Agnės Jonkutės paroda „Atminties žemė“ LDS galerijoje „Arka“

Iki birželio 1 d. LDS galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veikia Agnės Jonkutės paroda „Atminties žemė“.

Atmintis Jonkutės kūriniuose suprantama kaip nepažintos vietos, tapatumo, savasties paieškos. Šią temą menininkė vysto atsispirdama nuo senelių pasakojimų apie priverstinį klajojimą, perkėlimą, kai artimieji prievarta buvo išvežti į Sibirą, kur gimė autorės mama. Menininkės senelis ten ir liko, todėl ją vis dar gelia nežinomybė – kaip ta žemė, artimųjų papasakota, atrodo? Tarsi pažadas vietos, kurioje nebuvai, patiriant laiką, kuriame negyvenai: to kūrėja ieško budriame peizaže, kai vaizdas regimas tarsi periferiniu matymu, lyg vis išsprūstantis iš žiūros ir liekantis kažkur praeity arba rodosi visai nebuvęs, tik įsivaizduotas.

Svarstydama, jog kada nors nuvažiuos į tą teritoriją, šiandien supranta, jog dėl rusijos agresijos Ukrainoje Sibiras jau tapo vieta, į kurią neįkels kojos. Lūkestis išvysti ir patirti tą protėvių Žemę neišsipildys. Dabar liko vienintelė šios Žemės liudytoja – mama. Kūryboje Jonkutė siūlo žvilgsniu palytėti laiko trupėjimą, jo nyksmą, išblukindama regimybę iki vos užčiuopiamo vaizdinio, kuris yra nebe žiūroje, o tik tirštėjančiuose atminties sluoksniuose. Parodoje pristatomi tapybos darbai, kurie drobės paviršiais tarsi „išbudindami“ buvusią tikrovę, žymi blunkančius jos pėdsakus ir tampa vis praeinančios dabarties tęsiniu laike – paveikslo plokštuma sujuda vaizduotėje ir tįsta į belaikį regėjimą. Būdraujantys rastis žiūrovo akivaizdoje peizažai slysta iš praeities į ateitį, tarsi žvelgtum pro pasyvų laiką skrodžiančio traukinio langą, ir srūva skirtingose dabartyse.

Stebėdama, kaip gražiai nugelsta laikraštinis popierius, autorė panoro atsisakyti savo įsiterpimo ir leisti peizažui įsirašyti pačiam. Anuomet atsitiktinai padėliojusi žemos kokybės popierių ir prispaudusi tai vietai priklausančiomis peizažo dalimis (akmeniu, šaka, smėliu, plyta) ėmė plėtoti žemės fotogramų techniką. Anot autorės, toks būdas jai reikalingas kaip priešprieša tapybai, kur paviršius labai ilgai liečiamas, kol vaizdas „pasirodo“. Kartais popierių padengia šviesai jautria medžiaga, po to slepia nuo šviesos, kad sąmoningai ištrauktų tada, kai „bus laikas”. Kai kuriuos atvaizdus palieka rastis natūraliai, kitus apdirba chemiškai: pagreitintas procesas užrašo tikrovę ir vietos laiką sparčiau. Menininkė renka tokius įspaudus, kai kurie iš jų niekad nėra baigtiniai – procesualūs dėl savo savybių blukti, kisti, reaguoti į aplinkos pokyčius. Tai, kas atsiranda šviesos pagalba, ilgainiui jos sunaikinama. Taip Jonkutei pavyksta palytėti „hipertikrovę“, šviesos peizažo įspaude kiekvienam suvokėjui atsispindinčią per jo asmeninę patirtį, skverbiantis į neprimestą, o atsiveriantį laiko patyrimą. Parodoje eksponuojama „Surinktų peizažų“ ciklo kolekcija, kurioje dabartis it budriuose paviršiuose nugulę Atminties Žemės pėdsakai ima garuoti tikrove.

Paroda yra Lietuvos dailininkų sąjungos ir galerijos „Arka” kūrybinės programos dalis. Organizacijos strateginę veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Fotografijos: Carmen Buonanno