija „Atletika“. Pastaroji priklauso kultūros kompleksui „Sodas 2123“, kuris pilnu pajėgumu pradės veikti 2020 metų pavasarį. Šiose Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos operuojamose erdvėse kuriama rezidencija įvairių sričių meno specialistams ir tyrėjams. Komplekso iniciatyvos autoriai po savo sparnu siekia suburti keliasdešimt kūrybiškų protų. O įžanginė komplekso paroda, koduotu pavadinimu „TT“ [1], pradedama nuo tamsumo branduolio arba šiais laikais protą temdančių reiškinių įvairovės ir jų poveikio interpretacijos.

Pradėjus nuo trumpos parodos anotacijos, o ne ekspozicijos, paaiškėja, kad dubliuotos raidės šifras pavadinime referuoja daug įvairių prasmių. Verkiančio veiduko simbolį; taip toliau ir trending topic trumpinius; beveik pusę milijardo peržiūrų turinčią Pietų Korėjos merginų grupės dainą; panėšėjimą į Pi ženklą; išvikipedintą Totorių kalbos trumpinį; neužbaigtus kryžius… Tačiau iš pirmo žvilgsnio tokia prieiga pateikia nekristalizuotą reikšmių klodą, kuris toks ir lieka retiems šiuolaikinio meno žiūrovams, įsivaizduoju, sudarantiems dalį Vilniaus galerijų savaitgalio lankytojų, tiek pasinaudojančių rekomendacijomis aplankyti parodas, tiek siekiančių rasti metą, kada suartėti su šiuolaikiniu menu, tiek norinčius užsidėti dar vieną hashtag‘ą prie naujos nuotraukos. Be apšilimo išbėgę į parodų maratoną ir susidūrę su informacijos įvairovės kliūtimi, tokioje daugiabriaunėje parodoje kaip „TT“ lankytojai lengvai gali pamanyti, jog tokia koncepcija yra apie viską ir tuo pat metu bet ką.

Tik nestokojant laiko ir giliau pažvelgus į anotaciją, besiskleidžianti reikšmių ir prasmių įvairovė galiausiai pasidengia sąmoningumo rasos lašeliais. Kuratorė koncepciją ir kūrinių kolekciją paverčia veidrodžiu, kuris atspindi to paties žiūrovo gyvenamąją aplinką, būtent ir susidarančia iš visko ir tuo pačiu bet ko. Nors anotacijoje teigiama, kad kolekcija nesiekiama pamokslauti, tenka pripažinti, kad konteksto nupasakojimu išreiškiama metafora, kuria maskuojamas sumanymas iliustruoti užterštas ir neravėtas interneto, televizijos, žiniasklaidos, iš lūpų į lūpas perduodamos informacijos, reklamos, ko tik nori (!) dirvas. Jose bujojančios piktžolės ir virusai dauginasi algoritmų koridoriuose, bukindami vartotoją pateikiamais atsitiktiniais rezultatais, gausia vaizdų pasiūla paraštėse, kurios dalis yra apmokama, kad tik patektų į vartotojo eterį. Vaikantis atsitiktinių paieškos rezultatų, suklumpant pasirinkus peržiūrėti dar vieną naujai įkeltą youtube įrašą, kuris paspartins meme‘ų kūrimus, dažnai judama ne tikslo link, o priešingai – nukrypstama nuo jo į šalutinį kelią, susigundžius lengvai vartojamos informacijos jauku.

Visą šį (ne)svarbios informacijos srautą kasdien apdoroja žmogus, kuris susisiejęs su kompiuterinėmis technologijomis save papildo protezine atminti, leidžiančia apdoroti ir pritaikyti informaciją itin sparčiai, o dėl to ir progresuoti daug greičiau. Tačiau netrunki įsitikinti, kad be protezinės atminties gali greitai prapulti. Daugeliu atveju nebesistengiama informacijos įsiminti ilgiau, nei jos reikia konkrečiam darbui, neva bet kada ją susirasi internete. Arba kalbant etiketėmis – susiduriame su vadinamuoju „google efektu“ (angl. Google Effect). Pastarojo netekties galimybė skatina įsivaizduoti, kaip toliau egzistuotume, jei po trumpo sujungimo kava apipylus laidus, atsijungtų visagalis internetas… Juokas nejuokais, turint omenyje, kad tai nesudėtinga įsivaizduoti po tokių precedentų kaip šių metų kovo mėnesį sutrikusių Facebook ir Instagram veiklų, kai nebuvo galima prisijungti prie paskirų. Situacija paskatino žmonės įsivaizduoti, jog jie niekada nebesusisieks su toli gyvenančiais artimaisiais, kad jie yra puolami galingesnių valstybių ir gražinami į okupaciją, ar kad apskritai prasidėjo pasaulio pabaiga.

Atsiplėšiant nuo parodos anotacijos analizės ir pereinant prie jos santykio su „Atletikoje“ pristatoma kūrinių kolekcija, pirmiausia išryškėja, kad „TT“ platų reikšmių ir prasmių diapazoną įkūnija kūrinių medijų įvairovė. Ekspozicijoje aptinkami ir keramikos, ir grafikos, ir skulptūros, ir video, ir piešinių, ir instaliacijų, ir tapybos kūriniai. Kiekvienas jų neša autoriaus formuojamą žinutę, kuri tam tikru sąlyčio tašku yra susijusi su „TT“ chaosu dangstomu šiuolaikinio proto tamsumo branduoliu. Pastarąjį skaidant į atskiras dalis ir aptariant kelis kūrinius, galima išskirti klastočių temą, nes fake būna ne tik news. Vieną klastočių tyrimo prieigą siūlo Justės Venclovaitės komiksas „Spragt“ (angl. Click, 2019), reflektuojantis daugiausia millenials‘ų ir po jų sekančių kartų gyvenimo būdą. Skaitmeninėmis nuotraukomis ir vaizdo įrašais atkurdami tikrą realybę, fragmentų koliažu projektuojame viziją kaip norėtume gyventi. Regint vaizdą anapus ekrano pradedama trokšti šį perkelti į tikrą realybę. Dėl to protas pradeda skeldėti neatskirdamas, kuri realybė visgi yra tikresnė.

Tutorial‘ai, vikipedijos, interneto vartotojams leidžiantys pasijusti protingiems, yra pradžios ir pabaigos neturinti informacijos kopijų virtinė, kuri pradangina ir originalą, ir autorystę. Šį santykį nagrinėja Roko Dovydėno keramikos kūrinių kompozicija, pavadinimu primenanti numerį iš Marvel‘o ar DC comics‘ų, tai – „Plėviakojis vs. Louhan antra dalis“ (angl. Plėviakojis vs Louhan Part Two, 2019). Įvardytų personažų istorija pasakojama ant menininko kurtų indų, referuojančių į kinišką porcelianą, kurio kopijavimas padarė įtaką Europos menui ir kartu primena masinės gamybos produktus, kartojančius vienas kitą ir praradusius savo sutvėrėją. Inversišką situaciją šiai galima įžvelgti Tomo Daukšos darbe „Grindinio akmuo ir jo kopija“ (angl. Paving stone and its replica, 2015-2017)“. Menininkas eksponuoja du objektus, vienas jų – tai iš Venecijos parsivežtas ir iš konteksto ištrauktas autentiškas tašytas akmuo, antras – jo kopija. Kartu eksponuojami objektai vizualizuoja atvirkščią situaciją: menininko rastas akmuo šiandien nebesietinas su žmogumi meistru, o kopija staiga įgyja autorių. Maža to, pakeistomis spalvomis, balta ir auksine, kopijai suteikiamos išskirtinės savybės, dėl kurių ji tampa nepaprasta. Kai priešingai – natūrali autentiška grindinio detalė savo kukliomis spalvomis tiesiog primena vieną iš daugelio akmenų.

„Atletika“, savo odisėją pradėjusi nuo gelmių – tamsumo branduolio idėjos, ateityje veikiausiai trauks prie jos įvairias orbitos daleles. Šios formuodamos meno erdvės kraštovaizdį, jį išvagos įvairių idėjų ekosistemomis ir sukurs naują menų zoną.

Šį ketvirtadienį ir penktadienį (spalio 3-4 d.) „Atletikoje“ vyksta „TT“ uždarymo renginiai:

• Ketvirtadienį 16:00 – 20:00, ekskursija su kuratore Danute Gambickaite 19:00.
• Penktadienį 16:00 – 22:00, ekskursija su kuratore Danute Gambickaite 21:00, Empty Brain Resort garsas su Sajjra gives birth nuo 22:00

[1] Paraleliai kaip atskira ekspozicija buvo rodomas užsienio menininko Andrés Padilla Domene video kūrinys „Reperkusija“.

Išsamų fotoreportažą iš parodos galite peržiūrėti čia.