Aistės Ambrazevičiūtės ir Delphine Lejeune paroda „įkvėpis, nukritusių lapų trupėjimas“ galerijoje „apiece“

Iki sausio 20 d. galerijoje „apiece“ (V. Kudirkos ir M. K. Čiurlionio gatvių sankryžos skveras, Vilnius) veikia Aistės Ambrazevičiūtės ir Delphine Lejeune vieno kūrinio paroda „įkvėpis, nukritusių lapų trupėjimas“.

Š.m. gruodžio 2 d. vitrininio pobūdžio galerijoje „apiece“, kurios strategija yra autonomiška kūrinio raiška, atidaroma menininkių Aistės Ambrazevičiūtės ir Delphine Lejeune paroda.

Iš pažiūros mikroorganizmai – destruktyvūs padarai. Virškindami materiją, jie maino medžiagos išvaizdą arba ją numarindami, arba skaidydami ją jau po mirties. Jų elgesio modeliai ryškėja mikroorganizmams su organizmais užmezgus ryšį, gimdantį pelijimo simfoniją. Tačiau pakeitus perspektyvą ir pažvelgus į virškinimo aktą pro mikroskopo akutę, šis procesas nušvinta kitomis spalvomis: ornamentas tampa gyvybinga mirtimi.

Aistės Ambrazevičiūtės ir Delphine Lejeune paroda „įkvėpis, nukritusių lapų trupėjimas“ supažindina su vizualiai maginančiu augalų patologijos pasauliu. Jųdviejų kūrinys įkurdinamas toje pačioje aplinkoje, iš kurios atkeliavo: stovėdami priešais giraitę, supančią galeriją „apiece“, pažvelgę vidun regime medžiagos virsmą – ar veikiau „vertimą“, – prasidėjusį renkant nukritusius lapus. Mikroskopiniai šių lapų vaizdai atskleidžia virusines, bakterines ir grybelines infekcijas, vizualiai perteiktas 3D spausdintuvu atspausdintais objektais.

Menininkės mums prieš akis atveria metamorfozės procesą – nuo vaizdo iki objekto, nuo žodžio iki formos, nuo prasmės iki interpretacijos – delikatų, bet tvirtą audinį, prie kurio prikibusios laikosi daugybę kartų išdidintos ligos, tarsi gniauždamos mūsų plaučių alveoles.

Ši paroda skatina į ligą pažvelgti su krislu baimės: plika žmogaus akis negeba pamatyti viruso ar bakterijos, tačiau mato puvimą, irimą, mirtį. Nukritusio lapo trupėjimas atspindi mūsų pačių mirtingumą. Tai, į ką žiūrime, keistai, slėpiningai gražu – ne liguista, o itin gyva ir priešinga mūsų suvokimui, jog, galop, esame baigtini. Iš tiesų pasibaigus gyvenimui esama tiek gyvybės, kad turėtume nusiraminti vien mintimi, jog mirtis yra dirva – galimybė gyventi toliau.

Čia svarbus vaidmuo tenka ne tik vaizdinių, apčiuopiamų ir sakytinių kalbų vertimui; žaidimas masteliais į bendrą mišinį įtraukia ketvirtą šnektą – prarastą laiką.

Parodos kuratorės: Milena Černiakaitė ir Aušra Trakšelytė
Parodos komunikacija: Menų komunikacija
Šviesų dailininkas: Justas Bø
Tekstas: Saskia Fischer
Teksto redagavimas ir vertimas į lietuvių k.: Alexandra Bondarev

Fotografijos: Vytautas Narkevičius