Alfonso Budvyčio fotografijų paroda „Iškalbinga tyla“ KKKC Parodų rūmuose

Kovo 6 d. 18 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) atidaroma Lietuvos fotomenininko Alfonso Budvyčio (1949–2003) fotografijų paroda „Iškalbinga tyla“. Po atidarymo vyks ekskursija po parodą su kuratore Danguole Ruškiene.

Alfonsas Budvytis gimė 1949 m. Balsėnuose, Švėkšnos valsčiuje (Klaipėdos r.). Fotografija susidomėjo dar besimokydamas mokykloje. Nors paveiktas lietuviško kino svajojo apie kino operatoriaus veiklą, susiklosčius aplinkybėms, po mokyklos baigimo 1967 m. įstojo į Kauno medicinos institutą (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademija). Jau studijų metu intensyviai fotografavo. 1979 m. tapo Lietuvos fotografijos meno draugijos nariu (dabar – Lietuvos fotomenininkų sąjunga).

Pirmą kartą visuomenei savo darbus pristatė 1980 m. jaunųjų fotografų parodoje kartu su fotomenininkais Remigijumi Pačėsa, Vytautu Balčyčiu, Algirdu Šeškumi ir kt. 1982 m. surengė pirmąją personalinę parodą. A. Budvytis palyginti greitai pelnė pripažinimą tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Analitiniuose straipsniuose šis autorius priskiriamas žymiausiems ir savičiausiems Lietuvos fotomenininkams. Netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo, 1993 m., A. Budvytis iš Vilniaus persikėlė gyventi į Goniūnų kaimą (Jurbarko r.).

Tai buvo ryškus posūkis ne tik jo asmeniniame gyvenime, bet ir kūryboje. Čia fotomenininkas sukūrė didžiausius savo kūrybos ciklus „Tylioji gamta“ ir „Juros periodo parko restitucija Goniūnų kaime“. Nuo 1994 m. A. Budvytis – Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografas menininkas (AFIAP). 1995 ir 2001 m. jam buvo paskirta Valstybinė meno kūrėjo stipendija. 2002 m. už reikšmingus Lietuvos menui ir kultūrai darbus jam buvo paskirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija. A. Budvytis mirė 2003 m.

A. Budvytis fotografavo tai, ką rado šalia savęs. Jis fiksavo žmones, kuriuos sutiko, su kuriais suvedė likimas, bendra patirtis, jausmai. Fiksavo miestus ir vietoves, po kuriuos keliavo. Net ir fotografuodamas tolimas, egzotiškas šalis (Pietryčių Aziją ir kt.), menininkas nesižavėjo neįprastu čionykščiu gyvenimo būdu, architektūra ar augmenija. Jis gilinosi į vietos gyventojų kasdienybę, į svetimšalius žvelgė atvirai ir be nuostabos, tarsi būdamas vienas iš jų. Ir vėliau, kai jo fotografijoje atsirado tylioji gamta, jis fiksavo tai, ką rado savo aplinkoje.

Menininko fotografijų prigimtis yra dvilypė. Užfiksuotas vaizdas jose – spengiančiai tylus, meditatyvinis, gramzdinantis į gilius apmąstymus. Kartais melancholiškai švelnus, kartais užgauliai provokuojantis. Niekada – agresyvus, bet visada masinantis ieškoti atsakymų. Kad jį pažintum, suvoktum, galiausiai – perprastum.

Svarbiausi Alfonso Budvyčio fotografijų ciklai: „Vyrų skyrius Nr. 7“ (1984), „Mada“ ir „Vietnamas“ (1986), „Lietuvos kaimeliai“ (1988–1992), „Vilniaus vaizdai“ (1986–1992 m.), „Tylioji gamta“ (nuo 1991), „Juros periodo parko restitucija Goniūnų kaime“ (nuo 1998).

Paroda „Iškalbinga tyla“ KKKC Parodų rūmuose veiks iki 2015 m. balandžio 19 d.

Parodą organizuoja VšĮ „Meno menė“.

Iliustracijoje: A. Budvytis. Elados ilgesys, 1996.