Šarūno Baltrukonio paroda „Nexus“ galerijoje „Drifts“

Iki spalio 13 d. galerijoje „Drifts“ (T. Vrublevskio g. 6-2, Vilnius) veikia Šarūno Baltrukonio personalinė paroda „Nexus“.

„Nexus“ – pirmoji personalinė jaunosios kartos tapytojo Šarūno Baltrukonio paroda. Joje pristatomi pastaraisiais metais sukurti menininko tapybos darbai ir objektai, kūrybiškai reflektuojantys mūsų pakitusį santykį su technologijomis bei technologiškumu.

Šio santykio kaita taip pat yra ir tikroviškumo, kaip objektyvios regimosios tikrovės, patirties problema, formuojanti abipus ekrano išsklidusią tikroviškumo-virtualumo dialektiką. Parodos pavadinimą inspiravo skirtingų socialinio pažinimo erdvių (tikrovės, skaitmeniškumo, virtualumo, virtualybės) tarpusavio susietumo bei persidengimo šiuolaikinėje meninėje kūryboje klausimai. „Nexus“ – tai nuoroda į priežastinius-estetinius ryšius tarp skirtingose erdvėse funkcionuojančių idėjų bei kūnų.

Šarūno Baltrukonio tapyboje būtent ir jungiasi tikrovės ir skaitmeniškumo erdvės bei jose veikiantys kūnai. Vis tik šios erdvės abstrahuojamos, kai atpažįstamais tampa tik tam tikri jų fragmentai – tikrovės ar virtualybės pleištai, neretai pasižymintys urbanistine ir / arba kibernetine estetika.

Menininko drobėse veikiantys motyvai, netekę savo prigimtinio „tikroviškumo“ ar „skaitmeniškumo“, įsitraukia į kokybiškai naują, per abipusę sąveiką suvoktiną, santykį. Derindamas savo prigimtimi priešingus motyvus ir ieškodamas estetinio jų balanso, Baltrukonis šiurkščius, aštrius, lygius ar slidžius plokštumų paviršius išnaudoja kaip skirtingą informaciją apie iš jų sudarytus kūnus talpinančias laikmenas. Kūrinių paviršiai čia tampa specifine membrana, struktūruojančia paveikslo motyvų sąrangą bei kuriančia nenutrūkstamos jų sąveikos abipus tikroviškumo ir virtualumo erdvių ribas.

Parodos kūriniuose regime aiškias natūralumo užuominas, vitalinės kilmės kūnų dalis, tarsi atsisakiusias galimybės irti, dūlėti ar senti ir sklendžiančias virtualiuose, aukštos raiškos peizažuose. Tai – proga archeologo akimis pažvelgti į techninių ir organinių individų genezę kaip nenutrūkstamą estetinio tapsmo procesą.

Šiame kontekste galime atsižvelgti į kūrėjo profesinius įgūdžius: galbūt mėgaujamės Šarūno Baltrukonio paveikslų vaizdiniais būtent dėl to, kad jie – nors ir empiriškai atpažįstami –  nėra tikri (the real thing), gėrimės jais dėl įgūdžių, kuriais pasinaudojant jie buvo sukurti? Šis vizualinis malonumas suponuoja, jog netampame aklos mimetinės iliuzijos aukomis: nesiliaujame suvokę, jog Baltrukonio kūriniuose regimas kultūrinis tekstas tėra tikroviškumo „dubleris“, kad tai, kas sukelia pasigerėjimą, yra iliuzionistinis vaizdinio efektas, dirbtino dirbtinumas.

Vis dėlto, tai, ką suvokiame esant dirbtinį realybėje, nebūtinai yra nenatūralu skaitmeniškumo suvokime, ir atvirkščiai. Kruopščiai apgalvoti Šarūno Baltrukonio paveikslų potėpiai skaitmeninį vaizdą drobėje paverčia jaukiu ir artimu, virtualų anonimiškumą tarsi paliekant nuošalyje. Tuo metu vaizduojamus bei regimus objektus persmelkianti žiūrovo patirtis, pripildo juos specifinės, iš unikalios tikrovės ar virtualybės patirčių kylančios, informacijos.

Š. Baltrukonis 2021 m. baigė tapybos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Menininko kūriniai eksponuoti grupinėse parodose, tarp kurių Dailininkų sąjungos kvadrienalėje „LTQ’23: Bendruomenės, galerijoje „Arka“, Vilniuje; Paviršiaus būklė, KKKC, Klaipėdoje; Kita energija, kuratorius Andrius Zakarauskas, Energetikos ir technikos muziejuje, Vilniuje; Kontrargumentas V, kuratoriai Vita Opolskytė-Brazdžiūnienė ir Kazimieras Brazdžiūnas galerijoje „Meno parkas“, Kaune ir kt.

Kuratorė – Alberta Vengrytė
Parodos architektė – Ieva Cicėnaitė
Teksto redagavimas ir vertimas – Alberta Vengrytė
Grafinis dizainas – Gasparas Zondovas

Fotografijos: Vaida Jonušytė