Akimirkos apšviesti ekranai. Pokalbis su Daiva Tubutyte ir Ginte Regina

Šis pokalbis buvo sumanytas kaip įžanga į filmų peržiūrą, pavadintą „Tampant suaugusiąja“. Seanse pirmąsyk pristatomas Daivos Tubutytės filmas „Šventa vidinė ugnis“ (2021 m.), kuriame auštant pro viešbučio langą stebimos Berlyno gatvės ir atvirai, bet be didaktikos, švelniai, tačiau be užuolankų apsvarstoma tapatybė, amžius, kūryba ir su jais susiję lūkesčiai. Kitas seanse rodomas kūrinys – Gintės Reginos filmas „Monika rugsėjį“ (2018 m.), kuriame dvi draugės seka rašytojos Alice Munro pėdsakais Kanadoje. Šviesiame filme keliaujama laiku, asmeniniai išgyvenimai perpinami su fantazija ir užfiksuojama akimirka, kai viskas trumpam sustoja į savas vietas.

Gerda Paliušytė (G. P.): Sveikos. Prieš užduodama pirmąjį klausimą, noriu pažymėti kelias paraleles, kurias matau tarp jūsų: abi vienu metu gyvenate bent keliose šalyse, abi sukūrėte filmų, kuriuose ryškios autobiografinės linijos, pasakojimas neretai vedamas savarankiškos moters žvilgsnio į aplinką, jos santykio su išore ir savo pačios vidumi, o tuo pačiu istorijoje dalyvauja miestas. Kokį miestą dabar dažniausiai matote pro savo langus? Kada jis įkvepia ir įgalina būti darnoje su savimi bei savo aplinka?

Gintė Regina (G. R.): Šiuo metu už mano lango – pusiaukelė tarp miesto ir kaimo. Esu apsistojusi emigravusių tėvų paliktuose namuose Vilniaus pakraštyje. Taigi, matau kiemą, namų stogus ir – tik, kai nesninga – miestą tolumoje. Didelis kontrastas palyginti su paskutiniu mano butu Londone, pro kurio langą atsivėrė upė, tiltai, nuolatinis automobilių, traukinių ir lėktuvų judėjimas. Šis miesto vaizdas įkvėpė vieną iš mano filmų – „Šalia Tavęs“; jo gyvybė, neišsenkamumas, beribės galimybės. Taip pat – didžiuliai ekonominiai, socialiniai ir geografiniai trukdžiai, kliudantys pilnai susilieti su tokiu dideliu miestu kaip Londonas, lyg visada vos slystant jo paviršiumi ir taip niekuomet ir neprasiskverbiant į šerdį. Toks miesto paradoksas, jo viliojimas ir atstūmimas, man aktualus tiek kūryboje, tiek gyvenime. Žiūrėdama pro langą, filmo „Šalia Tavęs“ herojė pasiryžta „net ir čia (Londone) paliesti žemę ir išleisti šaknis“. Panašus nusiteikimas lydi filmo „Monika rugsėjį“ heroję, kuri nusprendžia savo „tikrąjį gyvenimą“ pradėti Toronte. Tai toks utopinis noras, puoselėti visavertį, turtinantį, o ne griaunantį santykį su nuostabiu ir sykiu sudėtingu miestu. Aš jo irgi vis dar ieškau. O kol kas, kol pro langą – tik kiemas ir sniegas, yra daug vietos ir laiko gyvenimui savo viduje, kuriant bei svajojant apie miestus. Gali būti, kad būtent toks santykis šiuo metu man yra darniausias ir produktyviausias.

Daiva Tubutytė (D. T.): Pro mano langą matyti kaimynų langai. Kartais pakėlus akis ir išvydus dangų, žvaigždes, maloniai nustembu. O kartais pamirštu, kur esu, nes daug laiko praleidžiu žiūrėdama į ekraną ar knygą. Tikrasis santykis su miestu – tas, įkvepiantis – atsiranda judant. Mane įkvepia buvimas tranzite – tarp gatvių, miestų, šalių, kontinentų. Dideliame mieste taip pat galima judėti tarp skirtingų miesto dalių, skirtingomis transporto priemonėmis – nuolatos kažką, naujai pajuntant, stebint. Berlynas, kuriame pro langą dabar ir žiūriu, šia prasme veikia kaip konduktorius, galintis man duoti jungtìs, kai esu pasiruošusi judėti ir veikti, ir neliečiamybę, anonimiškumą, kai smalsumas veda į save. Galimybė intuityviai rinktis tarp šių dviejų būsenų mane įkvepia ir tuo pačiu įprasmina, nes tai – gera struktūra kūrybiniam darbui.

G.P.: Semiantis įkvėpimo kaitoje ir judesyje, ar lieka svarbūs autoritetai (-ės), jų įtakos? T. y. tai, kas siejasi (nors nebūtinai) su solidumu/stabilumu/galia. Ir kas nutinka, kai kitas rašytojas (-a) tampa bendraautoriumi (-e) be savo žinios? Gintės heroję Moniką filme lydi Alice Munro mintys, Daivos filme „Šventa vidinė ugnis“ atsiranda nuoroda į modelio Gisele Bündchen knygą „Pamokos“, kuri, pasak filmo herojės, „nėra labai gera, bet tai nėra nesvarbu.“

D.T.: Negalėčiau pasakyti, kad autoritetai man labai svarbūs, kad jų ieškau ar tikslingai juos seku. Bet jie visada atsiranda ir taip pat dažnai keičiasi – tai būna kardinaliai skirtingų profesijų ir interesų žmonės. Ieškau bendrumų tarp žmonių, gyvenančių labai skirtingus gyvenimus, bet prieinančių prie panašių įžvalgų apie būtį, taip vieni kitus papildydami – bent mano atsakymų paieškoje.

Panašiai ir tavo, Gerda, minimos jungtinės autorystės atveju. Atrodo, kad dauguma idėjų tėra kitų idėjų rekonstrukcija ar jų jungtis. Ir kai tekste tokios nuorodos atsiranda nepažymint autoriaus – pvz., kaip filme „Šventa vidinė ugnis“ cituojamas filmas „The Price of Everything“ (liet. „Visa ko kaina“) paties filmo nepaminint, – aš apie tai mąstau kaip apie kolektyvinę sąmonę – personažę supantį kultūrinį, vertybinį kontekstą, išreikštą vos keliomis nuogirdomis, teiginiais, kurie užstringa atmintyje ir kurių autoriaus (-ės) gali ir neprisiminti. Filme naudojama Gisele Bündchen citata – taikli mintis, bet manyčiau, kad iš tiesų ji ne jos. Ir pats šis faktas, jausmas, yra tai, kas toje scenoje svarbu.

Kadras iš Daivos Tubutytės filmo „Šventa vidinė ugnis“ , 2021 m.

G.R.: Man labai svarbūs keli kūrėjai (-os), kuriuos (-ias) galėčiau pavadinti savotiškais autoritetais ir be kurių jausčiausi gerokai skurdesnė. Jie (jos) mane padrąsina, suteikia tęstinumo jausmą, norą bent maža dalele pratęsti jų kultūrinį palikimą. Tai – Chantal Akerman, Agnes Varda, Lorenza Mazzetti, Jonas Mekas – kino kūrėjai, aktyviausiai besireiškę XX a. antroje pusėje, vienaip ar kitaip atradę individualų, asmeninį ir naujovišką kiną. Įdomu, kad daugelio iš jų gyvenimai taip pat buvo paženklinti judėjimo, (e)migracijos. Mane įkvepia tiek jų darbai, tiek požiūris į kūrybą – radikalus ir užsispyręs, vedamas, pasitelkiant Daivos filmo pavadinimą, vidinės ugnies, visiškai susiliejęs su gyvenimu. Toks požiūris man atrodo gana unikalus jų laikmečiui ir neįprastas mūsiškiam. Tačiau dažnai, kai atsiduriu aklavietėje ar išgyvenu nesėkmę – tiek kūryboje, tiek gyvenime, – apie juos pagalvoju ir visada kažko pasisemiu.

Dėl bendraautorystės, kaip sakė Lorenza Mazzetti, norėdama kurti filmą pagal mylimiausio savo rašytojo Franzo Kafkos darbus, „jis (teisių savininkas) man kategoriškai uždraudė adaptuoti Kafką. Ir aš nusprendžiau būtinai tai padaryti.“ Aš išdrįstu tik įpinti Munro citatas į savo filmą ir tai matau kaip duoklę jos kūrybai, jos svarbos pripažinimą.

G.P.: Jūsų filmai skirtingi, bet abu labai vizualūs, kinematografiški. Daiva, minėjai, kad „Šventoje vidinėje ugnyje“ vizualinė kalba buvo pasiskolinta iš tokių filmų kaip „Pasiklydę vertime“ (rež. Sofia Coppola), ar „Ji“ (rež. Spike Jonze), kuriuose pribloškiantis miesto gyvenimas stebimas iš šalies, atsitraukus, renkantis nedalyvavimu grįstą buvimą. Ginte, esame kalbėjusios apie nelinijinį, ciklišką laiką tavo filmuose, rezonuojantį su įvairioms, ne tik Europos kino tradicijoms būdingais pasakojimo kūrimo būdais. Kaip žiūrite kiną, kaip jį vartojate? Ar, pvz., galvojate apie jį ekonomikos, lyčių politikos aspektais?

G.R.: Kiną stengiuosi vartoti atidžiai, kreipiant dėmesį tiek į estetinius pasirinkimus, tiek į turinį ir jo implikacijas. Bet mane labiausiai žavi filmai, kuriuose riba tarp turinio ir formos išblukusi – filmai, skirti ne tik idėjoms/dialogams/situacijoms – t. y. scenarijui – perteikti, bet ir nagrinėti bei švęsti pačią judančio vaizdo meno formą. Todėl traukia Azijos kinas, tokie režisieriai kaip Jia Zhangke, Hirokazu Koreeda ir Bi Gan, kurių darbuose esama laisvės ir erdvės atitrūkti nuo tradicinių, pavadinkime, „vakarietiškų“ siužetinio kino sampratų, žaidžiant su laiku, poezija, istorijos pasakojimo būdais.

Kadras iš Daivos Tubutytės filmo „Šventa vidinė ugnis“ , 2021 m.

D.T.: Aš šiek tiek daugiau kinu pradėjau domėtis visai neseniai. Šiuo metu žiūriu kelių režisierių filmografijas chronologine tvarka, bandydama suprasti, kaip jie ir jos mąstė, kaip judėjo nuo vieno filmo prie kito. Labai intuityviai nukrypau į prancūzų kiną – vedina smalsumo istorijoms apie jausmus. Įdomu, kad iš tikrų žiūrint, tarkim, Francois Truffaut ir Agnes Varda filmus tuo pačiu metu, nesunku palyginti skirtingą matymą ir pasaulėžiūrą, savęs pojūtį. Žiūrėdama Varda filmus tapatinuosi su jų veikėjais, žiūrėdama Truffaut kūrinius žiūriu į pasaulį kito žmogaus akimis – abu kampai įdomūs. Bet įvairi reprezentacija kine, taip pat ir lyčių prasme, yra būtina; tam, kad žiūrovas žinotų, jog tai, kaip jis, ji ar jie-jos jaučiasi pasaulyje nėra keista ar nepriimtina.

Taip pat man įdomūs režisieriai (-ės), inovatyviai dirbantys (-čios) su elementais, kuriuos naudoju pati – monologais ir autobiografiniais pasakojimais. Pavyzdžiui, man buvo labai įdomi istorija apie Paulo Thomaso Andersono filmo „Magnolija“ idėją, kuomet didelė dalis personažų reprezentavo atskiras to paties žmogaus (scenarijaus autoriaus) dalis.

G.R.: Daiva, man labai įstrigo tavo filmo „Šventa vidinė ugnis“ vizualinė kalba. Ji lyg atspindi ultra-šiuolaikišką, minimalistinį „Apple“ produktų dizainą (galbūt taip pagalvojau dėl iPhone‘o reklamos už filmo herojės lango). Kaip tave įkvepia mus supantis technologijų pasaulis?

D.T.: Kažkur esu skaičiusi, kad žmogaus estetikos pojūtis yra to, ką jis ar ji dažnai mato, rezultatas. Žvelgiant iš šios perspektyvos, gali būti, kad mano pačios estetinį pojūtį tam tikra prasme yra suformavusi programinė įranga (angl. interface). Kuriant šį filmą mane labai įkvėpė Abbas Kiarostami filmas „Vyšnios skonis“, kuriame viskas labai minimalu – tiek kinematografija, tiek pats pasakojimas. Man patiko, kad taip daug erdvės paliekama jausmui.

Manau panašiai „elgiasi“ ir gera šiuolaikinė technologija – ji labai intuityvi ir erdvi, prisitaikanti prie žmogaus poreikių ir kūno, asistuojanti. Technologiją matau kaip kūno tęsinį, leidžiantį visa parodyti taip, kaip tu matai, išreikšti taip, kaip tu jauti.

Technologijos produktai taip pat yra laiko simboliai. Taip, kaip filme „Vyšnios skonis“ „Range Rover“ modelis ir personažo apranga gali sufleruoti, kuriuo metu vyksta pasakojimas, taip, tikiuosi, po kelių ar daugelio metų kas nors žiūrėdamas (-a) mano filmą galės atpažinti, jog tai buvo 2020-ieji, kai rinkoje pasirodė „iPhone 11“. Tai buvo laikas, kai iki pandemijos pradžios Europoje buvo likusi mažiau nei savaitė.

Kadras iš Gintės Reginos filmo „Šalia Tavęs“, 2020 m.

D.T.: Turiu klausimą jums abiem.

Ginte, tavo filmo „Monika rugsėjį“ pradžioje iškyla visą filmą apgaubianti A. Munro citata:

„Tuomet pajutau tokius pokyčius – nuo penkiolikos iki septyniolikos, nuo septyniolikos iki devyniolikos – kad man neatėjo į galvą, kiek visą laiką buvau savimi.“

Žmonės dažnai apibūdina panašų jausmą, kai keičiantis amžiui keičiasi tai, kaip esi matomas (-a), o pats (pati) jautiesi tuo pačiu žmogumi, kuriuo buvai, kai pirmą kartą pasijutai savimi. Gerda, kai kuriuose tavo „Videogramų“ festivaliui kuruojamos programos filmuose taip pat keliamas šį amžiaus kaitos ir identiteto klausimas.

Kaip mes, kaip visuomenė, galėtumėme progresyviau mąstyti apie amžių ir leisti vieni (-os) kitiems (-oms) – ne tik adaptuojantis, bet klestint – judėti tarp šių kintančių identiteto formų?

G.P.: Turbūt tam, kad keistųsi mąstymas apie amžių, turėtų keistis ir laiko suvokimas. Stebint visuotines ateities vizijas ir perspektyvas, panašu, kad jos vis dar paremtos linijiniu laiku, kurio ištakos – besisukančios laikrodžio rodyklės. Toks laiko suvokimas savyje talpina ir progresijos, sėkmės, technologinės pažangos idėjas, jame dera ir tradicinės dominavimo, kolonizavimo idėjos (pvz., kosmoso). Ir nors skaitmeninis šiandienos laikas yra labiau suspaustas, momentinis, nefiksuojantis praeities, jis taip pat lengvai pasiduoda kontrolei, disponavimui. Fantazuodama regiu ateitį keičiant kryptį ir tampant labiau feministine, t. y., mūsų ateičių išsilaisvinimą iš normatyvinio, istorinio laiko. Laiko, kurio centre – vyro figūra ir kuris kyla dar iš modernybės bei industrializmo epochos. Tokioje išlaisvėjusioje ateityje laikas atsiremia į patirtį, bet neturi ribų, taigi ir amžius jame tampa nebesvarbus.

G.R.: Manau, kad mūsų suvokimui apie amžių – kas dera ir kas nedera, ką, kaip ir kada reikėtų daryti – įtakos turi istorinės, socialinės ir ekonominės struktūros, kurioms kintant tik ir gali keistis visuomenės požiūris. Tačiau norėčiau pasiūlyti ir šiek tiek optimizmo: manau, kad menas ir yra būtent tas laukas, kuriame galima įsivaizduoti alternatyvas ir pasipriešinti linijiniam „progreso“ suvokimui, ir kuriame laikas gali būti beribis. Dėl to ir noriu kurti – kad galėčiau gyventi laisvėje, pagal savo vidinį ritmą.

Kadras iš iš Gintės Reginos filmo „Šalia Tavęs“, 2020 m.

D.T.: Labai norisi pridėti citatą, kuri jau porą savaičių sukasi mano galvoje:

Skirtingi laiko momentai kabo erdvėje lyg popieriaus lapai, lyg akimirkos apšviesti ekranai.

Olga Tokarczuk

Gerdos Paliušytės sudarytos programos peržiūra „Tampant suaugusiąja“ vyks gruodžio 17 d. 19.40 val. ir 19 d. 16.00 val. „Skalvijos“ kino centre Vilniuje. Ši peržiūra yra festivalio „Videogramos 2021“ dalis (https://videograms.online/apie/).

Kadras iš Gintės Reginos filmo „Monika rugsėjį“, 2018 m.

Iliustracija viršuje: Kadras iš Daivos Tubutytės filmo „Šventa vidinė ugnis“ , 2021 m. Kadre: performanso menininkė Emmilou Rößling.