Agnės Šemberaitės paroda „Baimės užkalbėjimas“ LDS galerijoje „Arka“

Iki birželio 1 d. LDS galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veikia Agnės Šemberaitės paroda „Baimės užkalbėjimas“.

Skulptūrinėje keramikos meno instaliacijoje pasitinka zoomorfinius kūnus įgavę hibridiniai personažai, apvarvėjusiais ar žvilgančiais paviršiais it vaizdiniais kerais nukreipdami į mitologinį, pasakišką, liminalų pasaulį. Kurdama siurrealius, sapniškus ir vizualiai trapius figūratyvus, menininkė budina žiūrovo vaizduotę, sukeldama perviršinį patyrimą, aktyvuodama jusles netikėtumui. Vabzdžius primenantys „kentaurai“ užsiaugina svetimas galūnes, paukščių kaukoles, spokso į mus šaltu žvilgsniu, neriasi ne tik iš savo kiautų, bet ir iš augalų, žmogaus organų, tampančių jų užimomis terpėmis, ir pranyksta gyvybe knibždančioje prieblandoje.

Įtampą čia kuria ne tik bauginančius gyvius referuojančios struktūros, pritemdytoje erdvėje būdraujančios įėjusio žiūrovo, bet ir ekspoziciją apgaubiantis garsinis fonas (muzikos autorė Migloko), kuris neįkyriai sustiprina čirpesiais, šnabždėjimais ir burtais įkrautą aplinkos pajautą. Vabzdžiai, rodos, tyko, šnara, sėlina, kol galiausiai užklumpa žvilgsnį mimikriškai užkalbėtais meno pavidalais.

Užkalbėjimas čia veikia kaip tam tikra šamaniška apeiga, tarsi metodas susitikti su savo baimėmis, kurios, nuolat dirginamos grėsmingos tikrovės, į dienos šviesą iškelia kiekvieno mūsų pasąmonėje tūnančius praeities fantomus. Pamėkliški būtybių šešėliai išryškinami kaip efemeriškas ir nykstantis nūdienos rebusas, skirtas prisijaukinti beatodairiškai krinkantį pasaulį.

Dažnai stebuklingu nakties virsmo aušra metu įvykstanti metamorfozė, semantinį parodos krūvį susieja su keramikos technologiniais aspektais – užkalbėdama medžiagą, Šemberaitė meta burtą, kol pereidama visas gamtos stichijas, besitransformuojanti ir kintanti materija tampa stingdančios dabarties metafora. Parodos veikėjai tarsi atspindi tvyrančias visuomenės neurozes, nerimą, baimes, įtampas. Jie simbolizuoja tiek asmenines, tiek kolektyvines patirtis, būtinybę gintis ir saugumo siekį, perteikiamus per vabzdžio kūniškumą, dažnai signalizuojantį pavojų, atstumą, atsitraukimą. Tokiu būdu kamerinė galerijos „Arka“ erdvė (III a.) tampa priebėga susidurti su mūsų pačiu egzistenciniu laikinumu.

Paroda yra Lietuvos dailininkų sąjungos ir galerijos „Arka” kūrybinės programos dalis. Organizacijos strateginę veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Fotografijos: Carmen Buonanno