Paskelbti konkurso „Lietuvos spaudos fotografija 2024“ finalininkai
Lietuvos nacionalinis paviljonas: tarptautinis pripažinimas, tūkstančiai lankytojų ir tirpstantis katalogo tiražas
Devintoji paroda „JCDecaux premija“ ieško naujų vardų ir keliasi į istorinį pastatą
Ekspertė pataria: kaip apie lytiškumą kalbėtis meno muziejuje?
Mugė ART COMPENSA: 60 menininkų, 500 kūrinių, 3 dienos audringo meno gūsio
Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje atidaromas Lietuvos paviljonas
Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininke tapo menininkė Vilma Samulionytė
Naujoje MO parodoje – nuo savipagalbos praktikų iki sąmokslo teorijų
Vaikinai, mėlynos gėlės ir sienos kaip naktiniai gyvūnai: Šiuolaikinio meno centro parodos Prancūzijoje
Apie istoriją, gijimą ir trapumą: pirmoji Sapiegų rūmų paroda „Užuovėja“
Menininkė Ance Eikena: daugeliui mūsų kartos žmonių tėvas panašus į Dievą, nes jo fiziškai nėra
Artnews.lt kviečia tapti Contribee remėjais
Alekso Andriuškevičiaus ir Česlovo Lukensko piešiniai ir objektai galerijoje „Akademija“
artnews.lt
Lapkričio 26 d. VDA galerijoje “Akademija” atidaryta paroda „ ALEX + CHESIUX “, kurioje pristatomi Alekso Andriuškevičiaus ir Česlovo Lukensko piešiniai ir objektai. Kuratoriai Algimantas ir Remigijus Gataveckai.
Parodoje ALEX + CHESIUX susitinka du menininkai, grupės „Post Ars“ nariai ir vieni iškiliausių Lietuvos avangardistų, konceptualaus meno pradininkų – VDA Kauno fakulteto docentas Aleksas Andriuškevičius ir VDA Vilniaus fakulteto dekanas, docentas Česlovas Lukenskas.
Abu menininkus domina teksto, mintijimo, mechaninio judesio sukurtos struktūros pajungtos prasmių dekonstravimui piešiniuose ir objektuose. Kūrėjų pristatomuose piešiniuose tampa svarbus kasdienybės, rutininis atsikartojimo lygmuo. Sąmoningai atsisakius prasmės „įguldymo“ į popieriaus lakštus, nuskendus mechaniniuose, tarsi (ne)svarbiuose veiksmuose kuriant piešinius, svarbiausias tampa laikiškumo dėmuo, pasklidęs piešinių objektus apibrėžiančiose erdvėse. Tariamai atsitiktiniai, mechaniškai generuojami vaizdiniai sukuria paradoksalią, veiksmo procese chaotiškai išsiskleidžiančią prasmę, kuri kiekvieno žiūrovo suvokiama savaip, paliekant erdvės žiūrinčiojo sugeneruotam suvokimui. Tiek parodoje eksponuojami objektai, tiek piešiniai neturi išankstinės užmačios – prasmė čia tampa procesualia.
Kūrėjai yra tarsi nuolatinėje kelionėje, kuri prasidėjusi viename konkrečiame taške – pieštukui prisilietus prie tuščios popieriaus erdvės dvimatėje plokštumoje, baigiasi netikėtai, atsisakant asmeninės ambicijos tradiciškai perteikti menininko sugalvotą užmačią. Autoriai kūrybos procese ieško netikėtų sprendimų ir tarpinių medijų suteikiamų galimybių.
Šiuo atžvilgiu paroda yra unikali, perteikianti kolektyvius, individo pasąmonėje glūdinčius vaizdinius-struktūras, turinčius daugiaplanę raišką, atveriančią ne tiek konceptualius, kiek sąmoningai mechaniškai įvaizdintus, įkalintus savo kūniškume atviro teksto kūrinius – piešinius ir objektus.
Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela